Платон - Valstybė

— Sutarėme.

— Sutarėme ir dėl to, kad, kai tik bus paskirti valdovai, jie apgyvendins savo karius būstuose, apie kuriuos anksčiau kalbėjome; niekas neturės nieko nuosava, nes viskas bus bendra. Jei prisimeni, mes jau aptarėme, ką jie ten dar turės, be būstų.

— Prisimenu. Mes sakėme, kad nė vienas iš jų negalės turėti asmeninės nuosavybės, kaip yra dabar: kaip kariai ir sargybiniai, jie gaus iš kitų piliečių atlyginimą — maisto atsargą vieneriems metams — ir už tai privalės rūpintis visos valstybės saugumu.

— Teisingai kalbi,— tariau. — Kadangi šį klausimą jau užbaigėme, prisiminkime, apie ką kalbėdami nukrypome į šalį, kad galėtume eiti toliau.

— Visai nesunku prisiminti. Savo samprotavimą apie valstybės santvarką tu užbaigei maždaug tais pačiais žodžiais, kaip ir dabar: tu pasakei, kad laikai gera mūsų tada aptartą valstybę ir ją atitinkantį žmogų, nors būtum galėjęs nurodyti dar puikesnę valstybę ir dar puikesnį žmogų183. Kadangi tokia valstybės santvarka yra teisinga, sakei tu, tai visos kitos — ydingos. Kiek prisimenu, tu minėjai keturias ydingų santvarkų rūšis ir sakei, jog vertėtų jas aptarti, kad savo akimis įsitikintume jų ydingumu; tas pat, sakei, liečia ir atitinkamus žmones: juos visus taip pat verta aptarti. Susitarę mes imtume geriausią ir blogiausią žmogų ir pažiūrėtume, ar tiesa, kad geriausias žmogus — laimingiausias, o blogiausias — nelaimingiausias, ar kitaip yra. Kai aš tavęs paklausiau, kokios yra tos keturios santvarkos, įsikišo Polemarchas su Adimantu, ir tu kalbėjaisi su jais, kol mes priėjome šį klausimą.

— Tu labai teisingai priminei, — tariau.

— Tad panašiai kaip imtynininkas vėl užimk tą pačią kovos padėtį184 ir į tą patį klausimą pamėgink atsakyti tai, ką tada ketinai.

— Jei tik įstengsiu.

— Man labai knieti sužinoti, kokios tos keturios santvarkos, kurias minėjai.

— Visai nesunku šitai pasakyti. Aš kalbu apie tas, kurios yra gerai žinomos: labiausiai giriama kretietiškoji, arba lakedemonietiškoji, santvarka185; antroje vietoje, mažiau giriama, yra oligarchija, labai ydinga santvarka; toliau eina pastarajai priešinga demokratija, o garsioji tironija, kuri skiriasi nuo jų visų — tai ketvirtoji ir sunkiausia valstybės liga. Gal tu žinai kokią kitą santvarką, kuri sudarytų atskirą rūšį? Juk paveldima ar už pinigus įgyjama karaliaus valdžia ir kitos panašios santvarkos yra tarpinės; tarp barbarų jų pasitaiko ne rečiau negu tarp graikų.

— Apie tai pasakojama daug keistų dalykų.

II.— Taip pat tu žinai, kad žmonių būdų būtinai yra tiek pat rūšių, kaip ir valstybės santvarkų. Negi manai, kad tos santvarkos atsiranda iš medžių ar uolų, o ne iš piliečių papročių, kurie lemia visa kita, nes turi persvarą?

— Jos atsiranda tik iš papročių, o ne iš ko kita.

— Jeigu yra penkios valstybių rūšys, tai ir paskirų žmonių sielos sandarų taip pat turi būti penkios rūšys.

— Be abejo.

— Mes jau aptarėme aristokratiją atitinkantį žmogų ir pagrįstai teigėme, kad jis yra geras ir teisingas.

— Aptarėme.

— Dabar mums reikia apibūdinti ir blogesniuosius: pirmiausia tuos, kurie nuolat varžosi tarpusavyje ir yra garbėtroškos — jie atitinka lakedemoniečių santvarką, paskui — oligarchijos, demokratijos ir tironijos žmogų, — kad, pastatę neteisingiausiąjį prieš teisingiausiąjį, galėtume tiksliai nustatyti, koks yra gryno teisingumo ir gryno neteisingumo santykis jo atstovo laimingumo ar nelaimingumo atžvilgiu. Tada mes arba paklausysime Trasimacho ir sieksime neteisingumo, arba prieisime tą išvadą, kuri jau dabar darosi aiški, ir laikysimės teisingumo.

— Iš tikrųjų reikia taip ir daryti, — pritarė Glaukonas.

— Kadangi mes pirmiau pradėjome nagrinėti valstybės, o ne paskirų žmonių papročius, nes valstybėje jie ryškesni, tai ir dabar pirmiau aptarkime valstybės santvarką, grindžiamą garbės troškimu (kito pavadinimo, kuris būtų vartojamas, neturiu — galbūt ją reikėtų vadinti „timokratija“ 186, arba „timarchija“); paskui aptarsime ją atitinkantį paskirą žmogų, po to — oligarchiją ir oligarchinį žmogų; vėliau pažvelgsime į demokratiją ir demokratinį žmogų; pagaliau, nuvykę į tironų valdomą valstybę, pažiūrėsime, kas ten dedasi ir kokia yra tironiška siela. Žodžiu, mes pamėginsime tinkamai atsakyti į mūsų iškeltąjį klausimą.

— Tai būtų nuoseklus ir nuodugnus aptarimas.

III.— Na, tai pamėginkime paaiškinti, kokiu būdu iš aristokratijos atsiranda timokratija. Galbūt viskas labai paprasta, ir pasikeitimai valstybėje vyksta dėl tos jos dalies, kuri turi savo rankose valdžią, kai jos viduje kyla nesutarimų ir vaidų? O jeigu joje viešpatauja santarvė, tai, nors ji būtų ir labai nedidelė, santvarka bus nepajudinama.

— Tai tiesa.

— O kas gi, Glaukonai, galėtų išklibinti mūsų valstybę ir dėl ko galėtų vaidytis valstybės globėjai ir valdovai? O gal, sekdami Homeru, melskime Mūzas187, kad pasakytų mums, kaip pirmą kartą kilo nesantaika, ir įsivaizduokime, kad jos atsakinės mums iškilmingu tragedijos tonu, tarsi rimtai, o iš tikrųjų joms tai tebus tik pokštas, ir jos erzins mus tarsi vaikus.

— Ką gi jos pasakys mums?

— Ką nors maždaug šitaip: „Sunku išklibinti taip sutvarkytą valstybę, kaip jūsiškė. Bet kadangi visa, kas atsirado, turi žūti, tai ir šitokia santvarka neišliks amžinai — ir ji turės iširti. O atsitiks šitai štai kaip: ne tik tai, kas auga iš žemės, bet ir tai, kas gyvena ant žemės — gyvų būtybių sielos ir kūnai, — patiria vaisingumo ir nevaisingumo periodus; jų kaita sudaro uždarą ratą, kiekvienai rūšiai skirtingą — trumpaamžių būtybių šis ratas mažesnis, ilgaamžių — didesnis; kai ratas užsidaro, ciklas prasideda iš naujo. Nors ir išmintingi tie, kuriuos jūs išauklėjote valstybės valdovais, bet ir jie nė kiek ne geriau už kitus žmones sugebės pojūčiais pagrįstu samprotavimu nustatyti jūsų giminei vaisingumo ir nevaisingumo periodus ir kartais gimdys vaikus netikusiu laiku. Dieviškųjų palikuonių atžvilgiu šį ciklą nusako tobulas skaičius, o žmonių — skaičius, kuriame — pirmajame iš visų — dėl kėlimo kvadratu ir kubu, turinčiais tris tarpus ir keturias ribas (panašėjimas ir nepanašėjimas, didėjimas ir mažėjimas), visa įgyja bendrą matą ir tampa išreiškiama. Keturi trečdaliai tų skaičių, sujungti su penketuku ir triskart padauginti, sudarys du harmoningus derinius — vieną lygiašonį, sudarytą iš šimto, paimto šimtą kartų, kitą — to paties ilgio, bet pailgą; kitaip sakant, penketuko baigtinių skersmenų skaičius imamas šimtą kartų, kiekvieną kartą išskaičiuojant po vienetą, o iš nebaigtinių išskaičiuojama po dvejetą, ir jie imami šimtą kartų trejetuko kubu. Visas šis skaičius yra geometrinis, ir jis lemia geresnę ar blogesnę gimimų kokybę188. Jeigu jūsų sargybiniai, nežinodami šito dėsnio, nelaiku suporuos jaunikius su nuotakomis, gims negabūs ir iš prigimties nelaimingi vaikai. Ankstesnieji sargybiniai geriausius iš jų paskirs savo įpėdiniais, bet šie, būdami neverti, perėmę savo tėvų pareigas, nesirūpins mumis, nors ir būdami sargybiniai. Jie neįvertins kaip pridera dailiųjų menų, o vėliau ir gimnastikos. Todėl jaunoji karta bus mažiau išsilavinusi. Iš jos išeis ne kokie valdovai ir sargybiniai, nesugebantys skirti ir išsaugoti Heziodo kartų — juk ir jūsų valstybėje jos bus tos pačios: auksinė, sidabrinė, varinė ir geležinė189; susimaišius geležiai su sidabru, o variui su auksu, atsiras neatitikimų ir nukrypimų, o kur tik jie atsiranda, iškart sukelia vaidus ir neapykantą. Tai tokia nesantaikos kilmė, kad ir kur ji atsirastų“.