Платон - Valstybė

— Taip.

— Ar žinai, į ką žiūrėdamas išvysi jų nedorybes?

— Į ką? — paklausė Adimantas.

— Į tai, kaip jie globoja našlaičius arba daro ką nors kita, kur jie gali nevaržomi nedorai elgtis.

— Tavo teisybė.

— Argi iš to neaišku, kad kituose versliniuose santykiuose toks žmogus, turėdamas gerą vardą, nes yra laikomas teisingu, dar išlikusių gerų savybių padedamas, sutramdo savo blogus polinkius, nors ir nėra tikras, kad taip bus geriau; jis juos sutramdo ne proto skatinamas, o tik verčiamas baimės, nes dreba dėl savo turto.

— Tikrai taip yra.

— Prisiekiu Dzeusu, — tariau, — tu daugelyje iš šių žmonių aptiksi tranų polinkių, kai kalba eina apie išlaidas kito sąskaita.

— Taip, šie jų polinkiai labai stiprūs.

— Vadinasi, tokį žmogų drasko nuolatiniai vidiniai nesutarimai — tai jau bus ne vienas, o du žmonės; vienos aistros nugali kitas, dažniausiai gerosios — blogąsias.

— Tai tiesa.

— Todėl toks žmogus, mano nuomone, vis dėlto padoresnis už daugelį kitų, nors tikroji dorybė, kurią sudaro sielos harmonija ir santarvė, yra jam labai tolima.

— Ir man taip atrodo.

— Taupumas neleis šiam žmogui pasirodyti savo sąskaita, kai piliečiai varžysis dėl pergalės ar taurios savimeilės patenkinimo: jis nenorės leisti pinigų dėl tokių varžybų ir garbės, bijodamas, kad nesužadintų savyje švaistymo aistros ir nepadarytų jos sąjungininke, siekiant patenkinti savimeilę; jis kovos kaip tikras oligarchas, išleisdamas kuo mažiausiai savo išteklių, ir dažniausiai pralaimės, bet už tai išsaugos savo turtus.

— Teisybė.

— Tad ar galima dar abejoti, kad šis šykštuolis ir turtuolis yra panašus į oligarchinę valstybę?

— Jokiu būdu negalima, — atsakė Adimantas.

X.— Dabar, matyt, reikia aptarti demokratiją — kokiu būdu ji atsiranda ir kokios yra jos ypatybės, — kad perprastume demokratinio žmogaus būdą ir galėtume apie jį spręsti.

— Šitaip mes paėjėtume į priekį pasirinktuoju keliu.

— Oligarchija pereina į demokratiją maždaug šitaip: tai atsitinka, kai žmonės atsiduoda nepasotinamam tariamo gėrio vaikymuisi — pasidaryti kuo turtingesniems.

— Kaip tu šitai supranti?

— Mano nuomone, oligarchijoje valdantieji, turintys savo rankose valdžią tik todėl, kad yra labai turtingi, nepanorės įstatymu uždrausti palaidiems jaunuoliams švaistyti savo turtą ir jo netekti, nes patys, supirkinėdami jų turtus ar skolindami jiems už palūkanas pinigus, tikisi dar labiau praturtėti ir pasidaryti dar galingesni.

— Kaip tik to jie siekia.

— Argi neaišku, kad tokios valstybės piliečiams neįmanoma kartu ir turtą garbinti, ir būti pakankamai nuosaikiems — jie neišvengiamai nepaisys arba vieno, arba kito iš tų dviejų dalykų.

— Pakankamai aišku, — tarė Adimantas.

— Oligarchijose nekreipiama dėmesio į palaidumą ir leidžiama jam klestėti, todėl kartais ir kilnūs žmonės ten neišvengia skurdo.

— Tikrai taip būna.

— Mano nuomone, tokioje valstybėje šie žmonės sėdi be darbo, bet už tai jie turi geluonį ir yra apsiginklavę; vieni iš jų įbridę į skolas, kiti netekę pilietinių teisių, dar kitus ištiko ir viena, ir kita; jie nekenčia ir stato pinkles tiems, kurie dabar valdo jų turtus, taip pat ir kitiems, ir trokšta perversmo.

— Visa tai tiesa.

— O palūkininkai, paskendę savo reikaluose, tarsi nepastebi tokių žmonių; jie dairosi į kitus ir, radę kur nuolaidesnį, suleidžia jam geluonį — piniginę paskolą — ir, lupdami už paskolintus pinigus palūkanas, kurios daug kartų viršija skolą, veisia valstybėje tranus ir elgetas.

— Ir dar kokią daugybę jų!

— Kai valstybėje įsiliepsnoja toks blogis, jie nenori jo gesinti, uždrausdami elgtis su savo turtu kaip kam patinka arba išleisdami kitą įstatymą, pašalinantį šią nelaimę.

— Kokį?

— Įstatymą, kuris paremtų pirmąjį ir priverstų piliečius siekti dorybės. Juk jeigu įstatymu būtų nustatyta, kad daugumą sandėrių piliečiai sudarinėtų savo pačių rizika, valstybėje būtų mažiau begėdiško lupikavimo ir sumažėtų tų blogybių, apie kurias kalbėjome.

— Tikrai sumažėtų, — pritarė Adimantas.

— Mūsų laikais dėl visų šių priežasčių valdantieji kaip tik šitaip ir nuteikia pavaldinius, o jų pačių ir jų aplinkos žmonių vaikai yra išlepinti; jie leidžia laiką be darbo, pasiduoda kūno ir sielos suglebimui, yra vangūs, nesugeba susitvardyti nei sielvartuose, nei malonumuose.

— Kitaip ir negali būti.

— O patys tėvai, niekuo daugiau nesirūpindami, kaip tik turtėjimu, nė kiek ne daugiau jaudinasi dėl dorybės negu skurdžiai.

— Nė kiek.

— Štai kokia yra valdovų ir pavaldinių būklė. Tuo tarpu jie būna vieni greta kitų ir kelionėse, ir kitokiuose susibūrimuose: šventiniuose vaidinimuose, karo žygiuose, plaukdami tuo pačiu laivu, būdami tuose pačiuose kariniuose būriuose; pagaliau ir pavojuose jie yra drauge, ir nė vienomis iš šių aplinkybių vargšai turtuolių akyse nepasirodo esą niekingi. Priešingai, dažnai vargšas, išdžiūvęs, įdegęs saulėje, stovėdamas rikiuotėje šalia pavėsyje užaugusio turtuolio, užsiauginusio per daug lašinių, mato, kaip šis šniokštuoja ir nežino, ką daryti. Ar tu manai, kad jis nepagalvos, jog tokie žmonės yra turtingi tik dėl vargšų bailumo, ir ar, susitikęs kitą tokį pat vargšą, kai nematys pašalinės akys, nepasakys jam: „Tie žmonės nuo mūsų priklauso, jie yra niekingi“?

— Žinau, kad jie taip ir galvoja, — tarė Adimantas.

— Panašiai kaip liguistam kūnui užtenka mažiausio išorinio sukrėtimo, kad apsirgtų, o kartais jame atsiranda sutrikimų ir be išorinių priežasčių, taip ir panašioje būklėje esanti valstybė dėl mažiausios dingsties suserga ir kariauja pati su savimi; be to, kai kurie jos piliečiai pasikviečia į pagalbą kurią nors oligarchinę valstybę, o kiti — demokratinę, tačiau kartais vidaus karas kyla ir be išorinio įsikišimo.

— Ir netgi labai dažnai.

— Demokratija, mano nuomone, įsigali tada, kai vargšai, nugalėję savo priešus, vienus iš jų išžudo, kitus ištremia, o visus kitus sulygina pilietinių teisių ir valstybės valdymo atžvilgiu — valstybinės pareigos demokratijoje dažniausiai skirstomos burtų keliu.

— Taigi šitaip įvedama demokratija — arba ginklu, arba kai jos priešininkai išsigandę atsitraukia.

XI.— Kaip žmonės gyvena šioje santvarkoje ir kokia ji yra? Juk aišku, kad ji atsiliepia ir žmogui, kuris irgi įgyja demokratinių bruožų.

— Aišku.

— Visų pirma tai bus laisvi žmonės, valstybėje įsigalės visiška laisvė ir atvirumas, ir kiekvienas galės daryti, ką nori.

— Bent jau taip kalbama.

— Kur yra laisvė, ten kiekvienas gali susikurti tokį asmeninį gyvenimą, koks jam patinka.

— Aišku.

— Tad, aš manau, tokioje santvarkoje žmonės bus labai įvairūs.

— Žinoma.

— Atrodytų, — tariau, — kad tai geriausia iš visų santvarkų. Kaip visokiomis spalvomis išmargintas apsiaustas, taip ir ši santvarka, išmarginta visokiais papročiais, gali pasirodyti gražiausia. Galimas daiktas, kad, kaip vaikai ir moterys gėrisi viskuo, kas marga, taip daugelis šią santvarką laikys esant geriausią.

— Daug kas ją tokia laikys, — pritarė Adimantas.

— Esant demokratijai, mano mielas, patogu pasirinkti valstybės santvarką.

— Ką tu turi galvoje?

— Mat dėl laisvės daryti, ką nori, joje glūdi visos santvarkų rūšys. Tas, kuris panorės įkurti valstybę, kaip mudu, būtinai turės vykti ten, kur yra demokratija, ir, atsidūręs tarsi visokiausių santvarkų mugėje, išsirinkti tą, kuri jam patinka, o pasirinkęs įkurti valstybę!