Платон - Valstybė

— Tai tiesa.

— Tik čia jie daug nuodingesni negu oligarchijoje.

— Kodėl?

— Oligarchijoje jie negali suklestėti ir lieka silpni, nes ten jie niekinami ir neprileidžiami prie valdžios. O demokratijoje jie — su mažomis išmintimis — vos ne valdo valstybę: nuodingiausieji tranai sako kalbas ir veikia, o kiti sėdi aplink tribūną, dūzgia ir nepakenčia, jei kas pamėgina kitaip kalbėti. Vadinasi, esant šiai santvarkai, viską, išskyrus tik nedaugelį dalykų, tvarko tokie žmonės.

— Iš tikrųjų.

— Iš minios išsiskiria ir kita dalis žmonių.

— Kokia?

— Kai visi vaikosi pelno, tie, kurie iš prigimties yra tvarkingesni, dažniausiai tampa turtingiausi.

— Suprantama.

— Iš jų, manau, tranai gauna daugiausia medaus ir lengviausiai jį iščiulpia.

— Kaipgi jį iščiulpsi iš tų, kurie jo mažai turi?

— Dėl to tokius turtuolius paprastai vadina tranų ganykla.

— Kaip tik dėl to.

XVI.— Trečiąją grupę sudaro liaudis — tie, kurie dirba savo rankomis, kuriems svetimas verteiviškumas; jų turtas labai menkas. Susirinkę į krūvą, jie demokratijoje sudaro gausiausią ir galingiausią dalį.

— Taip, bet jie nelabai nori eiti į susirinkimus, jeigu negauna savo dalies medaus.

— Betgi jie visada gauna savo dalį, nes valdžia gali atimti iš turtingųjų jų nuosavybę ir išdalyti ją liaudžiai — žinoma, didžiausiąją dalį pasilikdama sau.

— Šitokiu būdu jie visada gauna savo dalį.

— O tie, iš kurių atima turtą, yra priversti gintis, kalbėti liaudies susirinkimuose ir daryti visa, ką tik gali.

— Žinoma!

— Ir nors jie ir nerengtų sąmokslo, juos vis tiek apkaltins rezgant pinkles liaudžiai ir oligarchiškumu.

— Taip.

— Galų gale, matydami, kad liaudis, šmeižikų apgauta, ne iš blogos valios, o dėl nežinojimo yra pasirengusi susidoroti su jais, jie norom nenorom pasidaro tikrais oligarchijos šalininkais. Jie čia niekuo dėti — tiesiog jiems įgėlė tranas, ir dėl to juose gimė toks blogis.

— Tikra tiesa.

— Tada prasideda kaltinimai, bylos, vaidai.

— Taip.

— Liaudis paprastai išsirenka kurį nors vieną žmogų ji puoselėja ir išaukština.

— Šitai jai būdinga.

— Todėl, — tariau, — aišku, kad tironas, jeigu jis atsiranda, visada išauga iš šios šaknies, kaip liaudies statytinis.

— Visiškai aišku.

— O nuo ko prasideda tokio statytinio virtimas tironu? Aišku, kad tai atsitinka tada, kai jis pradeda daryti tą patį, kas pasakojama mite apie Dzeuso Likiečio šventyklą Arkadijoje.

— Kas gi pasakojama tame mite? — paklausė Adimantas.

— Kad tas, kuris paragauja žmogaus širdies, plaučių ir kepenų, smulkiai supjaustytų ir įmaišytų į aukojamų gyvulių mėsą, būtinai virsta vilku. Ar negirdėjai šito pasakojimo?

— Girdėjau.

— Panašiai atsitinka ir liaudies vadui. Turėdamas savo rankose pernelyg paklusnią minią, jis neįstengia susilaikyti nuo savo gentainių kraujo. Priešingai, jis, kaip paprastai būna, pradės traukti žmones į teismą, remdamasis neteisingais kaltinimais, ir, atimdamas iš žmogaus gyvybę, suterš savo sąžinę žmogžudyste: savo nešvaria burna ir liežuviu jis ragaus nužudytųjų tautiečių kraują. Bausdamas tremtimi ir mirtimi, jis siūlys panaikinti skolas ir iš naujo perdalyti žemę. Argi šitokiam žmogui nėra likimo lemta arba žūti nuo priešų rankos, arba tapti tironu ir iš žmogaus pasidaryti vilku?

— Tikrai lemta.

— Jis sukelia karą prieš tuos, kurie turi nuosavybę.

— Taip, jis padaro šitai.

— Jeigu jis pralaimėjo ir buvo ištremtas, o paskui vėl grįžo, savo priešų pykčiui, tai jis grįžta jau tikras tironas.

— Aišku.

— O jeigu tie, kurie jį išvijo, neįstengs jo vėl nuversti ir nubausti mirtimi, apjuodinę piliečių akyse, tada jie kėslaus nužudyti jį slapta.

— Taip dažnai būna.

— Iš čia išplaukia visiems gerai žinomas tironų reikalavimas— kai tik jie įgyja tokią valdžią, liepia liaudžiai paskirti jiems asmens sargybinius, kad liaudies užtarėjas būtų sveikas ir gyvas.

— Šitai tai jau būtinai.

— Ir liaudis jam duoda juos, nes būgštauja dėl jo gyvybės, o pati kol kas jaučiasi rami.

— Be abejo.

— Kai šitai pamato žmogus, turintis pinigų, o kartu ir pagrindą nekęsti liaudies, jis, mano mielas, tuoj pat, kaip orakulas nurodė Krezui,

prie žvirgždėtojo Hermo

Bėga skubiai ir nebijo, kad gali bailiu pasirodyt197.

— Antrą kartą jam jau netektų gėdytis savo bailumo, — pasakė Adimantas.

— Jeigu jį būtų pagavę, jis būtų buvęs nubaustas mirtimi.

— Būtinai.

— O tasai liaudies statytinis, aišku, neguli „išsitiesęs kaip milžinas“198, bet, išžudęs daugelį kitų stovi savo valstybės vežime jau ne kaip liaudies atstovas, o kaip tikras tironas.

— Kurgi jis nestovės!

XVII.— Dabar, — tariau, — pažiūrėkime, kas sudaro šio žmogaus ir tos valstybės, kurioje atsiranda toks mirtingasis, laimę.

— Pažiūrėkime.

— Pirmomis savo valdymo dienomis jis šypsosi visiems, sveikina kiekvieną sutiktąjį ir ginasi esąs tironas. Jis dalija pažadus ir paskiriems piliečiams, ir visai valstybei, jis panaikina skolas ir išdalija žemę liaudžiai ir savo svitai. Jis apsimeta esąs visiems gailestingas ir malonus.

— Būtinai.

— O kai jis susidoroja su savo priešais — su vienais susitaiko, kitus sunaikina — ir kai jie nebekelia jam pavojaus, jis pirmiausia įtraukia piliečius į karus, kad liaudžiai būtų reikalingas vadas.

— Suprantama.

— Be abejo, ir dėl to, kad mokesčiai nuskurdintų piliečius ir jie diena iš dienos plūktųsi, neturėdami kada regzti pinklių prieš jį.

— Aišku.

— O jeigu jis įtars ką nors galvojant kitaip ir nenorint pasiduoti jo valdžiai, tokius žmones jis sunaikins ta dingstimi, kad jie esą pasidavę priešams. Todėl tironas visada turi kurstyti karą.

— Be abejo.

— Bet tokie jo veiksmai kelia vis didesnę piliečių neapykantą.

— Kaipgi nekels!

— Be to, ir kai kurie iš įtakingų asmenų, padėjusių jam paimti valdžią — bent jau drąsiausieji iš jų, — pradės atvirai ir kalbėdamiesi tarp savęs reikšti jam savo nepasitenkinimą tuo, kas dedasi.

— Be abejo.

— Kad išlaikytų valdžią, tironas turės juos visus sunaikinti, ir galų gale nei iš draugų, nei iš priešų neliks nė vieno bent kiek vertesnio žmogaus.

— Aišku.

— Todėl jis turi budriai sekti tuos, kurie yra narsūs, didžiadvasiai, protingi, turtingi. Tirono klestėjimas pagrįstas tuo, kad jis neišvengiamai yra priešiškas visiems šiems žmonėms ir rezga prieš juos pinkles, kol apvalo nuo jų valstybę.

— Nieko sau apvalymas!

— Taip, — tariau, — jis priešingas tam, kurį naudoja gydytojai: šie pašalina iš kūno visa, kas blogiausia, o palieka tai, kas geriausia, tuo tarpu tironas elgiasi priešingai.

— Matyt, jis privalo taip elgtis, jei nori išlaikyti valdžią.

XVIII.— Jis yra supančiotas palaimingos būtinybės— arba gyventi kartu su gauja niekšų, ir dar jo nekenčiančių, arba visai negyventi!

— Taip, supančiotas.

— Kuo labiau jis įsipyks piliečiams, šitaip elgdamasis, tuo daugiau ir tuo ištikimesnių sargybinių jam reikės, ar ne?

— Be abejo.

— O kas tie ištikimieji? Iš kur jų imti?

— Jie patys lėkte atlėks, jei tik užmokėsi.

— Po šimts! Tu, atrodo, vėl kalbi apie kažkokius tranus, svetimšalius valkatas.

— Tu neapsirinki, — tarė Adimantas.