Платон - Valstybė

— Tikriausiai ten netrūks santvarkų pavyzdžių.

— Demokratinėje valstybėje visai nebūtina dalyvauti valdyme, nors ir turėtum tokių sugebėjimų; nebūtina ir paklusti, jei nenori, arba kariauti, kai kiti kariauja, arba gyventi taikoje kaip kiti, jei nenori taikos. Kita vertus, jei įstatymas ir draudžia tau valdyti arba teisti, tu vis tiek gali valdyti ir teisti, jei tik tau ateis į galvą tokia mintis. Argi iš pirmo žvilgsnio toks gyvenimas neatrodo dieviškas ir saldus?

— Iš pradžių galbūt, — atsakė Adimantas.

— Na, o gailestingumas nuteistųjų atžvilgiu? Argi tu nesi matęs, kaip šitokioje santvarkoje žmonės, nuteisti mirti arba ištremti, pasilieka ir sukinėjasi visuomenėje, vaikščioja tarsi didvyriai — tarytum jie niekam nerūpėtų ir niekas jų nepastebėtų?

— Daug tokių mačiau.

— Šitas atlaidumas — tai ne kokia nors demokratinės santvarkos smulkmena; tai panieka visam tam, ką mes laikėme svarbiais dalykais, kurdami savo valstybę. Mes sakėme, kad, jei žmogus neapdovanotas gabumais, jis niekada netaps dorybingas; tas pat bus ir tuo atveju, jei jis iš mažens žaisdamas ir mokydamasis nesusidurs su grožiu. Tuo tarpu demokratija, išdidžiai pamynusi visa tai, visai nesirūpina, kas nuo kokių užsiėmimų pereina prie valstybinės veiklos. Žmogui reiškiama pagarba, jei tik jis parodo savo palankumą miniai.

— Tikrai puiki santvarka!

— Štai tokios savybės būdingos demokratijai — santvarkai, neturinčiai jokio valdymo, bet maloniai ir margai. Joje įgyvendinama savotiška lygybė — sulyginami lygūs ir nelygūs.

— Tu kalbi visiems žinomus dalykus, — tarė Adimantas.

XII.— Pažiūrėk, kaip visa tai atsiliepia paskiram žmogui. O gal pirmiau reikia aptarti, kaip atsiranda tie jo bruožai, panašiai kaip mes aptarėme pačią santvarką?

— Taip.

— Ar ne šitaip tai vyks: šykštuoliui oligarchui gims sūnus, kuris bus auklėjamas pagal tėvo pažiūras ir įpročius.

— Suprantama.

— Kaip ir tėvas, jis prievarta slopins tuos savo troškimus, kurie skatina švaistyti pinigus, o ne juos kaupti — tokius troškimus galima pavadinti nebūtinais.

— Aišku.

— Kad aiškiau susikalbėtume, jei nori, pirmiau nustatykime, kurie troškimai būtini, o kurie ne.

— Noriu, — atsakė Adimantas.

— Būtinais turbūt pagrįstai vadinsime tuos, kurių neįmanoma atsikratyti, ir tuos, kurie būna naudingi, jei juos patenkini. Ir vienus, ir kitus patenkinti siekia pati mūsų prigimtis.

— Teisybė.

— Vadinasi, juos pagrįstai galėsime vadinti būtinais?

— Pagrįstai.

— O tuos troškimus, kurių galima atsikratyti, jei dėsi pastangas iš pat jaunų dienų, ir kurie neteikia jokios naudos, bet dažnai net, priešingai, daro žalą, pavadinę nebūtinais, turbūt pasielgtume teisingai?

— Be abejo.

— Dabar aptarkime vienų ir kitų troškimų pavyzdžius, kad susidarytume bendrą jų vaizdą.

— Šitai reikia padaryti.

— Ar maisto, tai yra duonos ir ko nors prie duonos, poreikis nėra būtinas, kad būtume sveiki ir gerai jaustumėmės?

— Manau, kad būtinas.

— Duonos poreikis būtinas dėl dviejų priežasčių — jis yra naudingas ir reikalingas gyvybei palaikyti.

— Teisybė.

— O priedo prie duonos, tai yra mėsos ar žuvies, poreikis būtinas tiek, kiek tas priedas padeda palaikyti gerą savijautą.

— Suprantama.

— Na, o noras dar ir kitokių, prašmatnesnių, valgių, kurio galima atsikratyti, jei iš mažens jį tramdysi ir stengsiesi užkirsti jam kelią auklėjimu, yra žalingas ir kūnui, ir sielai, nes jis neugdo nei proto, nei nuosaikumo. Todėl teisinga jį vadinti nebūtinu.

— Teisinga.

— Ar nederėtų šių troškimų pavadinti niokojančiais, o pirmųjų — pravarčiais ir naudingais, nes jie padeda veikti?

— Taip, žinoma.

— Tą patį pasakysime ir apie meilės bei kitus panašius troškimus.

— Tą patį.

— Tas, kurį pavadinome tranu, pilnas tokių nebūtinų norų ir troškimų ir yra jų valdomas, o šykštų, oligarchinio būdo žmogų valdo tik būtini troškimai.

— Suprantama.

XIII.— Dabar grįžkime atgal, — tariau, — ir pažiūrėkime, kaip iš oligarcho pasidaro demokratas. Dažniausiai šitai atsitinka taip.

— Kaipgi?

— Kai jaunas žmogus, kuris, kaip mes ką tik sakėme, nebuvo deramai auklėjamas, o tik pratinamas taupyti, paragauja tranų medaus ir atsiduria pavojingų ir plėšrių žvėrių, galinčių suteikti jam įvairiausių ir margiausių smagumų, draugėje, tada jo viduje ir prasideda perėjimas nuo oligarchinio būdo prie demokratinio.

— Taip, tai neišvengiama, — pritarė Adimantas.

— Kaip valstybėje įvyksta perversmas, kai tam tikrai daliai jos piliečių teikiama išorinė parama dėl pažiūrų giminingumo, taip ir jaunuolis pasikeičia, kai tam tikrai jo troškimų daliai iš išorės padeda jai giminingų troškimų rūšis.

— Be abejo.

— O jeigu kaip atsvarą kas nors teikia pagalbą jo oligarchiniam pradui — nesvarbu, ar tai bus tėvo pamokymai ar priekaištai, ar kitų šeimos narių, — jo viduje kils maištas ir pasipriešinimas, taip pat ir kova su pačiu savimi.

— Žinoma.

— Tokiu atveju kartais demokratinis pradas pasitraukia oligarchiniam iš kelio, kai kurie troškimai išnyksta, kiti išvejami, jaunuolio sieloje atsiranda gėda, ir viskas vėl susitvarko.

— Kartais taip būna.

— Bet paskui vietoj išvytųjų slapta išauga kiti jiems giminingi troškimai, ir, kadangi tėvas yra nesumanus auklėtojas, jų atsiranda daug ir stiprių.

— Paprastai taip ir būna.

— Jie traukia jaunuolį į ankstesnę jo aplinką, ir šitas slaptas bendravimas pagimdo daug naujų troškimų.

— Suprantama.

— Galų gale jie užima jaunuolio sielos akropolį, pamatę, kad jis tuščias: ten nėra nei žinių, nei gerų įpročių, nei teisingų kalbų — visų tų geriausių žmonių proto saugotojų ir gynėjų, kuriuos myli dievai.

— Be abejo.

— Jų vietą urmu užima klaidingos nuomonės ir pagyrūniški žodžiai.

— Tai neišvengiama.

— Tada jis vėl sugrįžta pas lotofagus195 ir atvirai ten apsigyvena. Jeigu artimieji pasiųs kariauną išgelbėti taupiajam jo sielos pradui, tai jo pagyrūniški žodžiai uždarys jame karališkos tvirtovės vartus, neįsileis sąjungininkų kariaunos, nepriims netgi pasiuntinių — senesnių ir išmintingesnių žmonių protingų žodžių, nors tai būtų tik paskiri asmenys; jie nugalės mūšyje su taupiuoju pradu ir, pavadinę gėdą kvailyste, išvys ją, nuplėšę jai garbę, o nuosaikumą pavadins ištižimu ir, apdrabstę purvais, išmes lauk. Įsitikinę, kad nuosaikumas ir tvarkingas išteklių eikvojimas yra kaimiškas tamsumas ir žeminantis bruožas, jie pašalins juos iš savo šalies, remdamiesi daugybe nenaudingų užgaidų.

— Taip, šitai jie būtinai padarys.

— Ištuštinę ir apvalę jų jau užgrobtą jaunuolio sielą ir atidengę jai didžiąsias paslaptis, jie paskui įves į ją įžūlumą, nesivaldymą ir ištvirkimą, išpuoštus ir apvainikuotus, didelio choro lydimus. Šlovindami juos, jie įžūlumą vadins išprusimu, nesivaldymą — laisve, ištvirkimą — didžiadvasiškumu, begėdiškumą — narsumu. Argi ne šitokiu būdu jaunuolis, kurį auklėjo būtinais troškimais, dar jaunystėje pereina prie palaido ir laisvo gyvenimo, nuolaidžiavimo nebūtiniems ir žalingiems troškimams?

— Tai visiškai akivaizdu.

— Tada šitoks žmogus gyvens, nebūtiniems troškimams skirdamas nė kiek ne mažiau pinigų, pastangų ir laiko negu būtiniems. Jei, laimei, jo pasinėrimas į ištvirkavimo siautulį nebus besaikis, tai, kai su amžiumi praeis didžiausios aistros, jis vėl įsileis į savo sielą dalį išvytųjų troškimų, nebe visiškai atsiduos įsiveržusioms aistroms, ir jo sieloje atsiras tam tikra pusiausvyra: kiekvieną kartą jis paklus tam troškimui, kurį jam tarsi lėmė burtai, o kai jį visiškai patenkins, paklus kitam, ir nė vieno neatsisakys, visus laikydamas lygiais.