Платон - Valstybė

— Mūzos mums kalbėjo teisingai ir gražiai, — pasakė Glaukonas.

— Kas čia nuostabaus — juk jos Mūzos.

— O ką jos sako paskui?

— Jeigu kilo nesantaika, vadinasi, kiekvienos dvi giminės tempė į savo pusę: geležinė ir varinė traukė žmones į pasipelnymą, žemės, namų, aukso ir sidabro įsigijimą, o auksinė ir sidabrinė, nepatyrusios skurdo, bet, priešingai, iš prigimties turtingos, stengėsi vesti sielas į dorybę ir senovinę santvarką. Abiem pusėms kovojant tarpusavyje ir tempiant kiekvienai į save, pagaliau buvo prieitas vidurys: susitarta žemę ir namus padaryti asmenine nuosavybe, o tuos piliečius, kuriuos iki tol jie saugojo kaip savo laisvus draugus ir maitintojus, nusprendė paversti vergais, padaryti juos žemės darbininkais ir tarnais, o patys ir toliau užsiimti karu ir eiti sargybą.

— Be abejo, ši permaina kilo dėl to.

— Ar šita santvarka nebus tarsi tarpinė tarp aristokratijos ir oligarchijos?

— Tikriausiai.

IV.— Šitaip pasikeis santvarka; o kokia gi ji bus tada? Aišku, kad kai kuriais atžvilgiais ji mėgdžios ankstesniąją santvarką, kai kuriais — oligarchiją, nes ji yra tarpinė tarp šių dviejų, o kai ką turės ir visai savita.

— Taip.

— Tuo, kad bus gerbiami valdovai, kad šalies gynėjai susilaikys nuo žemės darbų, amatų ir visokių kitokių pelningų užsiėmimų, bendru maitinimusi, gimnastikos pratimais ir karinėmis varžybomis, — visais šiais dalykais ši santvarka primins ankstesniąją.

— Taip.

— Bet jie bijos išmintingiems vyrams patikėti valdžios vietas, nes ten jau nebebus nuoširdžių ir tiesių žmonių, o tik mišraus būdo; jie mėgs smarkius ir paprastesnio būdo žmones, iš prigimties daugiau tinkamus karui negu taikai, laikys garbingais dalykais klastą ir apgaulę, kurių griebiamasi karo metu, — juk ši valstybė visą laiką kariaus. Štai kokie bus tos santvarkos saviti bruožai.

— Taip.

— Tokie žmonės bus godūs turtų, kaip įprasta oligarchijoje. Tarsi laukiniai jie garbins tamsoje auksą ir sidabrą, turės įsirengę savo asmeninius sandėlius ir saugyklas, savo namus apsups sutvirtinimais; jie gyvens pasislėpę tuose savo lizduose ir švaistys pinigus moterims ir kam tik panorės.

— Tikra teisybė, — pritarė Glaukonas.

— Jie bus šykštūs, nes garbins pinigus; savo turtą jie slėps ir mėgs gyventi iš kito kišenės, tenkindami savo aistras. Malonumams jie atsiduos slapta, stengdamiesi pabėgti nuo įstatymo kaip vaikai nuo griežto tėvo, nes jie buvo auklėjami ne įtikinėjimu, o prievarta, nepaisė tikrosios Mūzos, tos, kurios sritis — dialektika ir filosofija, ir labiau vertino gimnastiką negu dailiuosius menus.

— Tu kalbi apie santvarką, kurioje gėris sumišęs su blogiu.

— Joje iš tikrųjų viskas sumišę. Tik vienas dalykas joje krinta į akis — garbės troškimas ir jos vaikymasis, atsiradęs dėl to, kad ten viešpatauja aistros.

— Taip, šitai labai krinta į akis.

— Tokia yra ir taip atsiranda ši santvarka. Aš nupiešiau tik jos apmatus190, o smulkmenas praleidau, nes jau ir to pakanka, kad pamatytum, koks ten bus teisingiausias ir koks — neteisingiausias žmogus; aptarti visas santvarkas ir visus žmonių būdus, nieko nepraleidžiant, būtų labai ilgas darbas.

— Teisybė, — sutiko Glaukonas.

V.— O koks bus šioje santvarkoje gyvenantis žmogus? Kaip jis bus ugdomas ir kokie bus jo bruožai?

— Aš manau, — tarė Adimantas, — kad savo siekimu būtinai pasižymėti jis bus panašus į Glaukoną191.

— Galbūt, bet, mano manymu, jis skiriasi nuo Glaukono štai kuo.

— Kuo?

— Jis yra smarkesnis, mažiau išprusęs ir, nors vertina išprusimą ir mielai klausosi kitų kalbų, bet pats visai nemoka kalbėti. Toks žmogus vergams yra labai kietas, nors jų neniekina, nes yra pakankamai išauklėtas; su laisvais žmonėmis jis elgiasi mandagiai, o valdovams yra labai paklusnus. Trokšdamas valdžios ir garbės, jis mano, kad valdžios pagrindas turi būti ne iškalba ir kiti panašūs dalykai, bet kariniai žygdarbiai ir apskritai karo dalykai; todėl jis mėgsta gimnastiką ir medžioklę.

— Šis būdas tinka tokiai santvarkai.

— Jaunystėje toks žmogus gal ir niekins turtus, bet sendamas jis vis labiau juos pamėgs, nes turės savo prigimtyje gobšumo daigų ir dorybei svetimų priemaišų— juk jį paliko jo geriausias sargas.

— Koks sargas? — paklausė Adimantas.

— Proto ir meninio išprusimo derinys. Tik šitai išsaugoja dorybę per visą gyvenimą, jeigu žmogui ji būdinga.

— Gražiai pasakei.

— Toks jaunuolis panašus į savo timokratinę valstybę.

— Tikrai panašus.

— Štai kaip jis pasidaro toks: kartais tai būna suaugęs gero tėvo sūnus, kai tėvas gyvena blogai tvarkomoje valstybėje ir todėl vengia garbės, valdžios vietų, teismo bylų ir visokio panašaus triukšmo, verčiau būna kuklus, kad tik išvengtų nemalonumų.

— Kaip šitai atsiliepia jo sūnui? — paklausė Adimantas.

— Pirmiausia jis girdi motiną skundžiantis, kad jos vyras nesąs valdžioje ir dėl to ji patirianti pažeminimą moterų draugėje; ji matanti, kad vyras nesirūpinąs praturtėti, neatsikertąs įžeidėjams nei teismuose, nei susirinkimuose, bet lengvai pakenčiąs visokias nuoskaudas; ji nuolat pastebinti, kad jis visą laiką galvojąs tik apie save, o ją ne itin gerbiąs, nors ir neįžeidinėjąs. Ji piktinasi visu tuo ir sako sūnui, kad jo tėvas esąs ne vyras, o lepšė, ir kitus panašius dalykus, kuriuos tokiais atvejais žmonos mėgsta porinti apie savo vyrus.

— Taip, čia jos visada ištikimos sau, — tarė Adimantas.

— Tu žinai, — tęsiau, — kad kartais ir tokių vyrų tarnai slaptai pasakoja sūnums panašius dalykus — atseit iš gailesčio, kai mato, kad šeimininkas neišreikalauja skolos iš savo skolininko arba nenubaudžia kito skriaudiko, — ir ragina vaiką, kad užaugęs atkeršytų jiems už tai ir pasirodytų vyriškesnis už savo tėvą. Išėjęs iš namų, jaunuolis mato ir girdi maždaug tą patį: tuos, kurie dirba savo darbą, vadina kvailiais ir su jais nesiskaito, o tuos, kurie užsiima ne savo reikalais, gerbia ir giria. Jaunuolis, visa tai girdėdamas ir matydamas, įsiklauso ir į tai, ką sako jo tėvas, ir iš arti mato, ką šis veikia, nepaisydamas kitų žmonių. Štai kaip jį visa tai veikia: tėvo įtaka ugdo ir stiprina protingąjį jo sielos pradą, o kitų žmonių įtaka — geidžiantįjį ir aistringąjį pradus; kadangi jis yra neblogas žmogus, tik pakliuvęs į prastą draugiją, jis pasirenka vidurį tarp tų dviejų požiūrių ir savo sielą valdyti patiki kažkam tarpiniam — garbės troškimui ir aršumui, štai kodėl jis tampa garbėtroška ir stengiasi prasimušti.

— Tu puikiai paaiškinai, kaip išsiugdo jo būdas.

— Taigi jau aptarėme antrąją iš eilės valstybės santvarką ir ją atitinkantį žmogų.

— Aptarėme.

VI.— Tad ar nederėtų dabar priminti Eschilo žodžius: „Prie kito miesto stovi kitas vyras“192, o gal verčiau, laikydamiesi savo metodo, iš pradžių aptarkime pačią valstybę?

— Geriau šitaip.

— Po šios santvarkos, mano manymu, eina oligarchija.

— Kokią santvarką tu vadini, oligarchija?

— Tai santvarka, paremta turto cenzu, — valdo turtingieji, o skurdžiai nedalyvauja valdyme.

— Suprantu.

— Ar nereikėtų paaiškinti, kokiu būdu iš timarchijos pereinama į oligarchiją?

— Žinoma, reikėtų.

— Bet juk ir aklam aišku, kaip vyksta šis perėjimas.

— Kaip?

— Turtų susitelkimas paskirų žmonių rankose žudo timokratiją. Pirmiausia jie ieško, kaip juos panaudoti, ir keičia įstatymus, mažai jų paisydami; taip elgiasi ir jie patys, ir jų žmonos.