Платон - Valstybė

— Tai tiesa.

— O paskui, — tęsiau, — žiūrėdami, kuo kuris pranašesnis, ir varžydamiesi vienas su kitu, jie visus piliečius padaro panašius į save.

— Be abejo.

— Kuo labiau jie vertina tolesnį žengimą pirmyn turtėjimo keliu, tuo mažiau gerbia dorybę. Turtas ir dorybė yra tokie skirtingi, kad, uždėjus juos abu ant svarstyklių lėkščių, vienas iš jų visada nusvers kitą.

— Teisybė.

— Jei valstybėje garbinamas turtas ir turtingieji – vadinasi, joje negerbiami dorieji ir pati dorybė.

— Aišku.

— Žmonės visada atsiduoda tam, ką vertina, ir nesirūpina tuo, kas nevertinama.

— Taip yra.

— Šitaip savimylos ir garbėtroškos tampa godūs ir siekia praturtėti, ir visi giria turtuolius, jais žavisi, sodina į valdžios vietas, o vargšus niekina.

— Tai tiesa.

— Turto cenzas tampa įstatymu ir oligarchinės santvarkos norma: kuo santvarka labiau oligarchinė, tuo cenzas didesnis, kuo mažiau oligarchinė — tuo mažesnis. Tiems, kurie neturi nustatyto turto, neleidžiama dalyvauti valdžioje. Tokia santvarka įvedama arba ginklu, arba įbauginus piliečius. Ar ne taip?

— Taip.

— Tai maždaug tokia yra toji santvarka.

— Taip. Bet kokie yra jos papročiai ir kas sudaro jos ydingumą, kuris, kaip sakėme, jai būdingas?

VII.— Pagrindinė yda, — tariau, — tai pats jos pagrindas. Tik pagalvok, kas atsitiktų, jei vairininkai laivuose būtų skiriami pagal turto cenzą, o vargšui, net jei jis geriau sugebėtų vairuoti laivą, neleistų būti vairininku.

— Nelabai kur nuplauktum tokiu laivu.

— Ar ne tas pat yra ir kiekvienu kitu atveju, kai reikia valdyti?

— Aš manau, kad tas pat.

— Išskyrus valstybę? Ar ir valstybėje tas pat?

— Tuo labiau, nes ją valdyti nepaprastai sunku, o valdymo reikšmė didžiulė.

— Tai pirmoji ir labai didelė oligarchijos yda.

— Atrodo, kad taip.

— Na, o šita yda ar mažesnė?

— Kokia?

— Tokia valstybė nebus vieninga, joje bus tarsi dvi valstybės — turtingųjų ir vargšų, gyvenančių toje pačioje vietoje ir nuolat rezgančių vieni kitiems pinkles.

— Prisiekiu Dzeusu, ši yda nė kiek ne mažesnė.

— Negerai dar ir tai, kad jie negalės kariauti, nes arba oligarchai, apginklavę minią, bijos jos labiau negu priešų, arba, atsisakę apginkluoti minią, jie pasirodys kovoje esą tikri oligarchai; be to, dėl šykštumo jie nepanorės eikvoti pinigų karui.

— Tai negerai.

— Na, o šimtadarbiškumas? Juk mes jau ir anksčiau peikėme, kad, esant šitokiai santvarkai, tie patys žmonės ir žemę dirbs, ir pinigus kraus, ir kariaus, žodžiu, darys viską iškart. Ar tau atrodo, kad tai teisinga?

— Jokiu būdu ne.

— Pagalvok, ar ne tokioje santvarkoje suklestės didžiausioji iš visų blogybių?

— Kokia?

— Galimybė parduoti visą savo turtą, o kitam — jį įsigyti, ir pardavus toliau gyventi valstybėje, nepriklausant nė vienam iš luomų — nei verslininkų, nei amatininkų, nei raitelių, nei hoplitų, — ir būti tais, kuriuos vadina skurdžiais ir vargšais.

— Ši santvarka tarsi sukurta tam!

— Oligarchijose tokiems dalykams nėra jokių kliūčių — kitaip vieni nebūtų pertekę turtų, o kiti — visiški skurdžiai.

— Teisybė.

— Pažvelk dar štai į ką: kai turtingas žmogus švaisto savo turtą, ar valstybei tai teikia kokią nors naudą ta prasme, kaip mes ką tik kalbėjome? O gal tik atrodo, kad jis priklauso prie tų, kurie valdo, o iš tikrųjų jis valstybėje nei valdovas, nei pavaldinys, bet tik savo turtų eikvotojas?

— Taip, jis tik atrodo toks, o iš tikrųjų yra eikvotojas.

— Jei neprieštarauji, pasakysime, kad, kaip koriuose atsiradęs tranas yra nelaimė spiečiui, taip ir toks žmogus savo namuose — nelaimė valstybei.

— Teisingai, Sokratai.

— Visus skraidančius tranus dievas sukūrė be geluonių, o rėpliojančius — vienus be geluonių, už tai kitus — su baisiausiais geluoniais. Tie, kurie be geluonių, visą amžių būna skurdžiai, o iš tų, kurie turi geluonį, išeina niekadėjai. Ar ne tiesa, Adimantai?

— Tikra tiesa.

— Todėl kur valstybėje pamatysi skurdžių, žinok, kad ten slepiasi ir tie, kurie vagia, nupjausto pinigines, išniekina šventyklas ir daro kitokius piktus darbus.

— Aišku.

— Na, o oligarchinėse valstybėse ar yra skurdžių?

— Išskyrus valdančiuosius, ten beveik visi yra skurdžiai, — atsakė Adimantas.

— Tad ar neturime pagrindo manyti, kad, kita vertus, ten daug ir nedorėlių, turinčių geluonis, kuriuos tik valdžia jėga sulaiko nuo nusikaltimų?

— Turime.

— Ar negalima tvirtinti, kad žmonės tampa tokie dėl neišprusimo, netikusio auklėjimo ir blogos valstybės santvarkos?

— Taip ir yra.

— Štai kokia yra oligarchinė valstybė ir kiek joje blogybių — o gal ir dar daugiau.

— Galbūt.

— Taigi jau aptarėme ir tą santvarką, kuri vadinama oligarchija. Joje valdantieji parenkami pagal turto cenzą. Dabar pažvelkime ir į ją atitinkantį žmogų — kaip jis atsiranda ir kokios jo savybės.

— Pažvelkime.

VIII.— Timokratinis žmogaus būdas tampa oligarchiniu šitokiu būdu.

— Kokiu?

— Timokrato sūnus iš pradžių seka tėvu, eina jo pėdomis, o paskui pamato, kad tėvas sužlugo, netikėtai atsitrenkęs į valstybę tarsi į povandeninę uolą, — taip gali atsitikti, jeigu tėvas buvo karo vadas ar užėmė kokias nors aukštas pareigas valstybėje, o paskui dėl šmeižikų apkalbų buvo patrauktas į teismą ir nuteistas mirti arba ištremtas, arba neteko pilietybės teisių ir viso savo turto.

— Suprantama.

— Visa tai matydamas, nukentėjęs ir praradęs turtą ir netgi, aš manau, baimindamasis dėl savo galvos, jis sielos gilumoje nuverčia nuo sosto garbės troškimą ir išdidumą. Pažemintas skurdo, jis griebiasi kokio nors pelningo užsiėmimo, tampa nepaprastai taupus ir savo darbu pamažu kraunasi turtą. Argi šitoks žmogus savo sieloje nepasodins į sostą godumo ir šykštumo ir nepadarys jų Didžiuoju karaliumi su tiara193 ant galvos, apkarstytu vėriniais, su trumpu persišku kardu už diržo?

— Tikriausiai.

— O protingumą ir aršumą jis pasodins ant žemės iš abiejų sosto šonų kaip vergus. Jis neturės jokių kitų minčių, išskyrus tai, kaip padidinti savo kuklius išteklius. Be turto ir turtuolių, daugiau niekas nekels jam susižavėjimo ir pagarbos, o jo garbės troškimas apsiribos turtų kaupimu ir visu tuo, kas padeda jų įsigyti.

— Nėra kito kelio, kuris garbės trokštantį jaunuolį taip greitai ir tvirtai vestų į godumą.

— Tai ir bus oligarchinės santvarkos žmogus.

— Šitai rodo, kaip pasikeičia ankstesnę santvarką, atitikęs žmogus.

— Dabar pažiūrėkime, ar jis atitinka oligarchinė santvarką.

— Pažiūrėkime.

IX.— Visų pirma jų panašumą sudaro tai, kad jis labai vertina turtą.

— Be abejo.

— Jis taupus ir darbštus, tenkina tik būtiniausius savo norus, o visų kitų išlaidų atsisako ir kitus troškimus numalšina kaip tuščius.

— Iš tikrųjų taip.

— Jis vaikščioja paniuręs, iš visko darydamas pinigus ir juos kaupdamas. Tokius žmones minia giria. Argi jis neprimena panašios valstybės santvarkos?

— Man atrodo, primena. Bent jau ir tokia valstybė, ir toks žmogus labiausiai vertina pinigus.

— Toks žmogus, manau, nekreipia dėmesio į savo išsilavinimą.

— Tikriausiai, nes kitaip nebūtų pasirinkęs neregio vadovauti chorui ir taip labai jo negarbintų194.

— Gerai. Pagalvok dar štai apie ką. Ar nesakysime, kad dėl išsilavinimo stokos jame atsiranda tranų polinkių — iš dalies elgetiškų, iš dalies nusikaltėliškų, — nors iš atsargumo jis juos tramdo?