Платон - Valstybė

— Be abejo.

— Bet vis dėlto jis nepriims teisingo samprotavimo, neįsileis jo į savo tvirtovę, ir, jei kas nors jam sakys, kad šitie štai malonumai kyla iš kilnių ir gerų troškimų, o anie — iš blogų ir kad šituos reikia puoselėti ir gerbti, o anuos — užgniaužti ir valdyti, jis purtys galvą ir sakys, jog visi troškimai yra lygūs ir todėl visus reikia vienodai gerbti.

— Tokie žmonės iš tikrųjų taip elgiasi, — pritarė Adimantas.

— Toks žmogus diena iš dienos gyvena, pataikaudamas pirmam jį apėmusiam troškimui: čia jis girtauja, grojant fleitai, čia staiga geria tik vandenį ir kankina save, čia susižavi gimnastikos pratimais, čia jį apima tingulys, ir jis nieko nenori. Kartais jis susidomi pokalbiais, kurie atrodo esą filosofiški, dažnai užsiima visuomeniniais reikalais: staiga pašokęs, pasako, kas jam užėjo ant liežuvio, ir puola vykdyti. Susižavėjo karingais žmonėmis — ir pasuko į tą pusę, o jeigu verslininkais — tada kita kryptimi. Jo gyvenime nėra jokios tvarkos, jo nevaldo būtinybė; tokį gyvenimą jis vadina maloniu, laisvu ir laimingu ir taip gyvena visą laiką.

— Tu puikiai apsakei lygybę mėgstančio žmogaus gyvenimą.

— Aš parodžiau, — tariau, — kad šis žmogus toks pat daugiaveidis, margas ir puikus, kaip ir jo valstybė; Daugelis vyrų ir moterų pavydėtų šitokio gyvenimo, kuriame derinasi daugybė visokiausių santvarkų ir papročių.

— Taip, tai tiesa, — pasakė Adimantas.

— Vadinasi, pripažinsime, kad toks žmogus atitinka demokratiją ir todėl jį pagrįstai galime pavadinti demokratiniu žmogumi.

— Pripažinsime.

XIV.— Mums liko apžvelgti pačią nuostabiausią santvarką ir patį nuostabiausią žmogų: tai tironija ir tironas.

— Taip.

— Na, mielasis, tai pažiūrėkime, kaip atsiranda tironija. Kad ji atsiranda iš demokratijos, tai aišku.

— Aišku.

— Ar ne panašiai, kaip iš oligarchijos atsiranda demokratija, taip iš demokratijos — tironija?

— Ką tu turi galvoje?

— Gėris, iškeltas kaip galutinis tikslas — dėl to ir atsirado oligarchija, — buvo turtas, ar ne?

— Taip.

— O nepasotinamas turtų siekimas ir nesirūpinimas niekuo kitu pražudė oligarchiją.

— Teisybė.

— Tai štai — demokratiją taip pat pražudo tai, ką ji laiko gėriu ir ko nepasotinamai siekia.

— O ką ji, tavo nuomone, laiko gėriu?

— Laisvę, — tariau. — Demokratinėje valstybėje tik ir girdi, kad tai yra gražiausias dalykas ir kad laisvam gimusiam žmogui tik tokioje valstybėje verta gyventi.

— Taip, šitai dažnai kartojama.

— Kaip aš ką tik sakiau, toks nepasotinamas vieno dalyko siekimas ir nesirūpinimas kitais dalykais iškreipia šią santvarką ir ruošia dirvą tironijai.

— Kaip tai atsitinka? — paklausė Adimantas.

— Kai laisvės ištroškusioje demokratinėje valstybėje valdžią paima nevykę vyno pilstytojai, valstybė per daug apsvaigsta nuo neatmieštos laisvės, o valdovus, jeigu jie nepakankamai nuolaidūs ir neduoda visiškos laisvės, apkaltina ir baudžia kaip nusikaltėlius ir oligarchus.

— Taip ir būna.

— Piliečius, kurie paklūsta valdžiai, drabsto purvais kaip nieko nevertus savanorius vergus, už tai valdovai, panašūs į pavaldinius, ir pavaldiniai, panašūs į valdovus, giriami ir gerbiami ir paskirų žmonių, ir visuomenės. Argi tokioje valstybėje neišvengiamai nepaplis laisvė viskam?

— Be abejo.

— Ji įsiskverbs į kiekvienus namus, o galų gale nepaklusnumas prigis net gyvuliams.

— Kaip suprasti tavo žodžius? — paklausė Adimantas.

— Pavyzdžiui, tėvas įpranta vaiką laikyti sau lygiu ir ima bijotis savo sūnų, o sūnus lyginasi su tėvu ir nejaučia pagarbos ir baimės savo gimdytojams, nes nori būti laisvas, persikėlėlis susilygina su tikru piliečiu, o pilietis — su persikėlėliu; tas pat atsitiks ir su svetimšaliu.

— Taip būna.

— Be to, dar visokios kitos smulkmenos: mokytojas bijosi mokinių ir pataikauja jiems, mokiniai nekreipia dėmesio į mokytoją ir auklėtoją. Apskritai jaunieji ima mėgdžioti vyresniuosius ir lenktyniauja su jais ir žodžiais, ir darbais, o seniai, prisitaikydami prie jaunųjų, nuolat pokštauja ir tauškia niekus, mėgdžioja jaunuolius, kad neatrodytų niūrūs ir valdingi.

— Teisybė.

— Bet didžiausia laisvė, kurią tokioje valstybėje turi liaudis, — tai, kad pirktieji vyrai ir pirktosios moterys nė kiek ne mažiau yra laisvi negu jų pirkėjai. Tiesa, mes būtume užmiršę pasakyti, kokią lygybę ir laisvę ten turi moterys, palyginti su vyrais, ir vyrai, palyginti su moterimis.

— Eschilo žodžiais tariant, “mes pasakysime tai, kas dabar mums ant liežuvio“196.

— Taigi aš taip ir kalbu. O kad žmogui tarnaujantys gyvuliai šičia yra laisvesni negu kur kitur, tuo niekas nenorėtų tikėti, pats nepamatęs. Čia ir kalės, kaip sako priežodis, — šeimininkės, arkliai ir asilai įpratę išdidžiai ir laisvai vaikštinėti, užkliudydami praeivius, jei šie nepasitraukia iš kelio. Taip ir visa kita čia trykšta laisve.

— Tu tarsi pasakoji man mano paties sapną, — pasakė Adimantas: — aš juk ir pats dažnai kenčiu nuo jų, kai vykstu į kaimą.

— O kai visa tai sudedi į krūvą, tai svarbiausias dalykas — tu ir pats šitai supranti — yra tai, kad piliečių siela pasidaro be galo jautri netgi dėl smulkmenų: bet kokia prievarta kelia jų pasipiktinimą kaip neleistinas dalykas. Galų gale, kaip žinai, jie ims nepaisyti net įstatymų — nei rašytų, nei nerašytų, — kad tik niekas neturėtų jiems valdžios.

— Šitai aš gerai žinau.

XV.— Tokia, mano mielas, yra ta graži ir jaunatviškai įžūli pradžia, iš kurios, kaip man atrodo, išauga tironija.

— Tikrai įžūli. Na, o kas būna paskui?

— Ta pati liga, kuri išsikerojo oligarchijoje ir pagaliau ją pražudė, čia dėl savivalės dar labiau keroja ir stiprėja ir pavergia pačią demokratiją. Iš tikrųjų kiekvienas kraštutinumas paprastai sukelia pasikeitimą į priešingą pusę — oro, augalų, kūnų būklės ir net santvarkos.

— Suprantama.

— Pernelyg didelė laisvė — ir paskiro žmogaus, ir valstybės, — matyt, paprastai virsta pernelyg didele vergija.

— Tam yra pagrindo.

— Taigi, — tariau, — tironija, suprantama, atsiranda ne iš kurios nors kitos santvarkos, o tik iš demokratijos — kitaip sakant, iš pernelyg didelės laisvės turi atsirasti didžiausia ir žiauriausia vergija.

— Suprantama.

— Bet, man atrodo, tu manęs ne šito klausei, o kokia liga, būdinga oligarchijai, lygiai taip pat pakerta ir demokratiją ir ją pavergia.

— Teisybė.

— Aš turėjau galvoje atsiradimą ypatingos rūšies žmonių — tinginių ir švaistūnų, vadovaujamų pašėlusių drąsuolių, paskui kuriuos seka bailesnieji. Mes juos palyginome su tranais, iš kurių vieni turi geluonį, o kiti — neturi.

— Teisingai.

— Ir vieni, ir kiti, vos tik atsiradę bet kurioje valstybėje, sukelia tokius pat sutrikimus, kaip kūne uždegimas ir tulžis. Ir geras gydytojas, ir įstatymų leidėjas turi iš anksto imtis priemonių, kad užkirstų jiems kelią, kaip kad patyręs bitininkas žiūri, kad neatsirastų tranų, o jeigu jau jų atsiranda, tai reikia kuo greičiausiai išpjauti juos kartu su koriais.

— Prisiekiu Dzeusu, tai būtina padaryti.

— Kad geriau įžiūrėtume tai, ką norime pamatyti, padarykime štai kaip.

— Kaip?

— Mintyse demokratinę valstybę padalykime į tris dalis — ji iš tikrųjų susideda iš trijų dalių. Viena iš tų dalių bus tranai; jie čia atsiranda dėl savivalės, bet jų nė kiek ne mažiau negu oligarchijoje.