Платон - Valstybė

— Argi tironas nenorės turėti sargybinių iš vietinių žmonių?

— Kaip?

— Jis atims iš piliečių vergus, paleis juos į laisvę ir padarys savo sargybiniais.

— Iš tikrųjų. Be to, šie bus ištikimiausi.

— Na ir laimingas žmogus, anot tavęs, yra tironas, jei šie žmonės — ištikimi jo draugai, o ankstesniuosius, tikruosius, jis pražudė!

— Jis priverstas tenkintis tokiais.

— Šitie jo draugai juo žavėsis, jo draugiją sudarys šie naujieji piliečiai, o dori žmonės jo neapkęs ir vengs.

— Be abejo.

— Matyt, ne veltui sakoma, kad ne juokas kurti tragedijas, o juk čia ypač pasižymėjo Euripidas.

— Ką tu turi galvoje?

— Jis yra pasakęs tokią gilią mintį: „Tironai, draugaudami su protingais, tampa protingi“199. Matyt, jis manė, kad tironai bendrauja su išminčiais.

— Kaip jis aukština tironiją, laikydamas ją dieviška200, ir visa, kas su ja susiję! Taip daro ir kiti poetai.

— Jeigu jau tragedijų rašytojai yra tokie išminčiai, tegul jie atleis mums ir visiems tiems, kurie pritaria mūsų požiūriui į valstybės santvarką, jei mes nepriimsime jų į savo valstybę kaip tik dėl to, kad jie taip liaupsina tironiją.

— Aš manau, kad jie mums atleis, bent jau protingiausieji.

— Vaikščiodami po kitas valstybes, jie suburia minias ir, pasisamdę atlikėjus su gražiais, stipriais ir įspūdingais balsais, patraukliai piešia piliečiams tironiją ir demokratiją.

— Taip, ir netgi labai stengiasi.

— Be to, už tai jie dar gauna atlyginimą ir yra gerbiami, ypač, suprantama, tironų, o po jų — demokratijų. Bet kuo aukščiau jie pakyla prie valdžios viršūnių, tuo labiau mąžta jų garbė, tarsi jai neužtektų kvapo kopti aukštyn.

— Tikrai taip yra.

XIX.— Bet mes, — tariau, — nukrypome į šalį. Grįžkime atgal prie tirono kariaunos. Iš ko jis išlaikys tą gražią, gausią, margą, nuolat besikeičiančią sargybą?

— Aišku, kad jis eikvos jai šventyklų turtus, jeigu ji yra valstybėje, ir kol jų užteks išlaidoms padengti, jis mažins piliečiams užkraunamus mokesčius.

— O kai šie ištekliai išseks?

— Aišku, kad tada ir jis pats, ir jo bendražygiai bei bendražygės gyvens iš jo tėvo išteklių.

— Suprantu, — tariau. — Kadangi liaudis pagimdė tironą, ji turi ir maitinti jį bei jo bendražygius.

— Tironui šitai būtina.

— Ką tu sakai? O jeigu liaudis pasipiktinusi pasakys, kad suaugęs sūnus neturi teisės reikalauti, jog tėvas jį maitintų, veikiau jau priešingai — sūnus turėtų maitinti tėvą, ir kad tėvas ne tam jį pagimdė ir pastatė ant kojų, jog, šiam užaugus, pats taptų savo paties vergų vergu ir maitintų ir sūnų, ir vergus, ir visokias atmatas? Priešingai, jeigu jau liaudies atstovas taip iškilo, tai liaudis galėtų tikėtis išsivaduoti nuo turtuolių ir vadinamųjų garbingų piliečių; o dabar liaudis įsako jam ir jo bendražygiams nešdintis iš valstybės: taip tėvas išveja iš namų sūnų kartu su jo įkyriais sugėrovais.

— Prisiekiu Dzeusu, tada liaudis pamatys, kokį padarą ji pagimdė ir su meile užaugino, ir supras, kad tie, kuriuos ji bando išvyti savo silpnomis jėgomis, yra daug galingesni už ją.

— Ką tu sakai? Argi tironas išdrįs panaudoti prievartą prieš savo tėvą ir, jei šis nepaklus, netgi ims mušti jį?

— Taip, jis atims iš savo tėvo ginklą.

— Taigi tironas yra tėvažudis ir prastas savo gimdytojų karšintojas; visi pripažįsta, kad tironijai šitai būdinga. Kaip sakoma, „nuo dūmų bėgdamas į ugnį pataikysi“: taip ir liaudis, norėdama atsikratyti laisvų žmonių jungo, pakliūva į despotizmo priespaudą ir besaikę laisvę iškeičia į sunkiausią ir karčiausią vergiją.

— Deja, taip ir atsitinka.

— Na ką gi? Ar neperdėsime sakydami, jog jau aptarėme, kokiu būdu iš demokratijos atsiranda tironija ir kokios yra jos ypatybės?

— Nė kiek, — atsakė Adimantas.

DEVINTOJI KNYGA

I.— Beliko aptarti tironiškos santvarkos žmogų — kaip jis atsiranda iš demokratinio žmogaus, koks jis yra ir kaip gyvena — vargingai ar laimingai.

— Taip, jis dar liko neaptartas.

— Ar žinai, ko, mano manymu, dar trūksta?

— Ko gi?

— Man rodos, mes nepakankamai aptarėme troškimus— kokie jie yra ir kiek jų. Kol šito neišsiaiškinome, nebus visiškai aiškus ir tas tyrinėjimas, kurį pradedame.

— Vadinasi, dabar pats laikas juos aptarti.

— Teisingai. Štai ką aš čia norėčiau išsiaiškinti: man atrodo, kad kai kurie nebūtini malonumai ir troškimai yra priešingi įstatymams. Jie būdingi visiems žmonėms, bet, įstatymų ir geresniųjų troškimų tramdomi, padedant protui, kai kuriuose žmonėse jie arba visai išnyksta, arba susilpnėja, ir jų lieka nedaug; tačiau yra ir tokių žmonių, kuriuose jie stiprėja ir gausėja.

— Apie kokius troškimus tu čia kalbi?

— Apie tuos, — tariau, — kurie sukyla miegant, kai sielos protingasis, romusis ir valdantysis pradas miega, o gyvuliškasis ir laukinis pradas, sotus ir apgirtęs, stojasi piestu, gena šalin miegą ir ieško, kaip čia numalšinus savo nirtulį. Tu žinai, kad tada jis gali išdrįsti viską, pamynęs bet kokią gėdą ir protą. Jis nepasidrovės netgi santykiauti su savo motina ar su bet kuriuo iš žmonių, dievų arba gyvulių, susiteps bet kokiomis žudynėmis, nesusilaikys nuo jokio maisto — vienu žodžiu, jis nevengs jokios kvailystės, jokios begėdystės.

— Tikra teisybė.

— Bet kai žmogus laikosi sveiko nuosaikumo, eidamas miegoti, jis pažadina savo sielos protingąjį pradą ir, pavaišinęs jį gražiomis mintimis ir samprotavimais, pasineria į vidinius apmąstymus; geidžiantįjį pradą jis apmalšina, neleisdamas jam persisotinti: tegul jis miega ir savo džiaugsmais bei sielvartais nedrumsčia kilniausiojo sielos prado, kad šis galėtų niekieno netrikdomas, visiškai grynas siekti surasti ir pajusti tai, ko jis dar nežino arba iš praeities, arba iš dabarties, arba iš ateities. Lygiai taip pat žmogus nuramdo ir aistringąjį pradą ir eina miegoti nurimusia širdimi, ant nieko neširsdamas. Nuraminęs tas dvi rūšis sielos pradų ir išjudinęs trečiąją, kuriai būdinga išmintis, jis atsiduoda poilsiui. Tu žinai, kad tada jis veikiausiai pasieks tiesą ir sapne jam mažiausiai vaidensis tie įstatymams prieštaraujantys reginiai.

— Aš visiškai tikiu, kad taip yra.

— Bet mes per daug nuklydome į šalį, kalbėdami apie tai. Juk mes norėjome pabrėžti tik štai ką: kiekviename iš mūsų slypi baisių, laukinių, įstatymams priešingų troškimų rūšis — net ir tuose žmonėse, kurie atrodo labai santūrūs. Tai rodo sapnai. Pats spręsk, ar aš sakau tiesą ir ar tu sutinki su manimi.

— Sutinku.

II.— Dabar prisimink, ką sakėme apie demokratinį žmogų. Iš mažens jis buvo auklėjamas šykštaus tėvo, kuris vertino tik pelno troškimą, o kitus troškimus laikė nereikalingais ir niekino kaip siekiančius tik pramogų ir gražumo.

— Taip.

— Bet, bendraudamas su įmantresniais žmonėmis, valdomais troškimų, apie kuriuos ką tik kalbėjome, jis perima jų gyvenimo būdą ir puola į nežabotą palaidumą, nes neapkenčia tėvo šykštumo. Tačiau, būdamas iš prigimties geresnis už savo tvirkintojus, tempiamas į abi puses, jis sustoja tarsi viduryje tarp šių dviejų gyvenimo būdų: saikingai, kaip jam atrodo, ragaudamas abiejų, jis gyvena nei nedorą, nei įstatymams priešingą gyvenimą — taip iš oligarcho jis tampa demokratu.

— Apie tokį žmogų susidarė šitokia nuomonė; jos ir dabar laikomasi.