Платон - Valstybė

— Įsivaizduok, — tariau, — kad šis žmogus, jau senstelėjęs, turi jauną sūnų, kurį išaugino pagal savo papročius.

— Įsivaizduoju.

— Įsivaizduok, kad jam atsitinka lygiai tas pat, kas ir jo tėvui: jis pasineria į palaidą gyvenimą, kurį jo tvirkintojai vadina visiška laisve. Tėvas ir artimieji skatina jo polinkį laikytis vidurio, bet jo tvirkintojai — priešingai. Kai tie išmaningi kerėtojai ir tironų kūrėjai nesitiki kokiu nors kitu būdu išlaikyti jaunuolį savo rankose, jie įsigudrina įdiegti jam kokią nors aistrą, valdančią dykinėjimo ir švaistymo troškimus; ši aistra — tai tarsi didelis sparnuotas tranas. Ar gali ši aistra būti kas nors kita?

— Negali.

— Aplink šią aistrą spiečiasi kiti troškimai, lydimi smilkalų, miros, vainikų, vynų ir tokioms bendrijoms įprastų palaidų smagumų. Išauginę ir išpuoselėję gašlumo geluonį, šie troškimai įdiegia jį tranui, ir tada tasai sielos valdovas, apimtas šėlo, gelia. Ir jeigu jis aptinka jaunuolio sieloje nuomonių ar troškimų, kuriuose dar likę šiek tiek padorumo ir gėdos, užmuša juos, išstumia lauk, kol jaunuolis galutinai apvalo savo sielą nuo nuosaikumo ir pripildo ją jį užplūdusio šėlo.

— Tu nupasakoji, kaip atsiranda tikras tironas.

— Argi ne dėl šitų dalykų Erotas201 nuo neatmenamų laikų vadinamas tironu?

— Veikiausiai.

— O girtas žmogus ar nepanašus į tironą?

— Panašus.

— Na, o apimtas šėlo ir išprotėjęs žmogus tariasi galįs valdyti ne tik žmones, bet ir dievus.

— Iš tikrųjų.

— Žmogus, mano mielas, tikru tironu tampa tada, kai jis arba dėl savo prigimties, arba dėl įpročio, arba ir dėl vieno, ir dėl kito pasidaro girtuoklis arba nuolat būna ką nors įsimylėjęs, arba išeina iš proto.

— Tikra teisybė.

III.— Atrodo, šitaip ir atsiranda toks žmogus. O kaip jis gyvena?

— Žinai, kaip juokais sakoma — “Tu man pasakysi“202.

— Gerai, — tariau, — pasakysiu. Paskui prasidės jų puotos, šventės, pasilinksminimai, heteros ir kiti panašūs dalykai: juk jų sieloje gyvenantis tironas Erotas valdys visa, kas joje yra.

— Tai neišvengiama.

— Kas dieną ir kas naktį gims daugybė naujų stiprių aistrų, reikalaujančių jas patenkinti.

— Tikra daugybė.

— Taigi jei buvo kokių pajamų, jos greitai ištirps.

— Kurgi neištirps!

— Tada jie skolinsis ir švaistys tėvų palikimą.

— Be abejo.

— O kai viskas bus išeikvota, tada stiprių ir giliai įsišaknijusių aistrų spiečius pradės zvimbti, ir žmonės, tarsi genami visokiausių troškimų, ypač Eroto, paskui kurį tarsi sargybiniai seka kiti troškimai, pradės gelti, žiūrėdami, kas ką turi ir ką galima atimti apgaule arba prievarta.

— Žinoma.

— Jie būtinai turi grobti — kitaip jiems teks kentėti baisias kančias ir skausmus.

— Būtinai.

— Panašiai kaip vėlesnieji malonumai tokiame žmoguje nustelbia ankstesniuosius ir juos nuskurdina, taip ir jis pats nori būti pranašesnis už savo tėvą ir motiną, nes yra jaunesnis už juos, ir, iššvaistęs savąją dalį, pasisavins ir eikvos tėvo pinigus.

— Na, o toliau? — paklausė Adimantas.

— Jeigu tėvai neleis jam šito daryti, argi jis pirmiausia nepabandys jų apvogti ir apgauti?

— Aš manau, kad pabandys.

— O jeigu jam nepasisektų, argi jis neapiplėštų jų jėga?

— Tikriausiai.

— O jeigu jo seni tėvai priešinsis ir kovos, argi jis pasigailės jų ir nepasielgs su jais kaip tironas?

— Aš nedėčiau galvos dėl tokio žmogaus tėvų likimo.

— Bet, vardan Dzeuso, Adimantai, negi dėl kokios nors naujos draugužės, meilužės, be kurios galėtų ir apsieiti, jis ims mušti seniai mylimą ir artimą žmogų — motiną? Arba dėl gražaus jaunuolio, su kuriuo tik ką susibičiuliavo ir be kurio taip pat galėtų apsieiti, pakels ranką prieš tikrą tėvą, seniausią savo draugą? Nejaugi šis žmogus privers savo tėvus tarnauti jo draugams, kuriuos įsileis į savo namus?

— Prisiekiu Dzeusu, privers, — atsakė Adimantas.

— Kokia didelė laimė pagimdyti sūnų tironą!

— Labai didelė.

— Na, o kai išseks ir tėvo, ir motinos pinigai, tačiau jo sieloje bus susispietęs ištisas įgeidžių spiečius, tai ar šitai neprivers jo iš pradžių pasikėsinti į svetimo namo sienas arba į vėlyvo naktinio praeivio apsiaustą, o paskui įsibrauti ir į šventyklą? Visuose šiuose poelgiuose ankstesnės jo nuomonės apie tai, kas gražu ir kas šlykštu, perimtos dar vaikystėje ir laikytos teisingomis, turės užleisti vietą troškimams, kurie neseniai buvo paleisti į laisvę, — jie sudaro Eroto palydą ir kartu su juo nugalės ankstesniąsias nuomones. Kol jaunuolis dar pakluso įstatymams ir tėvui, o vidujai buvo demokratas, tie troškimai išsilaisvindavo tik jam miegant, sapnuose; dabar, kai jį užvaldė Erotas, žmogus visam laikui tapo toks, koks tik retkarčiais būdavo sapne: jis jau nebesusilaikys nuo jokių žudynių, nuo jokio maisto, nuo jokio nedoro darbo. Erotas kuris, viešpataujant visiškai netvarkai ir palaidumui, kaip tironas gyvena jo sieloje, būdamas vieninteliu valdovu, ves jo apimtą žmogų tarsi tironas valstybę į visokias įžūlias nedorybes, kad duotų peno ir sau, ir jį lydinčiai triukšmingai šutvei, kurią sudaro troškimai, užplūdę žmogų iš išorės, iš netikusios jo aplinkos, ir troškimai, kilę jo paties viduje iš ankstesniųjų panašaus pobūdžio troškimų, kuriuos jis dabar atpalaidavo, suteikęs jiems laisvę. Argi ne šitaip gyvens toks žmogus?

— Aišku, kad šitaip, — tarė Adimantas.

— Kai šitokių žmonių valstybėje būna nedaug, o dauguma piliečių yra nuosaikūs, tai tie išvyksta į svetimas šalis ir tampa kokio nors tirono asmens sargybiniais arba parsisamdo kariais, jei kur vyksta karas; o jeigu visur viešpatauja taika ir ramybė, tai jie, pasilikę savo tėvynėje, daro aibes visokių mažų šunybių.

— Apie kokias šunybes tu kalbi?

— Pavyzdžiui, vagia, įsilaužinėja į namus, nupjaustinėja pinigų kapšus, nurenginėja praeivius, šventvagiauja, pardavinėja žmones į vergiją, kartais įskundinėja, o jei moka gerai kalbėti — neteisingai liudija, ima kyšius.

— Ir tu tai vadini mažomis šunybėmis! Juk tu taip sakei apie tokių žmonių padaromą blogį, kai jų būna nedaug?

— Taip, mažomis, — tariau, — nes, palyginti su didelėmis blogybėmis, tai iš tikrųjų yra niekai: tironas daro kur kas didesnes niekšybes ir atneša valstybei daug didesnių nelaimių. O kai valstybėje atsiranda daug tokių žmonių ir jų sekėjų ir kai jie pamato savo gausumą, tai kaip tik iš jų tarpo ir atsiranda tironas — prie to prisideda liaudies kvailumas. Juo tampa tas, kurio sieloje tūno didžiausias ir kiečiausias tironas.

— Suprantama — juk toks žmogus ir bus didžiausias tironas.

— Jeigu jam pasiduos savo noru; o jei valstybė pasipriešins, tada, kaip anksčiau baudė savo tėvą ir motiną, taip dabar jis baus tėvynę, jei tik įstengs: jis įsives naujuosius draugus, ir kadaise jam buvusią brangią „motinynę“, kaip sako kretiečiai — tai yra tėvynę, — privers vergauti tiems žmonėms ir laikys ją kaip vergę. Toks yra šitokio žmogaus troškimų galutinis tikslas.

— Tikrai toks, — pritarė Adimantas.

— Panašiai tokie žmonės elgiasi ir asmeniniame gyvenime, dar prieš ateidami į valdžią: nesvarbu, su kuo jie bendrautų, jie reikalauja pataikauti jiems ir visada būti pasirengusiems jiems patarnauti, o jei jiems patiems ko nors prireikia, jie šliaužioja prieš kitus, nesidrovėdami apsimeta jų draugais, bet kai tik pasiekia savo tikslą, iškart atsuka jiems nugarą.