Платон - Valstybė

— Gerokai pranoksta.

— Na, o garbėtroška? Ar filosofas bus mažiau prityręs garbės teikiamų malonumų atžvilgiu, negu garbėtroška— mąstymo teikiamų malonumų atžvilgiu?

— Juk pagarba reiškiama kiekvienam, kuris gerai atlieka tą darbą, kurio ėmėsi. Daugelis gerbia turtingą žmogų, narsuolį arba išminčių, todėl visi yra patyrę garbės teikiamų malonumų. O kokį malonumą teikia būties pažinimas, to niekas nėra paragavęs, išskyrus filosofą.

— Vadinasi, dėl savo patyrimo jis iš tų trijų žmonių geriausiai gali spręsti.

— Be abejo.

— Ir tik jo vieno patyrimas derinamas su protu.

— Žinoma.

— Tas įrankis, kuriuo naudojamės spręsdami, taip pat priklauso ne gobšuoliui ir ne garbėtroškai, bet filosofui.

— Koks įrankis?

— Juk sakėme, kad spręsti reikia, remiantis įrodymais, ar ne?

— Taip.

— O įrodymas ir yra filosofo įrankis.

— Be abejo.

— Jeigu būtų sprendžiama, remiantis turtu ir gobšumu, tada gobšuolio gyrimas ar peikimas būtų teisingiausias sprendimas.

— Žinoma.

— O jei būtų sprendžiama, remiantis garbe, pergale ir narsumu, tai teisingi būtų garbėtroškos ir pergalių siekiančio žmogaus sprendimai.

— Aišku.

— Bet kadangi sprendžiama, remiantis patirtimi, protu ir įrodymais...

— Tai tiesa turi būti tai, ką sako filosofas — žmogus, mėgstantis įrodymus.

— Taigi iš trijų malonumų rūšių didžiausias malonumas yra tas, kuris būdingas pažįstančia jai sielos daliai; žmogus, kuriame ši sielos dalis viešpatauja, gyvena maloniausią gyvenimą.

Kitaip ir negali būti, — tarė Glaukonas. — Juk taip savo gyvenimą vertina išmintingas žmogus, o jis yra išmanantis teisėjas.

— O kokiam gyvenimui ir kokiems malonumams mūsų teisėjas paskirs antrąją vietą?

— Aišku, jog tai bus kario ir garbėtroškos gyvenimas, nes jis yra artimesnis jam negu gobšuolio gyvenimas.

— Paskutinėje vietoje, kaip matyti, lieka pralobti siekiantis žmogus.

— Be abejo.

IX.— Taigi iš esmės vyko tarsi dvejos varžybos, ir abu kartus teisingas žmogus nugalėjo neteisingąjį. Dabar bus trečios varžybos, olimpinės, Dzeuso Olimpiečio garbei. Įsidėmėk: išskyrus išmintingą žmogų, visų kitų žmonių malonumai nėra nei visiškai tikri, nei visiškai gryni — tai tik tarsi malonumų apmatai, jų šešėliai, kaip girdėjau sakant vieną išminčių. Šitai jau būtų visiškas pralaimėjimas.

— Taip, bet paaiškink, ką tu turi galvoje?

— Paaiškinsiu, — tariau, — jei man padėsi atsakinėdamas.

— Na, tai klausk.

— Sakyk, ar kentėjimas nėra priešingas malonumui?

— Žinoma, priešingas.

— Ar nėra tokios būsenos, kai nejauti nei skausmo, nei džiaugsmo?

— Yra.

— Būdama viduryje tarp dviejų kraštutinumų, ji atspindi savotišką sielos ramybę. Ar ne taip?

— Taip, — atsakė Glaukonas.

— Ar prisimeni, ką sako ligoniai negaluodami?

— O ką?

. — Kad nieko nėra malonesnio už sveikatą, bet kol buvo sveiki, jie nepastebėjo, kad tai yra maloniausias dalykas.

— Prisimenu.

— O ar nesi girdėjęs, kaip tie, kurie kenčia didelius skausmus, sako, jog užvis maloniausia, kai praeina skausmas?

— Esu.

— Be abejo, esi pastebėjęs, kad ir daugeliu kitų panašių atvejų, kai žmonės kenčia, jie svajoja ne apie džiaugsmus kaip apie didžiausią malonumą, bet apie ramybę, kai praeina skausmai.

— Tokiais atvejais ramybė tampa labiausiai geidžiamu ir maloniausiu dalyku.

— O kai žmogus netenka kokio nors džiaugsmo, tada ramybė teikia sielvartą.

— Turbūt taip.

— Taigi ramybė, kurią sakėme esant viduryje tarp dviejų kraštutinumų, būna ir viena, ir kita — ir kančia, ir malonumas.

— Taip išeitų.

— Argi gali tas pats dalykas būti ir viena, ir kita, o kartu nebūti nei viena, nei kita?

— Man atrodo, negali.

— Ir sieloje atsirandantis malonumas, ir kančia yra tam tikri judesiai.

— Taip.

— O kai nėra nei malonumo, nei, kančios, tada būna ramybė, kuri yra tarpinė tarp šių abiejų būsenų.

— Taip, tarpinė.

— Tad argi būtų teisinga sakyti, kad kančios nebuvimas yra malonumas, o malonumo nebuvimas — kančia?

— Jokiu būdu.

— Taigi, — tariau, — ramybė iš tikrųjų nėra nei malonumas, nei kančia; ji tik atrodo esanti malonumas, palyginti su kančia, ar kančia, palyginti su malonumu; bet su tikru malonumu šitai neturi nieko bendra: tai tik nesveikos vaizduotės žaismas, apgaulė.

— Tai rodo mūsų samprotavimas, — tarė Glaukonas.

— Dabar, — pasakiau, — paanalizuok tuos malonumus, kurie atsiranda ne po kančios, kad nemanytum, jog malonumas yra kančios nebuvimas, o kančia — malonumo nebuvimas.

— Kokie tie malonumai?

— Jų daug ir, be to, labai įvairių; bet tu, jeigu nori tai suprasti, ypač atkreipk dėmesį į kvapų teikiamus malonumus: jie atsiranda staiga ir būna nepaprastai stiprūs; prieš juos nebūna jokios kančios, o kai jie praeina, dėl jų nelieka jokio skausmo.

— Tikra teisybė, — pritarė Glaukonas.

— Todėl mes nepatikėsime, kad grynas malonumas yra išsivadavimas nuo kančios, o kančia — išsivadavimas nuo malonumo.

— Nepatikėsime.

— Bet vadinamieji malonumai, kuriuos siela patiria per kūną — tokių bene daugiausia, ir jie ypač stiprūs, — priklauso kaip tik tai rūšiai, kitaip sakant, jie kyla kaip išsivadavimas nuo kančios.

— Jie tokie ir yra.

— Tą patį galima pasakyti ir apie išankstinį džiaugsmą ar kentėjimą, kuriuos sukelia būsimųjų malonumų ir kančių nuojauta.

— Tą patį.

X.— Ar žinai, kas tai yra ir į ką tai labai panašu?

— Į ką? — paklausė Glaukonas.

— Ar sutinki, kad gamtoje yra tai, ką mes vadiname viršumi, apačia ir viduriu?

— Sutinku.

— Jei ką nors perkelia iš apačios į vidurį, tai ar jam neatrodo, kad jis kyla aukštyn? Sustojęs viduryje ir žvelgdamas į ten, iš kur jis čia pateko, jis manys, kad yra viršuje, o ne kur nors kitur, nes dar nėra matęs tikrojo viršaus, ar ne?

— Prisiekiu Dzeusu, jis negali kitaip manyti.

— O jeigu jis kristų atgal, tai manytų, kad leidžiasi žemyn, ir teisingai manytų.

— Žinoma.

— Jis taip manytų todėl, kad neturi patyrimo apie tai, kas iš tikrųjų yra viršus, vidurys ir apačia.

— Aišku.

— Argi reikia stebėtis, jei žmonės, nežinantys tiesos, susidaro klaidingą nuomonę apie daugelį dalykų, taip pat ir apie malonumą, kančią ir tarpinę būseną? Kai juos nubloškia į kančią, jie sprendžia teisingai ir iš tikrųjų kenčia, bet kai jie iš kančios pereina į tarpinę būseną, tada jie būna įsitikinę, jog pasiekė malonumo pilnatvę ir džiaugsmą; panašiai kaip žmonės, nežinantys baltos spalvos, pilką spalvą lygina su juoda, taip ir jie apsigauna, lygindami kančią su jos nebuvimu ir nežinodami, kas tai yra malonumas.

— Prisiekiu Dzeusu, aš labiau stebėčiausi, jeigu būtų kitaip, — pasakė Glaukonas.

— Pagalvok štai apie ką: ar alkis, troškulys ir panašūs dalykai nėra kažkokios tuštumos kūne jutimas?

— Be abejo.

— O nežinojimas ir nesupratimas — ar tai ne tuštumos būsena sieloje?

— Iš tikrųjų.

— Tą tuštumą žmogus užpildytų pavalgęs arba įgijęs proto.

— Žinoma.

— O kas iš tikrųjų užpildo — ar tai, kas labiau tikra, ar tai, kas mažiau?

— Aišku, tai, kas labiau tikra.

— O kuri daiktų rūšis, tavo nuomone, labiau susijusi su grynąja būtimi? Ar ta, kurią sudaro duona, gėrimai, mėsa ir visokiausi valgiai, ar tikrosios nuomonės, žinojimo, proto ir apskritai visokių dorybių rūšis? Štai kaip spręsk apie tai: ar tau neatrodo, kad tai, kas susiję su amžinai tapačia, tikra ir nemirtinga būtimi, kas pats yra tapatus ir atsiranda tapačiame, yra tikresnis, negu tai, kas susiję su amžinai kintančia, mirtinga būtimi, pats yra toks pat ir atsiranda tokiame pačiame?