Платон - Valstybė

— Čia reikia gero lipdytojo, bet, kadangi mintimis yra lengviau lipdyti negu iš vaško, tarkime, kad toks žvėris jau sukurtas!

— Sukurk dar liūto ir žmogaus atvaizdus. Pirmasis tegul būna daug didesnis, o antrasis — daug mažesnis už pirmąjį.

— Šitai lengviau: jie jau sukurti!

— Visus tris pavidalus sujunk taip, kad jie suaugtų į vieną kūną.

— Jau sujungiau.

— Dabar suteik toms pabaisoms vieną pavidalą — žmogaus, — kad tas, kuris negalės pažvelgti į vidų ir matys tik išorinį apvalkalą, manytų, jog prieš jį yra viena būtybė — žmogus.

— Padariau ir šitai.

— Dabar tam, kuris teigia, jog tokiam žmogui naudinga būti neteisingam, o būti teisingam — nenaudinga, pasakykime, kad jis tvirtina ne ką kita, bet tai, jog yra naudinga penėti ir stiprinti daugiagalvį žvėrį ir liūtą ir visa, kas su juo susiję, o žmogų marinti badu ir silpninti, kad anie galėtų tempti jį kur panorėję, o jis, užuot pratinęs tuos žvėris draugiškai sugyventi, būtų priverstas leisti jiems kandžiotis, pjautis ir ėsti vienas kitą.

— Kaip tik šitai tvirtintų tas, kuris giria neteisingumą, — pasakė Glaukonas.

— O tas, kuris teigia, jog naudinga būti teisingam, tvirtina, kad reikia taip elgtis ir taip kalbėti, jog žmogaus viduje esantis žmogus būtų kuo stipresnis ir sugebėtų valdyti tą sudėtinį žmogų: jis rūpintųsi daugiagalve pabaisa kaip žemdirbys, kuris augina ir puoselėja geros veislės augalus, o laukinėms žolėms trukdo augti, liūtą padarytų savo sąjungininku ir kartu su juo rūpintųsi visais ir pratintų juos draugiškai sugyventi tarpusavyje ir su juo pačiu.

— Tikrai kaip tik šitai tvirtina tas, kuris giria teisingumą.

— Kad ir kaip pakreipsi, vis tiek išeina, kad tiesą kalba tas, kuris giria teisingumą, o tas, kuris giria neteisingumą, klysta. Ar pažvelgsi į tai gero vardo, ar malonumo, ar naudingumo požiūriu, visada bus teisus tas, kuris pritaria teisingumui, o tas, kuris jį peikia, ničnieko neišmano, jam kad tik peikti.

— Man rodos, tas žmogus tikrai nieko neišmano, — tarė Glaukonas.

— Pamėginkime švelniai nurodyti jam jo klaidą, nes jis klysta ne savo noru, ir paklauskime jo: „Laimingasis žmogau! Ar ne tokiu pačiu būdu mes skiriame tai, kas gražu, nuo to, kas gėdinga? Kai gyvuliškoji prigimties dalis pajungiama žmogiškajai — tikriau sakant, dieviškajai, — tai yra gražu, o kai švelnioji prigimties dalis pavergiama laukinės, tai gėdinga ir bjauru“. Kaip tu manai, ar jis sutiks?

— Jei manęs paklausys, sutiks, — atsakė Glaukonas.

— Jei su tuo sutinkama, — tariau, — tai ar kam nors būtų naudinga neteisingu būdu įsigyti pinigų? Juk tokiu atveju atsitiktų štai kas: imdamas pinigus, jis kartu geriausiąją savo dalį pajungtų blogiausiajai. Arba jeigu už pinigus žmogus parduotų į vergiją laukiniams ir žiauriems žmonėms savo sūnų ar dukterį, ar jam būtų naudinga taip daryti net ir už labai didelius pinigus? O jeigu jis dieviškiausią ją savo dalį be jokio gailesčio pajungia bedieviškiausiai ir nedoriausiai, argi jis nėra nelaimingas ir argi gautasis atpildas neužtrauks jam dar žiauresnės pražūties negu Erifilei207, kuri įsigijo vėrinį už vyro gyvybę?

— Jis užsitrauks daug žiauresnę pražūtį, atsakysiu tau už jį, — tarė Glaukonas.

XIII.— Kaip tau atrodo, ar ne dėl to nuo seno peikiamas nesusivaldymas, kad jo apimtas žmogus per daug atleidžia vadžias tai baisiai daugialypei baidyklei?

— Žinoma, dėl to.

— O pasitenkinimas savimi ir niurgzlumas ar ne dėl to yra peikiami, kad tada labai išauga ir per daug išsiplečia ta žmogaus dalis, kuri panaši į liūtą arba gyvatę?

— Kaip tik dėl to.

— O prabanga ir išlepimas ar ne dėl to smerkiami, kad jie žmogų padaro išglebusį ir bailų?

— Be abejo.

— Žemas pataikūniškumas atsiranda dėl to, kad aistringasis sielos pradas pajungiamas tam nerimstančiam žvėriui, kuris dėl nepasotinamo turtų troškimo jį nuolat žemina, iš liūto virsdamas beždžione.

— Žinoma, dėl to, — tarė Glaukonas.

— O kodėl su panieka žiūrima į amatus ir rankų darbą? Ar ne dėl to, kad, kai geriausioji žmogaus dalis būna tokia silpna, jog jis neįstengia valdyti jo viduje esančių padarų, jis gali tik pataikauti jiems ir nieko kita negali išmokti, kaip tik šliaužioti prieš juos?

— Atrodo, kad taip.

— Kad ir šitokį žmogų valdytų pradas, panašus į tą, kuris valdo geriausius žmones, mes teigiame, jog jis turi būti vergas geriausiojo žmogaus, kuriame, viešpatauja dieviškasis pradas. Vergija jam nė kiek nebūtų žalinga, kaip manė apie visus pavaldžiuosius Trasimachas, — priešingai, mes manome, kad visiems žmonėms yra geriau būti valdomiems dieviško ir išmintingo prado, arba glūdinčio jų pačių viduje — tai būtų geriausia, — arba, jeigu viduje Jo nėra, tegul jis veikia iš išorės, kad mes visi, kiek tai įmanoma, būtume panašūs ir draugai ir visus mus valdytų tas pats pradas.

— Visai teisingai, — tarė Glaukonas.

— To paties tikslo siekia ir įstatymas, kuris yra visų valstybės piliečių sąjungininkas. Dėl to paties mos valdome ir vaikus, neduodami jiems laisvės tol, kol jų tarsi valstybės neišmokysime tvarkytis ir kol, padedami savo pačių geriausiojo prado, neišugdysime jų geriausiojo prado ir nepadarysime jo jų sargu ir valdovu, — tik tada paleidžiame juos į laisvę.

— Tai akivaizdu.

— Taigi, Glaukonai, kuo remdamiesi mes galėtume sakyti, kad yra naudinga neteisingai elgtis, nesivaldyti ir daryti niekšybes? Juk nuo to žmogus pasidarys tik nedoresnis, nors ir įsigytų daugiau turtų ir taptų galingesnis.

— Nėra jokio pagrindo, kuriuo galėtume remtis, — atsakė Glaukonas.

— O kokia nauda neteisingam žmogui, jeigu jo poelgiai neiškils aikštėn ir jis išvengs bausmės? Juk tas, kuriam pasisekė pasislėpti, dėl to tampa dar nedoresnis! Susekto ir nubausto nusikaltėlio žvėriškasis pradas nuraminamas ir sutramdomas, o švelnūs polinkiai išlaisvinami, ir visa jo siela, dabar jau nukreipta į gerąją pusę, prisipildo nuosaikumo, teisingumo ir išmintingumo ir tampa tiek vertingesnė už kūną — nors ir ugdantį savo jėgą, grožį ir sveikatą, — kiek apskritai siela yra vertingesnė už kūną.

— Be jokios abejonės.

— Protingas žmogus gyvens, visomis jėgomis siekdamas šio tikslo, ar ne? Pirmiausia jis vertins tuos mokslus, kurie jo sielą daro tokią, o į kitus nekreips dėmesio.

— Aišku.

— Be to, savo kūno būklės ir jo maitinimo jis nepajungs gyvuliškam ir beprasmiui malonumui, visą savo gyvenimą kreipdamas ta linkme. Jis net nelabai žiūrės sveikatos, nesieks būtinai tapti stiprus, sveikas ir gražus, jeigu tai neskatins nuosaikumo, bet visuomet rūpinsis kūno harmonija sielos darnumo labui.

— Būtinai, jeigu jis nori tapti tikrai išprususiu žmogumi.

— Ir turto atžvilgiu jis sieks tvarkos ir darnumo. Dauguma žmonių garbina turtingumą, bet argi jis persiims tuo ir ims be galo didinti savo turtą, ir galo nebus nelaimei?

— Nemanau, kad jis taip darytų, — atsakė Glaukonas.

— Jis rūpinsis savo vidine santvarka ir žiūrės, kad turto perteklius arba jo stoka jos nepažeistų: taip jis tvarkys savo turtą, savo pajamas ir išlaidas.

— Be abejo.

— Panašiai jis žiūrės ir į garbingas vietas: jis neatmes ir netgi mielai paragaus tų, kurios, jo nuomone, daro jį geresnį, o tų, kurios galėtų sudrumsti jo sielos darną, vengs ir asmeniniame, ir viešajame gyvenime.

— Tada jis atsisakys politinės veiklos, jeigu rūpinsis tokiais dalykais, — pasakė Glaukonas.