Платон - Valstybė

— Bus ta pati. Ji tik atrodys kitokia, — atsakė Glaukonas.

— Šitai ir reikia išsiaiškinti. Kokį tikslą kiekvieną kartą kelia sau tapyba? Ar ji siekia atkurti tikrąją būtį, ar tik tai, kas atrodo? Ar tai regimybės, ar tiesos pamėgdžiojimas?

— Regimybės.

— Vadinasi, pamėgdžiojantis menas yra toli nuo tikrovės, todėl, man atrodo, jis ir gali atkurti viską— juk jis tik vos vos paliečia kiekvieną daiktą, bet ir tada išeina tik miglotas jo atvaizdas. Pavyzdžiui, dailininkas nupieš mums batsiuvį, dailidę ir kitus amatininkus, pats nieko neišmanydamas apie tuos amatus. Vis dėlto, jei jis bus geras dailininkas, tai, nupiešęs dailidę ir iš tolo rodydamas piešinį vaikams ir neišmanėliams, apgaus juos, ir jiems atrodys, kad tai yra tikras dailidė.

— Tikriausiai.

— Bet, mano mielas, aš manau, kad panašių dalykų atžvilgiu reikia laikytis štai kokio požiūrio. Jei kas nors pasakys, jog sutiko žmogų, mokantį visus amatus geriau už bet ką ir išmanantį viską, ką žino kiekvienas skyrium, tokiam reikia atsakyti, kad jis, matyt, yra naivus, jei leidosi apgaunamas kažkokio apgaviko ir pamėgdžiotojo, kurį susitikęs palaikė išminčiumi todėl, kad pats nesugeba atskirti žinojimo nuo nemokšiškumo ir pamėgdžiojimo.

— Tikra teisybė, — patvirtino Glaukonas.

III.— O dabar, — tariau, — reikia aptarti tragediją ir jos pradininką Homerą, nes girdime kai kuriuos žmones kalbant, jog šie poetai moka visus menus, žino visus žmonių reikalus, ir dorus, ir nedorus, ir netgi išmano dieviškuosius dalykus, nes geras poetas, norėdamas, kad jo kūrinys būtų puikus, būtinai turi pažinti tuos dalykus, apie kuriuos kalba, — kitaip jis visai negalės kurti. Todėl reikia išsiaiškinti, ar žmonės, susitikę tuos pamėgdžiotojus, apsigaudavo ir, žiūrėdami į jų kūrinius, nepastebėdavo, kad jie yra triskart nutolę nuo tikrovės ir lengvai kuriami tų, kurie nežino tiesos, — juk jie kuria tik atvaizdus, o ne tikrus daiktus. O gal tų žmonių kalbose yra šiek tiek tiesos, ir gerieji poetai iš tikrųjų išmano tuos dalykus, apie kuriuos jie, žmonių nuomone, taip gerai kalba?

— Būtinai reikia šitai išsiaiškinti.

— Jei kas nors sugebėtų kurti ir viena, ir kita — ir tikrąjį daiktą, ir jo atvaizdą, — ar tu manai, kad jis kuo kruopščiausiai darytų vien tik atvaizdus ir laikytų tai svarbiausiu savo gyvenimo tikslu, tarsi nebūtų nieko geresnio?

— Nemanau.

— Jeigu jis iš tikrųjų pažintų tuos dalykus, kuriuos pamėgdžioja, visas jėgas skirtų kūrimui, o ne pamėgdžiojimui, jis stengtųsi palikti kaip paminklą ateičiai daug puikių kūrinių ir norėtų verčiau būti garbinamas, negu pats garbinti kitus.

— Ir aš taip manau. Iš to jam būtų didesnė ir garbė, ir nauda.

— Dėl kitų dalykų mes nereikalausime ataskaitos nei iš Homero, nei iš kitų poetų, neklausime, ar kuris nors iš jų buvo geras gydytojas, o ne tik gydytojų kalbos pamėgdžiotojas, ar yra padavimas, pasakojantis, kad kuris nors iš senųjų ar naujųjų poetų būtų ką nors išgydęs, kaip Asklepijas, arba būtų palikęs mokinių, išmanančių gydymo meną, kokie buvo Asklepijo palikuonys; neklausinėsime jų nei apie kitus menus — paliksime visa tai nuošalyje. Bet kai Homeras imasi kalbėti apie svarbiausius ir gražiausius dalykus — apie karus, apie vadovavimą kariams, apie valstybių valdymą, apie žmonių auklėjimą, — tada mes turime teisę pasidomėti ir paklausti jį: „Mielas Homerai, jeigu tobulumo atžvilgiu tu nesi trečioje vietoje nuo tiesos, jei tu nesi tik atvaizdų kūrėjas, kurį mes pavadinome pamėgdžiotoju, bet, būdamas antroje vietoje, įstengei sužinoti, kokie dalykai žmones daro geresnius ar blogesnius asmeniniame ir visuomeniniame gyvenime, tai pasakyk mums, kokia valstybė tavo dėka įsivedė geresnę santvarką, kaip, pavyzdžiui, Lakedemonas Likurgo dėka209 ir daugelis kitų didelių ir mažų valstybių — kitų įstatymų leidėjų dėka? Kuri valstybė laiko tave geruoju įstatymų leidėju, kuriam ji turi būti dėkinga už viską? Italija ir Sicilija laiko juo Charondą210, mes — Soloną211, o kas tave?“ Ar galės Homeras nurodyti bent vieną valstybę?

— Manau, kad negalės, — tarė Glaukonas. — Net ir patys homeridai212 apie tai nieko nekalba.

— Ar yra minimas koks karas, vykęs Homero laikais, kuris buvo laimėtas dėl to, kad Homeras buvo karvedys ar patarėjas?

— Tokio karo nebuvo.

— Ar pasakojama apie kokius nors sudėtingus išradimus— kokiuose nors menuose ar kitose veiklos srityse, — kur Homeras būtų parodęs savo sumanumą, kaip pasakojama apie miletietį Talį ir skitą Anacharsį213?

— Nieko apie tai nepasakojama.

— Jei jis niekuo nepasižymėjo valstybės reikaluose, tai galbūt pasakojama, kad jis buvo kieno nors auklėtojas ir tie žmonės jį mylėjo, vertino jo patarimus ir perdavė vėlesnėms kartoms tam tikrą homerišką gyvenimo būdą, kaip, pavyzdžiui, buvo vertinamas Pitagoras214, o jo sekėjai dar ir šiandien savo gyvenimo būdą vadina pitagorietišku ir išsiskiria iš kitų žmonių?

— Nė apie šitokius dalykus nieko nėra pasakojama, Sokratai, — atsakė Glaukonas. — Juk Kreofilas215, kuris galbūt buvo artimas Homero bičiulis, dėl savo neišsiauklėjimo yra dar juokingesnis už savo vardą216 — jei tiesa tai, kas pasakojama apie Homerą. Mat pasakojama, kad, Homerui gyvam esant, tas žmogus su juo visai nesiskaitė.

IV.— Taip pasakojama. Bet ar tu, Glaukonai, manai, kad Homeras, jeigu jis iš tikrųjų būtų sugebėjęs auklėti žmones ir padaryti juos geresnius, remdamasis išmanymu, o ne pamėgdžiojimu, nebūtų turėjęs daugybės šalininkų, kurie jį būtų gerbę ir mylėję? Protagoras Abderietis217, Prodikas Kejietis218 ir daugelis kitų sugeba pokalbiuose įtikinti savo mokinius, kad jie nemokės nei valstybės valdyti, nei savo namų tvarkyti, jeigu nepasiduos jų auklėjimui, ir dėl savo išminties yra taip mokinių mylimi, jog vos ne ant rankų nešiojami. Nejaugi Homerui arba Heziodui, jeigu jiedu iš tikrųjų būtų galėję padėti žmonėms tapti dorybingiems, jų amžininkai būtų leidę būti klajojančiais dainiais? Argi jie nebūtų branginę jų labiau už auksą ir argi nebūtų vertę pas juos apsigyventi, o jeigu šie būtų nesutikę, argi jų amžininkai nebūtų sekę paskui juos, kur tik jie ėjo, kad iš jų mokytųsi?

— Atrodo, Sokratai, kad tu sakai tikrą tiesą.

— Taigi laikykime tikru dalyku, kad visi poetai, pradedant Homeru, atkuria tik dorybės ar kitų dalykų, kuriuos vaizduoja, atvaizdus, bet nepasiekia tiesos. Kaip jau sakėme, dailininkas nupiešia batsiuvį, pats apie batų siuvimą nieko neišmanydamas, bet tiems, kurie taip pat nieko neišmano apie batų siuvimą, jis atrodo tikras batsiuvys, nes jie sprendžia tik iš linijų ir spalvų.

— Žinoma.

— Tą patį, aš manau, pasakysime ir apie poetą: žodžiais ir įvairiais posakiais jis perteikia tik vienų ar kitų menų ir amatų atspalvius, nors pats nieko daugiau nemoka, kaip tik pamėgdžioti, o tokiems pat neišmanėliams žmonėms jo žodžiai sudaro įspūdį, kad tai labai gerai pasakyta — nesvarbu, ar, pasitelkęs metrą, ritmą ir harmoniją, poetas kalbėtų apie batsiuvio amatą, ar apie karo žygius, ar dar apie ką nors kita: tokį didelį įgimtą žavesį turi visos tos puošmenos. Bet jeigu iš poetų kūrinių atimsime visas dailiųjų menų spalvas ir paliksime juos be tų puošmenų, aš manau, tu gali įsivaizduoti, kaip jie atrodys, — be abejo, ir pats esi tai pastebėjęs.

— Pastebėjau, — tarė Glaukonas.

— Jie panašūs į veidus, kurie, nors ir jauni, yra negražūs, nes matyti, kad juose nėra nė lašelio kraujo.