Платон - Valstybė

— Labai žavi.

Todėl, kai tik ji pasiteisins lyrinėmis ar kitokiomis eilėmis, ji vėl galės sugrįžti iš tremties.

— Be abejo.

— Ir tiems jos gerbėjams, kurie patys nėra poetai, bet myli poetus, mes leisime apginti ją proza ir įrodyti, kad ji yra ne tik maloni, bet ir naudinga tiek valstybei, tiek apskritai žmogaus gyvenimui, — mes mielai jų išklausysime. Juk mes praturtėtume, jei paaiškėtų, kad ji ne tik maloni, bet ir naudinga.

— Žinoma, praturtėtume!

— Bet jeigu nepasiseks jos apginti, mes, mielas drauge, pasielgsime taip, kaip įsimylėjėliai, kurie nutarė, kad meilė yra nenaudinga, ir todėl, nors ir prievarta, bet vis dėlto nuo jos susilaiko. Taip ir mes: dėl geros dabartinių valstybių santvarkos mumyse išsikerojo meilė tokiai poezijai, ir mes norime jai gero, tai yra kad ji pasirodytų ir puiki, ir tikroviška. Bet kol ji neįstengs savęs pateisinti, mes, jos klausydamiesi, nuolat kaip užkeikimą kartosime tai, ką dabar sakome, kad apsisaugotume nuo jos kerų ir vėl nepasiduotume tai vaikiškai meilei, kuri būdinga daugumai žmonių. Tokios poezijos negalima laikyti rimta ir atskleidžiančia tiesą; jos klausančiam reikia saugotis, baiminantis dėl savo vidinės santvarkos, ir laikytis to, ką mes sakėme apie poeziją.

— Visiškai sutinku su tavimi, — tarė Glaukonas.

— Mielas Glaukonai, — tariau, — juk vyksta kova dėl didžio dalyko, daug didesnio, negu atrodo, — dėl to, ar žmogui būti geram, ar blogam. Todėl nei garbė, nei turtas, nei valdžia, nei poezija neverti to, kad dėl jų reikėtų nepaisyti teisingumo ir kitų dorybių.

— Sutinku su tavimi, nes tai išplaukia iš mūsų samprotavimo. Manau, ir kiti su tuo sutiks.

IX.— Tačiau mes dar nekalbėjome apie didžiausią atpildą už dorybę ir už ją skiriamas dovanas.

— Jei yra dar didesnis atpildas už tą, kurį minėjome, tai jis tikrai turi būti didis.

— Kas didinga gali atsitikti per trumpą laiką? Juk, palyginti su amžinybe, laiko tarpas nuo vaikystės iki senatvės yra toks trumpas!

— Labai trumpas.

— Tai ką? Negi tu manai, kad nemirtinga būtybė turi rūpintis tik tuo trumpu laiko tarpu, o ne amžinybe?

— Nemanau, — atsakė Glaukonas. — Bet kur tu lenki?

— Argi nežinai, — tariau, — kad mūsų siela yra nemirtinga ir niekad nežūsta?

Jis pasižiūrėjo į mane nustebęs ir tarė:

— Prisiekiu Dzeusu, ne. Ar tu gali tai įrodyti?

— Jei negalėčiau, būčiau neteisus. Aš manau, irtu galėtum įrodyti, nes tai visai nesunku.

— Tik ne man. Aš mielai paklausyčiau, kaip tu nesunkiai tai įrodysi.

— Tai klausyk.

— Kalbėk!

— Ar pripažįsti, kad yra gera ir bloga?

— Pripažįstu.

— Ar apie tai manai tą patį, ką ir aš?

— Ką?

— Visa, kas žudo ir naikina, yra bloga, o kas saugo ir stiprina — gera.

— Taip.

— Ar tau neatrodo, kad kiekvienam daiktui yra skirta gera ir bloga? Pavyzdžiui, akims — uždegimas, visam kūnui — liga, javams — raugės, medžiams — puvimas, geležiai ir variui — rūdys, ir apskritai kiekvienam daiktui iš prigimties yra skirta kokia nors blogybė ir liga.

— Aišku.

— Kai ta blogybė įsimeta į kurį nors daiktą, ji padaro jį netikusį, o galų gale jį visai pražudo ir sunaikina.

— Žinoma!

— Taigi kiekvieną daiktą pražudo iš prigimties jam skirta blogybė, ir jeigu ji nepražudytų, niekas kitas neįstengtų jo pražudyti. Juk gėris niekada nieko nepražudo, taip pat negali pražudyti ir tai, kas nėra nei gera, nei bloga.

— Kaipgi pražudys!

— Taigi, jei surasime ką nors, ką jam skirtas blogis gadina, bet neįstengia sunaikinti, tai žinosime, kad šitai pagal savo prigimtį yra nesunaikinama.

— Matyt, taip ir yra.

— Na, — tariau, — o sielai ar būdinga kokia nors blogybė, kuri ją gadina?

— O kaipgi? — atsakė Glaukonas. — Tai tos ydos, kurias aptarėme, — neteisingumas, nesusivaldymas, bailumas, nemokšiškumas.

— Ar šitos ydos gali ją sunaikinti ir pražudyti? Tik žiūrėk, kad mes neapsigautume ir nemanytume, jog nedoras ir neprotingas žmogus, sučiuptas darant nusikaltimą, žūsta dėl savo neteisingumo, kuris yra jo sielos blogybė. Verčiau galvok štai kaip: kaip liga — kūno blogybė — sekina ir naikina kūną, kol jis pasidaro jau nebe kūnas, taip ir visi kiti dalykai, apie kuriuos ką tik kalbėjome, žūsta dėl juose pačiuose glūdinčios blogybės, kuri viduje viską naikina. Ar ne taip?

— Taip.

— Na, o dabar tą patį pritaikyk ir sielai. Ar joje glūdintis neteisingumas ar kokia kita blogybė gali ją taip išsekinti ir sunaikinti, kad ji mirtų ir atsiskirtų nuo kūno?

— Jokiu būdu ne, — atsakė Glaukonas.

— Bet juk, kita vertus, būtų neprotinga teigti, kad ką nors gali pražudyti svetima blogybė, o sava — ne.

— Neprotinga.

— Pagalvok, Glaukonai, apie tai, kad ne nuo sugedusio maisto — seno ar sušvinkusio, ar dar kokio nors — kūnas turi žūti; bet jeigu sugedęs maistas sukelia kokią nors kūno negalią, tada mes sakysime, jog kūnas žuvo nuo savo paties blogybės — nuo ligos, o nuo maisto blogybės, kuri kūnui yra svetima, jis niekuomet negalėtų žūti, kol ta jam svetima blogybė nesukels jam pačiam būdingos blogybės.

— Labai teisingai kalbi, — tarė Glaukonas.

X.— Remdamiesi šiuo samprotavimu, — tariau, — jeigu kūno blogybė nesukels pačiai sielai būdingos blogybės, mes niekuomet netvirtinsime, kad ji žūsta nuo jai svetimos blogybės, o ne nuo savo pačios ydingumo— nuo jai svetimos blogybės ji negali žūti.

— Tai, ką tu sakai, turi pagrindą.

— Taigi arba įrodykime, kad tai, ką pasakėme, yra klaidinga, arba tol, kol šito neįrodysime, jokiu būdu nesutikime, kad siela žūsta nuo drugio arba nuo kurios kitos ligos, arba perpjovus gerklę, — net jei kas supjaustytų kūną į mažus gabaliukus, dėl viso to nė kiek nepadidėtų galimybė sielai žūti, kol kas nors neįrodys, kad dėl šių kūno kančių pati siela pasidarė neteisingesnė ir nedoresnė. Neleiskime tvirtinti, kad svetima blogybė, jeigu ji nesukelia savos blogybės, pražudo sielą ar ką nors kita.

— Bet juk niekas niekada negalės įrodyti, kad mirštančiųjų sielos dėl mirties tampa neteisingesnės, — tarė Glaukonas.

— Jei kas nors išdrįs pulti mūsų samprotavimą ir iš baimės, kad nebūtų priverstas pripažinti sielos nemirtingumą, tvirtins, jog mirštantysis tampa nedoresnis ir neteisingesnis, tai, jeigu jis sako tiesą, mes padarysime išvadą, kad neteisingumas tarsi liga yra mirtinas tam, kam jis būdingas, ir kad neteisingi žmonės miršta dėl neteisingumo mirtinos prigimties — vieni greičiau, kiti — lėčiau, o ne taip, kaip dabar, kai nedorėliai miršta todėl, kad juos baudžia kiti.

— Prisiekiu Dzeusu, tokiu atveju neteisingumas pasirodytų ne toks jau baisus, jeigu jis mirtinas tam, kam jis būdingas, — juk tai būtų išsivadavimas nuo nelaimių! Bet aš manau, kad yra visai priešingai: jis pražūtingas visiems kitiems, nes tai jo galioje, o tą, kuriam jis būdingas, daro labai gyvybingą — ne tik gyvybingą, bet ir nenuilstantį. Tokiais atvejais jis, matyt, yra labai toli nuo to, kas mirtina!

— Gerai sakai, — tariau. — Jeigu net jos pačios ydingumas ir blogis neįstengia nužudyti ir sunaikinti sielos, tai vargu ar kitam daiktui skirta blogybė lotų pražudyti ją arba kokį kitą daiktą, išskyrus tą, kuriam ji skirta.

— Vargu. Tai visai suprantama, — tarė Glaukonas.

— Bet jeigu kas nors nežūva nei nuo jam pačiam būdingos, nei nuo svetimos blogybės, tai aišku, kad tai būtinai turi būti kažkas amžinai esantis, o jeigu tai amžinai yra, vadinasi, tai nemirtinga.