Платон - Valstybė

XIV.Tarp kitų baisių reginių mes matėme ir tokį: kai, patyrę daugybę kančių, buvome jau arti angos ir rengėmės išlipti, staiga pamatėme Ardiėją kartu su kitais— dauguma jų buvo tironai, o iš paprastų žmonių— tik didžiausi nusikaltėliai. Jie jau norėjo išlipti, bet anga jų neleido: kai tik kuris nors iš tų piktadarių, nepataisomų dėl savo prigimties arba dar per mažai nubaustų, mėgindavo išlipti, anga pradėdavo staugti. Tada šalia stovėję laukiniai ugninio veido vyrai, išgirdę staugimą, kai kuriuos iš jų pagriebė ir nuvedė šalin, o Ardiėjui ir kitiems supančiojo rankas ir kojas, užnėrė ant kaklo kilpas, nulupo odą ir nuvilko pakele per aštrius spyglius, o visiems sutiktiesiems aiškino, už kokius nusikaltimus juos šitaip kankina, ir sakė numesią juos į Tartarą226. Nors mes ir buvome iškentę daug baisių dalykų, bet tada visus juos pranoko baimė, kad nepasigirstų tas staugimas, kai prieisime prie angos, ir kiekvienam iš mūsų būdavo didžiausias džiaugsmas, kai, įėjus į angą, staugimas liaudavosi“. Štai kokios ten bausmės ir štai koks atpildas. Tie, kurie išbūdavę pievoje septynias dienas, aštuntąją dieną pakildavę ir eidavę tolyn ir po keturių dienų prieidavę vietą, iš kurios pamatydavę šviesos juostą, iš viršaus besidriekiančią per dangų ir žemę tarsi stulpas, panašią į vaivorykštę, tik daug ryškesnę ir grynesnę. Po dienos kelio jie prieidavę prie to šviesos stulpo ir ties jo viduriu pamatydavę nuo dangaus nukarusius saitų galus: mat ta šviesa — tai dangaus juosta, panašiai kaip trijerių virvės apjuosianti ir sutvirtinanti dangaus skliautą. Ant saitų galų pakabintas Anankės verpstas, suteikiantis viskam sukimąsi. Jo ašis ir kabliukas esą iš plieno, o velenas — iš plieno, sumaišyto su kitais metalais. Veleno sandara tokia: iš išorės jis panašus į čia naudojamus velenus, bet, pagal Ero pasakojimą, jį reikia įsivaizduoti taip: į didelį tuščiavidurį veleną įdėtas kitas toks pat velenas, tik mažesnis, panašiai kaip sudedami vienas į kitą indai; į antrąjį veleną įdėtas trečias, į trečiąjį — ketvirtas ir dar keturi. Iš viso jų aštuoni, jie įdėti vienas į kitą; iš viršaus jų graižai atrodę tarsi žiedai, nubrėžti apie bendrą ašį, tad iš išorės jie tarsi sudarę ištisinį vieno veleno paviršių, o ašis ėjusi kiaurai per aštuntojo veleno vidurį227. Pirmutinio, išorinio, veleno žiedas buvęs plačiausias; šeštojo veleno — antrasis pagal didumą, ketvirto jo — trečias, aštuntojo — ketvirtas, septintojo — penktas, penktojo — šeštas, trečiojo — septintas, antrojo aštuntas. Didžiausiojo veleno žiedas buvęs margas, septintojo — ryškiausias; aštuntojo veleno žiedo spalva buvusi tik septintojo skleidžiamos šviesos atšvaitas, antrojo ir penktojo— beveik ta pati spalva, lik geltonesnė už anų dviejų, trečiojo — balčiausia, ketvirtojo jo — rausva, šeštojo — antroje vietoje pagal baltumą228 . Visas verpstas vienodai sukęsis apie savo ašį, bet, jam sukantis, septyni vidiniai žiedai iš lėto sukęsi priešinga kryptimi. Iš jų greičiausiai sukęsis aštuntasis žiedas, septintasis, šeštasis ir penktasis sukęsi vienodu greičiu, bet jau lėčiau; ketvirtasis, kaip jiems atrodę, pagal sukimosi greitį užėmęs trečiąją vietą, trečiasis — ketvirtąją, o penktąją — antrasis. Pats verpstas sukęsis ant Anankės kelių. Ant kiekvieno žiedo viršaus sėdėjusi Sirena, kuri, sukdamasi kartu su žiedu, dainavusi vieno jai būdingo aukštumo balsu. Jų visų aštuonių balsai sudarę gražų sąskambį229. Aplink Sirenas vienodu atstumu nuo jų sėdėjusios sostuose kitos trys būtybės, apsirengusios baltais drabužiais, su vainikais ant galvų; tai buvusios Anankės dukros Moiros: Lachesė, Klota ir Atropė230. Jos dainavusios vienu balsu su Sirenomis — Lachesė apie praeitį, Klota apie dabartį, o Atropė apie ateitį. Be to, Klota kartkartėmis dešine ranka paliesdavusi išorinį verpsto žiedą, padėdama jam suktis, Atropė kaire ranka padėdavusi suktis vidiniams žiedams, o Lachesė tai viena, tai kita ranka padėdavusi ir vienam, ir kitam.

XV.Atvykę jie tuojau turėję eiti pas Lachesę. Kažkoks pranašas sustatęs juos į eilę, o paskui paėmęs nuo Lachesės kelių burtus ir gyvenimo pavyzdžius, užlipęs ant aukštos pakylos ir taręs: “Anankės dukros Lachesės žodis. Viendienės sielos! Štai naujo rato, kuris mirtingųjų giminei baigiasi mirtimi, pradžia! Ne jus demonas burtais ištrauks, bet jūs pasirinksite demoną231. Kas pirmas ištrauks burtą, tas tegul pirmas pasirenka gyvenimą, kurį jam neišvengiamai teks gyventi. Dorybė nėra kieno nors nuosavybė: ją gerbdamas arba jos negerbdamas, kiekvienas daugiau ar mažiau prie jos priartės. Kiekvienas yra atsakingas už savo pasirinkimą — dievas čia nekaltas“. Šitaip pasakęs, pranašas metęs burtus į minią, ir kiekvienas pasiėmęs tą burtą, kuris nukritęs arčiausiai jo — tik Erui neleidę pasiimti. Kiekvienas tada sužinojęs, kelintas jis pagal eilę pasirinkti gyvenimą. Paskui pranašas išdėliojęs prieš juos ant žemės gyvenimų pavyzdžiu: — jų buvę daug daugiau negu sielų, ir labai įvairiu: visokių gyvulių gyvenimai, visos žmonių gyvenimo rūšys; tarp jų buvę net tironų gyvenimų — arba trunkančių iki mirties, arba nutrūkstančių per vidurį ir pasibaigiančių tremtimi, skurdu ir elgetavimu; buvo ten ir garbingų žmonių gyvenimų, žmonių, pagarsėjusių savo išvaizda, grožiu, stiprumu, vikrumu varžybose arba savo aukšta kilme ir protėvių šaunumu. Buvę ir nežymių žmonių, taip pat ir moterų gyvenimų. Bet tai nenulėmę sielų sandaros, nes siela būtinai pasikeis, pasikeitus gyvenimo būdui. Šiaip čia buvę pakaitom turtas ir skurdas, sveikata ir ligos, taip pat ir tarpinės būsenos. Čia, mielas Glaukonai, žmogui ir slypi didžiausias pavojus, ir todėl pagal galimybes reikia siekti, kad kiekvienas iš mūsų, metęs į šalį kitus mokslus, imtų mokytis ir tyrinėti šituos dalykus, jei tik jam tai bus prieinama. Reikia surasti ir tą, kuris jam suteiks galimybę ir sugebėjimą skirti dorą gyvenimą nuo netikusio ir iš visų galimybių visur ir visada išsirinkti geriausią. Turėdamas galvoje, kokį ryšį su dorybingu gyvenimu turi visa tai, apie ką dabar kalbėjome, žmogus supras, ką gera ar bloga teikia grožis, sujungtas su turtu arba neturtu ir su vienokia ar kitokia sielos būsena, kas tai yra aukšta ar žema kilmė, asmeninis gyvenimas, valstybinės pareigos, galia ir silpnumas, gabumas mokslui ir negabumas. Įgimtų ir įgytų sielos savybių dėka žmogus, atsižvelgdamas į sielos prigimtį, gali pasirinkti: blogesniu jis laikys tą gyvenimo būdą, kuris sielą padaro nedoresnę, o geresniu — tą, kuris ją padaro teisingesnę; į visa kita jis numos ranka. Mes jau matėme, kad žmogui ir gyvam esant, ir po mirties tai yra svarbiausias pasirinkimas. Į Hadą reikia leistis su šiuo tvirtu kaip plienas įsitikinimu, kad ir ten nesusižavėtum turtais ir kitokiomis panašiomis blogybėmis, kad nepasidarytum tironu ir tokia bei panašia veikla nepridarytum nepataisomo blogio, ypač sau pačiam. Visuomet reikia mokėti pasirinkti vidurinį kelią ir vengti kraštutinumų — ir šiame gyvenime, ir kiekviename būsimame. Tik tada žmogus bus laimingas.

XVI.Ir ano pasaulio pasiuntinys pasakojo, kad pranašas, mesdamas burtus, šitaip taręs: „Net ir paskutinysis, jei tik mokės protingai pasirinkti ir griežtai gyvens, turės visai neblogą, pakenčiamą gyvenimą. Todėl pirmasis tegul apdairiai pasirenka, o paskutinysis tegul nenusimena“. Po šių pranašo žodžių tuojau priėjęs pirmasis ir pasirinkęs galingiausio tirono gyvenimą — tai buvęs neprotingas, visiškai neapgalvotas pasirinkimas, paskatintas gobšumo. Jis nežinojęs, kad likimo jam buvę lemta ryti savo paties vaikus ir kitokie baisūs dalykai. Vėliau, kai ramiai viską apsvarstęs, jis ėmęs muštis į krūtinę ir aimanuoti, kad rinkdamasis nepaklausęs pranašo. Tačiau jis kaltinęs ne save, bet likimą, demonus — ką tik nori, tik ne pats save. Jis buvęs vienas iš tų, kurie atvykę iš dangaus, ir ankstesnį savo gyvenimą nugyvenęs geroje santvarkoje, bet, matyt, jo dorybingumą skatinęs tik įprotis, o ne filosofinis apmąstymas. Apskritai nemaža iš dangaus atėjusių sielų šitaip įkliuvę, nes jos buvusios sunkumų neužgrūdintos. O tos, kurios atvykdavusios iš žemės, pačios patyrusios daug vargo ir mačiusios kitų kančias, rinkęsi apdairiau. Dėl to, taip pat ir dėl burtų traukimo lemtų atsitiktinumų daugeliui sielų bloga pasikeisdavę į gera, gera — į bloga. Jei kas, atėjęs į šį gyvenimą, rimtai užsiimdavęs filosofija ir jei renkantis burtas tekdavęs ne iš paskutiniųjų, tai, sprendžiant pagal žinias iš ano pasaulio, jis ne tik čia laimingai gyvensiąs, bet ir jo kelias iš čia į ten ir atgal būsiąs ne požeminis ir dygliuotas, bet dangiškas ir lygus.