Платон - Valstybė

Aukodami dievams, graikai užsidėdavo ant galvos vainiką. Kiekvieno namo kieme būdavo aukuras.

Platono dialoge „Puota“ šis priežodis skamba taip: „Panašūs visada prie panašių šliejasi“ (Platonas. Dialogai, p. 39). Homeras „Odisėjoje“ sako: „Dievas, matyti, jau pats taip suveda lygų su lygiu“ (XVII giesmė, 218).

Sofoklis (496— 406 m. pr. m. e.) — žymus senovės graikų dramaturgas, tragedijų kūrėjas.

Temistoklis (gim. apie 525 m. pr. m. e.) — Atėnų karvedys ir valstybės veikėjas.

Serifas — nedidelė salelė Egėjo jūroje, dėl savo nereikšmingumo ir gyventojų skurdumo buvusi pašaipos objektu pasiturintiems graikams.

Hadas — pagal senovės graikų mitologiją, požeminė mirusiųjų karalystė.

Pindaras (apie 522 — apie 442 m. pr. m. e.) — žymiausias senovės graikų lyrikas, chorinės lyrikos kūrėjas. Iki mūsų dienų išliko 45 jo epinikijos — odės įvairių varžybų nugalėtojų garbei — ir daugiau kaip 300 kitų kūrinių fragmentų.

Simonidas Kejietis (557/6 — 468 m. pr. m. e.) — žymus senovės graikų poetas, kūręs elegijas ir chorinę lyriką.

Homeras — legendinis senovės graikų poetas. Su jo vardu susijęs graikų herojinis epas, ypač „Iliada“ ir „Odisėja“ (VIII a. pr. m. e.).

Homeras apie Autoliką sako:

Pranoko visus Autolikas Priesaikom ir klastom, kaip elgtis jį buvo išmokęs Dievas Hermėjas, kuriam avinėlių jis ir ožkyčių Degino kulšis geriausias, o tas jį globojo ir gynė.

(„Odisėja“, XIX, 395— 398)

Biantas Prienietis (VI a. pr. m. e.), Pitakas (VII— VI a. pr. m. e.), Mitilėnės miesto (Lesbo s.) tironas, — du iš vadinamųjų septynių išminčių. Kiti — lakedemonietis Chilonas (VI a. pr. m. e. pradžia), Kleobulas (VI a. pr. m. e. pradžia), Lindo miesto Rodė tironas; Periandras (625— 585 m. pr. m. e.), Korinto tironas; Solonas (apie 638— 559 m pr. m. e.), Atėnų poetas ir įstatymų leidėjas, ir Talis Miletietis (625— 547 m. pr. m. e.), senovės graikų filosofas, teigęs, kad visos esaties pagrindas yra vanduo.

Žr. aukščiau

Peidikas II (V a. pr. m. e.)— Makedonijos karalius.

Kserksas — Persijos karalius, 485 — 465 m. pr. m. e. mėginęs užkariauti graikus.

Ismenijas — Tėbų demokratų vadas, kurstęs sukilti prieš Spartą. Užėmę Tebus, spartiečiai jį nužudė (382 m. pr. m. e.).

Aliuzija į senovės prietarą, kad jeigu sutiktas vilkas žmogų pamatąs pirmiau negu žmogus vilką, žmogus staiga netenkąs žado.

Heraklis — senovės graikų mitų didvyris, atlikęs dvylika žygdarbių.

Atėnų teismuose pačiam teisiamajam būdavo liepiama pasiūlyti sau bausmę (mirtį, tremtį, piniginę baudą ir t. t.).

Užuomina į tai, kad sofistai savo „išminties“ visada mokydavo už užmokestį.

Polidamantas Tesalietis — trakų atletas penkiakovininkas, Sokrato amžininkas. Pasakojama, kad jis plikomis rankomis įveikęs liūtą.

Ši patarlė būdavo taikoma tiems, kurie mėgindavo imtis ko nors neįmanomo.

Herodotas pasakoja apie karalių Gigą, Daskilo sūnų (VII a. pr. m. e.), kuris, būdamas ietininku, nužudęs savo šeimininką Kandaulą, Lydijos valdovą, ir užgrobęs jo turtus, žmoną ir karalystę. Gigo žiedas taip pat minimas „Valstybės“ X knygoje. Lydas, Platono laikomas Gigo tėvu, pagal Herodotą — Ačio sūnus, lydiečių eponimas. Galimas daiktas, kad Platonas, kaip dažnai esti, pats kuria mitą, suteikdamas jam gilią dorovinę prasmę.

Eschilas. Septynetas prieš Tėbus, 610— 612.

Heziodas. Darbai ir dienos, 232— 234. Heziodas (VIII— VII a. pr. m. e.) — senovės graikų poetas, kilęs iš Beotijos. Davė pradžią didaktiniam graikų epui.

Homeras. Odisėja, XIX, 108— 113.

Musėįas ir jo sūnus Eumolpas — mitiniai dainiai. Musėjas paprastai figūruoja kaip Orfėjo mokytojas arba mokinys.

Pagal padavimą, Danaidės, nužudžiusios savo vyrus, dievų buvusios pasmerktos amžinai pilti vandenį į bedugnę statinę.

Heziodas. Darbai ir dienos, 287— 290.

Homeras. Iliada, IX, 497— 501.

Musėjui buvo priskiriamos poemos „Eumolpija“, „Teogonija“ ir kt., Orfėjui — 24 giesmių teogoninė poema, vadinamieji „Šventieji žodžiai“. Aristotelis atvirai neigė egzistavus poetą Orfėją, tuo tarpu sofistas Hipijas laikė jį Homero ir Heziodo pirmtaku.

Selenė — senovės graikų mėnulio deivė.

Čia turimi galvoje orfikai ir jų paslaptys. Orfikai — senovės graikų religinė srovė, atsiradusi VIII a. pr. m. e. ir susijusi su Dioniso ir Demetros kultu. Orfizmo kūrėju laikomas mitinis Orfėjas.

Aichilochas (apie 714— 676 m. pr. m. e.) — žymus senovės graikų poetas, rašęs satyrinius eilėraščius — jambus. Jam priklauso dvi eiliuotos pasakėčios apie lapę ir beždžionę, kuriose vaizduojami Archilocho ir jo mylimosios Neobulos tėvo Likambo, klastingai apgavusio poetą, asmeniniai santykiai. Abi šias pasakėčias perpasakojo Ezopas.

Aristono vaikai — pažodžiui „geriausio žmogaus vaikai“ (gr. apiaroę— „geriausias“). Spėjama, kad cituojamos eilutės autoriumi galėjęs būti Kritijas, nors iki mūsų dienų išlikusiuose jo elegijų fragmentuose jos nėra.

Hoplitai — senovės graikų sunkieji pėstininkai, ginkluoti skydais, ietimis, kalavijais.

Terminu menai (pažodžiui — „muzika“, „išsilavinimas“, „dvasinė kultūra“) Platonas apima poeziją, retoriką, muziką siaurąja prasme ir orchestiką (šokio meną). Plačiau apie tai žr. Лосев А. Ф. История античной эстетики: Высокая классика.— М., 1974, с. 59—62..

Pasak padavimo, Gėja (Žemė) pagimdžiusi Uranui (Dangui) šimtarankius ir kiklopus. Uranas jais pasibaisėjęs, surišęs juos ir nutrenkęs į Tartarą. Supykusi Gėja sukursčiusi savo sūnus titanus atkeršyti tėvui. Jauniausias iš brolių, Kronas, paėmęs motinos pjautuvą, iškastravęs tėvą. Už tai savo sūnaus Dzeuso Kronas buvęs nutrenktas į Tartarą. Šią istoriją vaizdingai aprašė Heziodas poemoje „Dievų kilmė“.

Čia turimas galvoje siauras ratas žmonių, dalyvaudavusių misterijose, galbūt eleusinijose — mistika apgaubtose religinėse iškilmėse deivių Demetros, Persefonės ir dievo Dioniso garbei, kasmet rengiamose Eleusyno mieste, netoli Atėnų, — per kurias būdavo aukojamas paršelis.

Apie titanų kovą su olimpiečiais pasakojama Heziodo poemoje „Dievų kilmė“ (674— 735), apie dievų kovas — Homero „Iliadoje“ (XX, 1— 75; XXI, 385— 514).

Homeras. Iliada, XXIV, 527— 528, 530, 532.

Šioje nežinia iš kur paimtoje eilutėje išreikšta mintis, artima Heziodui ir Pindami.

Apie tai žr. Homeras. Iliada, IV, 68— 126.

Kai Gėja (Motina Žemė) pasiskundusi Dzeusui, kad per daug esą žmonių, jis kartu su savo buvusia žmona Temide nusprendęs sunaikinti dalį žmonių giminės ir sukėlęs baisųjį Trojos karą.

Cituojama iš neišlikusios Eschilo tragedijos „Niobė“.

Niobė didžiavosi turinti daugiau vaikų negu deivė Latonė. Užsirūstinusi Latonė liepusi savo vaikams Apolonui ir Artemidei išžudyti Niobės vaikus (žr. Ovidijus. Metamorfozės, VI, 146— 312).

Pelopas pamilęs Enomajo dukrą Hipodamiją ir gavęs ją tik Enomajo vežėjo Mirtilo padedamas. Kai po to Mirtilas pareikalavęs žadėto atlyginimo, Pelopas gudrumu nusiviliojęs jį ant jūros kranto ir nustūmęs nuo aukštos uolos. Krisdamas nuo uolos, Mirtilas prakeikęs Pelopą ir jo palikuonis. Nuo to laiko Pelopo palikuonis persekiojusios visokios nelaimės.