Платон - Valstybė

Čia kalbama apie atsitiktinumą, kuriuo paremtas žaidimas šukėmis (plg. „Fedrą“, 241b). Viena šukės pusė būdavo nudažyta baltai, kita — juodai. Vienas iš žaidėjų mesdavo ją, klausdamas: „Diena ar naktis?“

Palamedas — vienas iš Trojos karo herojų, Odisėjo neteisingai įskųstas graikams ir jų nužudytas. Jis buvęs poetas ir išradėjas, išradęs alfabetą, skaičiavimo mokslą ir kt.

Agamemnonas — Atrėjo sūnus, Mikėnų karalius, vyriausiasis achajų ir jų sąjungininkų kariuomenės vadas Trojos karo metu.

Pojūčiais suvokiamas vienetas („viena“) visada apima ir daugybę (vienas miestas — daug žmonių, vienas žmogus — daug kūno dalių, viena ranka — daug pirštų ir t.t.). Bandymai surasti tokį „viena“, kuris nesuponuoja nieko kita, išskyrus patį save, — tai priartėjimas mąstant prie jokių prielaidų neturinčio prado. Taigi skaičių mokslas, pagal Platoną, skatina filosofinius apmąstymus.

Čia turimas galvoje konkretaus skaičiaus, įkūnyto daiktuose, begalinis dalumas ir idealaus skaičiaus nedalumas.

Platonas geometrijai teikė labai didelę reikšmę. Prie įėjimo į Akademiją buvo užrašas: „Kas ne geometras, tegul čia neįeina“. Tarp Platono mokinių buvo garsūs matematikai Eudoksas (IV a. pr. m. e.) ir Menechmas, o geometras Euklidas (365? — 300? m. pr. m. e.) buvo artimas Platono filosofijai.

Čia turima galvoje stereometrija, nagrinėjanti kietų kūnų padėtį erdvėje.

Čia kubu vadinamas bet koks trimatis daiktas.

Dedalas — senovės graikų mitinis architektas ir skulptorius. Už jį pralenkusio mokinio nužudymą buvęs išvarytas iš Atėnų. Kretoje karaliui Minui pastatęs Labirintą. Kai Minas jį su sūnumi Ikaru įkalinęs Labirinte, jiedu iš vaško ir plunksnų pasidarę sparnus ir išskridę.

Platonas susieja astronomiją ir muziką, nes, pagal pitagoriečių teoriją, kurios jis čia laikosi, regėjimui prieinamas dangaus kūnų judėjimas sukuria sferų harmoniją, sudarančią žmogaus klausai prieinamos muzikinės harmonijos pagrindą.

Čia kritikuojamas pitagoriečių pomėgis eksperimentuoti. Garsų kokybę tyrinėjo pitagorietis Hipas: jis pasidarė varinius strypus ir iš jų išgaudavo „garsų simfoniją“. Jis sukūrė teoriją apie greitą ir lėtą garsų judėjimą, kurį stebėjo, pripildęs indus nevienodu skysčio kiekiu.

Pagal Platoną, nesubrendusį vaikų protą galima palyginti su linijų nebylumu arba su dydžiais, kurių negalima išreikšti, t. y. su iracionaliais dydžiais.

Galimas daiktas, tai užuomina į idealų gyvenimą jau už jutiminio pasaulio ribų, kurį Platonas vaizdingai nupiešė „Fedone“ ir „Valstybės“ X knygoje.

Profesinis imtynininkų išsireiškimas, kai kova baigiasi lygiomis ir reikia imtis iš naujo.

Platonas labai žavėjosi spartiečių valstybine santvarka. Pagal jį, Spartoje leidęs įstatymus Apolonas, o Kretoje — Dzeusas, su kuriuo bendravęs karalius Minas.

Timokiatija — „kaina“, „užmokestis“, „garbė“) laikoma turto cenzu pagrįsta valdžia, kaip, pavyzdžiui, Atėnuose iki Solono konstitucijos.

Čia, matyt, užuomina į „Iliadą“ (XVI, 112).

Mūzų pranašystė apie idealios valstybės žuvimą pagrįsta vadinamuoju „Platono skaičiumi“. Šis mįslingas skaičius — būdingas Platonui mėginimas matematiškai apmąstyti geriausias sąlygas idealios visuomenės, kuriamos pagal žmogaus organizmo modelį, klestėjimui. Konkreti matematinė šio skaičiaus reikšmė jau antikoje kėlė daug ginčų. Dėl jos ginčijamasi iki šiol. Kai kurie komentatoriai čia įžvelgia ryšį su kūdikio embrioninio vystymosi periodu. Plačiau apie tai žr.: Лосев А. Ф. История античной эстетики: Софисты. Сократ. Платон.— М., 1969, с. 319—326.

Žr. Heziodas. Darbai ir dienos, 109— 201.

Platonas čia piešia valstybę, pagrindiniais bruožais primenančią Spartą V a. pr. m. e., kur karinės stovyklos griežtas paprastumas buvo derinamas su godžiu turtų kaupimu ir neregėta prabanga.

Glaukonas, Ksenofonto liudijimu, teturėdamas vos dvidešimt metų, norėjęs valdyti valstybę ir jautęsis didžiu žmogumi, girdėdamas ironiškus Sokrato pagyrimus. Galų gale Sokratas jį atkalbėjęs, pataręs siekti kuo gilesnių žinių pasirinktoje veiklos srityje, jei norįs pelnyti šlovę ir pagarbą („Atsiminimai apie Sokratą“, III 6, 1— 2, 18).

Čia perfrazuojami Eschilo tragedijos „Septynetas prieš Tėbus“ herojaus Eteoklio žodžiai, kuriais jis kreipiasi į pasiuntinį, prašydamas papasakoti apie vadus, stovinčius su savo kariais prie kitų miesto vartų (Eschilas. Septynetas prieš Tėbus, 455).

Tiara — senovės Persijos ir Asirijos karalių galvos apdangalas.

Čia turimas galvoje turto dievas Plutas, kuris buvęs aklas ir todėl neteisingai dalijęs žmonėms turtus.

Lotofagai — mitinė tauta, mitusi jėgas stiprinančiu lotosu (dobilų giminės augalu). Užvalgę lotoso, svetimšaliai užmiršdavę savo tėvynę ( Homeras. Odisėja, IX, 83— 102).

Tai citata iš neišlikusios Eschilo tragedijos „Niobė“.

Herodotas. Istorija, I, 55.

Homeras. Iliada, XVI, 775.

Tai citata ne iš Euripido, bet iš Sofoklio neišlikusios tragedijos „Ajantas Lokrietis“. Sofoklis turėjo galvoje tironų siekimą tapti kultūros skleidėjais. Dėl to jie kviesdavosi į savo rūmus didžiuosius poetus. Platonas čia savaip iškreipia Sofoklio mintį.

Plg. Euripidas. Trojietės, 1169.

Erotas — senovės graikų meilės dievas, karo dievo Arėjo ir meilės bei grožio deivės Afroditės sūnus. Vaizduojamas gražiu berniuku su sparnais ir lyra ar lanku ir strėline ant pečių.

Tai priežodis apie tuos, kurie, ko nors paklausti ir nežinodami, ką atsakyti, sakydavo: “Tu man pasakysi“.

Stesichoras , (VII a. pab. — apie 556 m. pr. m. e.) — senovės graikų poetas lyrikas, herojinių himnų kūrėjas. Jis parašęs himną “Elena“, kuriame heroję pavaizdavęs kaip nedorą ir neištikimą moterį. Pasak padavimo, dėl tokios Elenos charakteristikos Stesichoras apakęs, tačiau sugalvojęs versiją, kad buvusi pagrobta ne pati Elena, o tik jos šmėkla, ir parašęs „Palinodiją“ — himną, kuriame išgarbino gražuolę Eleną, — vėl praregėjęs.

Platonui labai būdinga moralines ypatybes ir žmogaus būseną reikšti geometrinėmis figūromis. Tirono laimė, pagal jį, — tik tikrosios laimės šešėlis, ir ją galima išreikšti tik kvadratu, kurio kraštinė lygi 9(32), o plotas— skaičiui 81 (33). Tačiau norint išreikšti visą tirono nuopuolio dydį, reikia sukurti trimatį kūną, t. y. kubą (9X9X9 = 729). Taigi karaliaus laimė 729 kartus pranoksta tirono patiriamą malonumą. Šis skaičius, pagal Platoną, atitinka metų dienų ir naktų skaičių: 364 1/2 + 364 1/2 (taip apskaičiavo pitagorietis Filolajas (V a. pr. m. e.). Bet tas pats skaičius išreiškia ir vadinamuosius didžiuosius metus, kuriuos, pagal Filolają, sudaro 59 metai ir dar 21 mėnuo — iš viso 729 mėnesiai; galimas daiktas, kad čia turimi galvoje kaip tik šie didieji metai. Kai dėl gyvenimų, tai galbūt karaliaus gyvenimas lygus skaičiui 729, padalytam iš 12 mėnesių, t. y. maždaug 67 metams, o antikoje vidutine žmogaus gyvenimo trukme buvo laikoma 60 metų.

Užuomina į Trasimachą, kuris I knygoje (343 — 344 ) įrodinėjo, kad neteisingumas stipresnis ir galingesnis už teisingumą ir teikia žmogui daugiau naudos negu pastarasis.

Chimera, Skila, Kerberas — mitinės baidyklės. Chimera — pabaisa su liūto galva ir drakono kūnu. Skila — baidyklė su_ šešiomis šuns galvomis, gyvenanti oloje virš jūros ir ryjanti jūreivius. Kerberas — trigalvis šuo.