Платон - Valstybė

Eras sakęs, kad buvę įdomu žiūrėti, kaip sielos rinkęsi gyvenimus. Tai buvęs ir graudus, ir juokingas, ir keistas reginys. Mat dauguma sielų rinkęsi pagal ankstesnio gyvenimo įpročius. Jis sakėsi matęs, kaip buvusio Orfėjo siela iš neapykantos moterims — moterys jį pražudė— pasirinkusi gulbino gyvenimą, nes nepanorėjusi gimti iš moters. Jis matęs, kaip Tamiro232 siela pasirinkusi lakštingalos gyvenimą; matęs ir gulbę, kuri savo gyvenimą pakeitusi į žmogiškąjį; panašiai elgęsi ir kiti gyvūnai giesmininkai. Dvidešimtąjį burtą ištraukusi siela pasirinkusi liūto gyvenimą. Tai buvo Telemono sūnaus Ajanto siela, kuri, prisimindama nuosprendį dėl Achilo ginklų233, nenorėjusi tapti žmogumi. Po jo ėjusi Agamemnono234 siela. Irgi nekęsdama žmonių giminės dėl iš jų patirtų kančių, ji pasirinkusi erelio gyvenimą. Tada burtas tekęs Atalantės235 sielai: matydama, kokia pagarba rodoma varžybų nugalėtojams, ji neatsilaikiusi ir pasirinkusi šią dalią. Po jos jis matęs, kaip Panopėjo sūnaus Epėjo 236 siela pasirinkusi darbščios moters buitį. Tarp paskutiniųjų jis matęs juokdario Tersito237 sielą — ji pasivertusi beždžione. Paskutinysis burtas atsitiktinai tekęs Odisėjo238 sielai. Prisimindama ankstesniąsias kančias ir atsikračiusi garbės troškimo, ji ilgai ieškojusi paprasto žmogaus, kuris toli nuo visokių reikalų, gyvenimo; pagaliau ji užtikusi tokį kažkur gulintį, kitų paniekintą, ir labai patenkinta jį pasiėmusi, sakydama, jog būtų jį pasirinkusi ir tuo atveju, jeigu jai būtų tekęs pirmasis burtas. Gyvulių sielos elgęsi panašiai: vienos virtusios žmonėmis, kitos — kitais gyvuliais, neteisingos — laukinėmis, o teisingos — romiomis; žodžiu, ten vykęs visoks maišymasis.

Kai visos sielos pasirinkusios gyvenimus, tada jos iš eilės, kaip buvo ištraukusios burtus, ėjusios pas Lachesę. Ši kiekvienai sielai davusi demoną, kurį ta buvo pasirinkusi; jis turėjęs būti jos sargu per visą gyvenimą ir įvykdyti visa, ką siela pasirinkusi. Šis sargas pirmiausia vesdavęs sielą pas Klotą ir pastatydavęs ją po jos ranka ir po jos sukamu verpstu, taip jis patvirtindavęs sielos pasirinktąjį likimą. Palietus verpstą, jis vesdavęs sielą prie Atropės siūlų, kad padarytų nepakeičiama tai, ką priverpusi Klota. Toliau neatsigręždama siela eidavusi prie Anankės sosto ir pereidavusi per jį kiaurai. Kai ir kitos sielos perėjusios per sostą, tada jos visos kartu per baisia, sloginančią kaitrą ėjusios į Letės239 lygumą. Lygumoje nebuvę nei medžių, nei kitokios augmenijos. Atėjus vakarui, jos apsistojusios nakvynės prie Ameleto240 upės, kurios vanduo nesilaikąs jokiame inde. Visos sielos turėjusios saikingai atsigerti to vandens, bet kai kurios pametusios protą ir gėrusios be saiko. Vos tik atsigėrusios, viską užmiršusios. Kai jos sumigusios, vidurnaktį pasigirdęs griausmas ir pradėjusi drebėti žemė. Sielas staiga ėmę nešti aukštyn į visas puses, į tas vietas, kur joms buvo lemta gimti, ir jos pasklidusios po dangų tarsi žvaigždės. Erui neleidę gerti Letės vandens. Jis nežinąs, kur ir kokiu būdu jo siela grįžusi į kūną; švintant staiga atmerkęs akis, jis pamatęs, jog guli ant laužo.

Tai šitokiu būdu, Glaukonai, buvo išsaugotas ir mums išliko šis pasakojimas. Jei juo tikėsime, ir mes lengvai pereisime per Letės upę ir nesuteršime savo sielos. Tvirtai tikėdami, kad siela yra nemirtinga, gali pakelti bet kokį gėrį ir bet kokį blogį, mes visuomet eisime keliu, vedančiu į aukštybes, ir visokiais būdais laikysimės teisingumo ir išminties, kad, čia gyvendami, būtume mieli ir patys sau, ir dievams; o jei mes nusipelnysime atpildo, tarsi varžybų nugalėtojai, iš visur gaunantys dovanų, tai būsime laimingi ir čia, ir toje tūkstantmetėje kelionėje, kurią apsakėme.

KOMENTARAI

„Valstybė“— nebe pirmas Platono veikalas lietuvių kalba. Iš visų antikos filosofų Platonas susilaukė didžiausio lietuvių vertėjų dėmesio. Dar buržuaziniais metais žurnale „Logos“ buvo iš spausdinti bei atskirais leidiniais išėjo penki Platono dialogai — „Eutifronas“, „Fedonas“, „Kritonas“, „Sokrato apologija“ ir „Puota“ (vertėjas M Račkauskas). Nedidelių ištraukų iš dialogų „Jonas“ ir „Fedras“ buvo pateikta estetikos antologijoje „Ties grožio vertybėmis“ (Kaunas, 1944. Vertėjas ir sudarytojas — R. Serapinas). Tarybiniais metais išleista Platono dialogų rinktinė (Platonas. Dialogai. — V., 1968), į kurią įeina keturi dialogai— „Puota“, „Kritonas“, „Fedonas“ ir „Sokrato apologija“ (jų vertimai M. Račkausko iš naujo peržiūrėti). „Valstybė“ lietuvių kalba pasirodo pirmą kartą. Tiesa, pora ištraukų (dalis pirmosios knygos ir septintoji knyga) buvo publikuota antikai skirtame Filosofijos istorijos chrestomatijos tome (vertė B. Kazlauskas), tačiau jų vertimuose esama kai kurių netikslumų.

„Valstybė“— vienas iš stambiausių ir reikšmingiausių Platono kūrinių. Pagrindinė jo tema — teisingumas, tačiau, analizuodamas šią sąvoką, Platonas paliečia beveik visas svarbiausias filosofines problemas. Tai daiktų būties tikrųjų priežasčių — idėjų ir aukščiausios iš jų — gėrio idėjos problema, žmogaus prigimties (sielos, jos pažintinių galių, sielos ir kūno santykio, sielos likimo po žmogaus mirties), valstybės ir jos piliečių luomų kilmės klausimai, pagaliau — kokia turi būti ideali valstybė, kas ir kaip ją turi valdyti, kokia tinkamiausia jos piliečių mokymo ir auklėjimo sistema ir t. t. Dėl savo užmojo, nagrinėjamų problemų daugiaplaniškumo „Valstybė“ tyrinėtojų laikoma visos brandaus laikotarpio Platono filosofinės sistemos išdėstymu (išskyrus kosmologiją ir dialektiką).

„Valstybė“ parašyta apie 370— 360 m. pr. m. e. (išskyrus pirmąją knygą, kurią dauguma tyrinėtojų priskiria ankstyvajam Platono kūrybos periodui). Dialogo veiksmas vyksta maždaug 421 arba 411— 410 m. pr. m. e. birželio mėn., atėniečių garbintos deivės Bendidės-Artemidės šventės metu. Sokratas atpasakoja filosofinį pokalbį, vykusį Pirėjuje, garbingo sirakūziečio Kefalo, Lisanijo sūnaus ir garsaus oratoriaus Lisijo tėvo, atvykusio į Atėnus Periklio kvietimu, namuose? Fokalbyje dalyvauja Sokratas, Platono broliai Adimantas ir Glaukonas, Kefalo sūnus Palemarchas (Trisdešimties tironų valdymo metu nubaustas mirtimi), sofistas Trasimachas Chalkedonietis. Tylėdami pokalbio klausosi Kefalo sūnūs Lisijas ir Eutidemas, žymaus Atėnų politinio veikėjo Nikijo sūnus Nikeratas, Trasimacho mokinys sofistas peanietis Charmantidas. Aristonimo sūnus Klitofontas — sofistas, Trasimacho šalininkas — dialogo dalyvių sąraše neminimas, tačiau jis kartkartėmis įsikiša į pokalbį.

„Valstybę“ iš senosios graikų kalbos išvertė Jonas Dumčius. Versta iš: Platon. La Republique. — In.: Platon Oeuvres Completes. Paris, 1932, t. 6.

IŠNAŠOS

Platonas. Dialogai.— V., 1968, p. 158.

Žr. Платон. Сочинения в трех томах.— М., 1970, т. 2, с. 416.

Platonas. Dialogai, p. 158.

Ten pat, p. 182—183.

Žr. Платон. Сочинения в трех томах.— М., 1970, т. 1, с. 167.

Leninas V. Raštai —Y., 1960, t. 38, p. 358.

Žr. šios knygos p. 236.

Ten pat, p. 247.

Žr. šios knygos p. 207.

Platonas. Dialogai, p. 64.

Ten pat, p. 47.

Turima galvoje trakų mėnulio deivė Bendidė, kuri Atikoje buvo tapatinama su Artemide. Jos garbei Atėnuose kasmet būdavo rengiama šventė — bendidijos. Jų metu vykdavo raitelių lenktynės su fakelais iš Atėnų į Pirėją, kur buvo Bendidės šventykla.