Платон - Valstybė

Homeras. Odisėja, XVII, 485— 486.

Piotėjas — pagal senovės graikų mitologiją, Poseidonui pavaldi jūrų dievybė, „jūrų senis“, nuolat keičiantis savo pavidalą. Tetidė — Nėrė jo duktė, jūrų deivė, mirtingojo didvyrio Pelėjo žmona ir Achilo motina. Ji, kaip ir Protėjas, nuolat keisdavo savo pavidalą.

Ši eilutė paimta greičiausiai iš Eschilo tragedijų. Argo karaliaus Inacho duktė Ijo, Dzeuso mylimoji, buvusi Heros žynė.

Dzeusas pasiuntęs Agamemnonui apgaulingą sapną, norėdamas išmėginti achajų ryžtą (žr. Homeras. Iliada, II, 1— 41).

Čia cituojamas fragmentas iš nenustatytos Eschilo tragedijos.

Duoti poetui chorą V a. pr. m. e. Atėnuose reiškė leisti vaidinti jo tragedijas.

Šiais žodžiais Achilo šešėlis kreipiasi į Odisėją, nusileidusį į mirusiųjų karalystę ( Homeras. Odisėja, XI, 489— 491).

Homeras. Iliada, XX, 63— 64.

Šiuos žodžius taria Achilas, nesugebėjęs sulaikyti naktį jam pasirodžiusio savo žuvusio draugo Patroklo šešėlio (Homeras. Iliada, XXIII, 103— 104).

Hade sugebėjimas mąstyti esąs paliktas tik Tėbų pranašui Teiresijui. Iš kitų sielų atimtas protas ir atmintis (Homeras. Odisėja, X, 495).

Čia kalbama apie Hektoro nužudyto Patroklo sielą (Homeras. Iliada, XVI, 856— 857).

Taip Patroklo siela išslydo iš mėginusio ją apkabinti Achilo rankų ( Homeras . Iliada, XXIII, 100— 101).

Su šikšnosparniais lyginamos Odisėjo nužudytų Penelopės jaunikių sielos, kurias dievas Hermis veda į Hadą (Homeras. Odisėja, XXIV, 6— 9).

Kokitas — pažodžiui: “raudų upė“ (upė Epyre, Acheronto intakas, mituose tapusi, kaip ir Acherontas, viena iš požemio karalystės upių).

Stiksas — pažodžiui „baisioji upė“, svarbiausia požemio karalystės upė, aptekanti ją septynis kartus. Jos vandenimis prisiekdavę dievai.

Čia cituojamos eilės iš Homero „Iliados“, vaizduojančios Achilo sielvartą, žuvus jo draugui Patroklui („Iliada“, XXIV, 10— 12; XVIII, 23— 24).

Trojos karalius Priamas, Hektoro tėvas, prašė trojiečių leisti jį pas Achilą maldauti, kad liautųsi tyčiotis iš užmušto sūnaus lavono ( Homeras. Iliada, XXII, 414— 415).

Šiuos žodžius taria Achilo motina, jūrų deivė Tetidė, išėjusi iš jūros su savo seserimis Nereidėmis, kad paguostų sūnų, apraudantį savo draugą Patroklą ( Homeras. Iliada, XVIII, 54).

Šiuos žodžius Dzeusas taria, žiūrėdamas į Achilo persekiojamą Hektorą (Homeras. Iliada, XXII, 168— 169).

Dzeusas sielvartauja, nujausdamas, kad jo sūnus Sarpedonas žus nuo Patroklo rankos (Homeras. Iliada, XVI, 433— 434).

Homeras. Iliada, I, 598— 599.

Homeras. Odisėja, XVII, 386.

Šiais žodžiais Diomedas kreipiasi į Stenelą, neteisingai kaltinantį karalių Agamemnoną melu (Homeras. Iliada, IV, 412).

Pirmoji eilutė — „Iliada“, III, 8, antroji — ten pat, IV, 431.

Taip įpykęs Achilas plūsta Agamemnoną („Iliada“, I, 225).

Šiais žodžiais Odisėjas, klausydamasis Demodoko dainų, giria karaliaus Alkinojo vaišingumą („Odisėja“, IX, 8— 10). Čia Platonas tarsi užmiršta, kad Homero Odisėjas giria ne tik valgių gausumą, bet ir „linksmumą“, kurį svečiams teikia dainius, „dievams prilygstantis balso grožybe“ (IX, 2— 8).

Šie žodžiai buvo įtikinantis argumentas Odisėjo bendrakeleiviams, papjovusiems šventas Helijo karves („Odisėja“, XII, 342).

Žr. „Iliada“, XVI, 294— 296.

Žr. „Odisėja“, VIII, 266— 366.

Šitaip Odisėjas tramdo save, užrūstintas jaunikių begėdiškumo jo paties namuose („Odisėja“, XX, 17— 19).

Ši eilutė priskiriama Heziodui.

Žr. „Iliada“, IX, 515— 526.

Žr. „Iliada“, XIX, 278— 280.

Žr. „Iliada“, XXIV, 175.

Žr. „Iliada“, XXII, 15, 20.

Žr. „Iliada“, XXI, 130— 132, 211— 226, 233— 327 apie Achilo dvikovą su upės dievu Skamandru.

Žr. „Iliada“, XXIII, 140— 151. Platonas užmiršta, kad Achilas turėjo paaukoti savo plaukus Sperehėjo upei taip pat ir Patroklo garbei, nes Patroklo žuvimas tarsi pranašavo ir jo žūtį.

Žr. „Iliada“, XXII, 395— 405.

Žr. „Iliada“, XXIII, 175— 183.

Pelėjas — mirmidonų karalius, Eako sūnus ir Dzeuso anūkas.

Chironas — Krono ir nimfos Filiros sūnus, išmintingas kentauras, gyvenęs Pelijo kalne ir išauklėjęs ne vieną herojų.

Tesėjas ir mitinės lapitų tautos karalius Piritojas norėjo pagrobti Hado žmoną, mirusiųjų karalystės deivę Persefonę. Platonas Piritoją vadina Dzeuso sūnumi, tačiau jis buvo karaliaus Iksiono sūnus.

Fragmentas iš Eschilo tragedijos „Niobė“.

„Iliada“, I, 15— 16.

Žr. „Iliada“, I, 7— 21.

Sokratas proza atpasakoja „Iliados“ I giesmės 11— 42 eilutes.

Trigonas — trikampio formos styginis instrumentas, artimas lyrai, kuriuo išgaunama? labai švelnus ir minkštas garsas. Pektida — daugiastygės lyros variantas, atsiradęs Lydijoje. Jos stygas užgaudavo pirštais. Pagal Platoną, daugiastygiai instrumentai, suskaidantys vieningą harmoniją į daugelį atspalvių, tarsi griauna žmogaus vieningumą, ugdydami rafinuotumą ir palaidumą. Dėl tos pačios priežasties iš valstybės išgujama ir fleita (žr. toliau), kuriai būdingas daugiabalsiškumas ir subtilus, jaudinantis skambėjimas, tolimas nuo klasikinio paprastumo.

Apolono insirumentas — lyra, skleidžianti kilnius garsus, o Marsijo — fleita, jaudinanti ir žadinanti aistras. Pagal padavimą, satyras Marsijas pagriebęs Atėnės numestą fleitą ir bandęs varžytis grojimu su Apolonu. Nugalėjęs Apolonas liepęs nulupti Marsijui odą ir pakabinti ją oloje, kur, siūbuodama nuo vėjo, ji skleidžianti gailius garsus (Ovidijus. Metamorfozės, VI, 382— 400; Ksenoiontas. Anabazis, I, 2, 8). Šiame mite simboliškai priešpastatomas kilnus lyros santūrumas ir laukinis lyros aistringumas.

Senovės graikų eilėdaros pagrindą sudarė ilgų ir trumpų skiemenų kaita. Dėsningai pasikartojantis skiemenų derinys buvo vadinamas pėda. Pėdos buvo trejopos — vienų, pėdų ilgoji dalis buvo lygi trumpajai (2 : 2, daktilis — anapestas — spondėjas ), kitų ilgoji dalis buvo dvigubai ilgesnė už trumpąją

Damonas (V a. pr. m. e.) — Atėnų muzikas ir sofistas, Periklio draugas, Sokrato mokytojas. Jis išrado hipolydinę dermę, priešingą miksolydinei, bet labai panašią į joninę.

Antikos atletai labai daug valgydavo, nes buvo įsitikinę, kad gausus maistas teikia kūnui stiprybę.

Helespontas — Dardanelų sąsiauris.

Sirakūziečiai mėgo prašmatnius patiekalus, turėjo ne vieną garsų kulinarą (Glaukas Lokridietis, Epainetas, Eutidemas ir kt.).

Korintiečiai garsėjo papročių laisvumu.

Įvairūs atėniečių kepiniai buvo garsūs visoje senovės Graikijoje.

Tai buvo į šiuolaikinę polikliniką panašios įstaigos, skirtos daugiau konsultacijai negu gydymui, nors kartais į jas priimdavo ir vieną kitą ligonį stacionariniam gydymui.

Asklepijas — senovės graikų gydymo dievas, Apolono ir Koronidės sūnus. Jo sūnūs Podalirijas ir Machaonas taip pat buvę garsūs gydytojai, dalyvavę Trojos apgulime.

Platonas čia sujungia du skirtingus „Iliados“ epizodus. XI giesmėje (638— 641) Nestoro belaisvė Hekamedė vaišina Nestorą ir sužeistą Machaoną gėrimu, sutaisytu iš Pramno vyno, ožkos sūrio ir miežinių miltų. XI giesmės 842— 848 eilutėse vaizduojama, kaip Patroklas išgydė sužeistą Euripilą, išpjovęs iš šlaunies strėlės antgalį ir pabarstęs žaizdą karčiosios šaknies milteliais.