Платон - Valstybė

— Be abejo.

XI. — Tokią išvadą ir padarykime, o iš jos, pats supranti, išplaukia, kad sielos visada yra tapačios pačios sau. Jų skaičius nei mažėja, nes nė viena iš jų nežūsta, nei didėja, nes tai, kas nemirtinga, gali pagausėti tik to, kas mirtinga, sąskaita, ir galų gale viskas taptų nemirtinga.

— Teisybę sakai.

— Bet mes su tuo nesutiksime, nes mūsų samprotavimas tam prieštarauja. Taip pat nesutiksime, kad tikrąją sielos prigimtį sudaro įvairovė, netapatumas ir skirtingumas.

— Ką tu turi galvoje? — paklausė Glaukonas.

— Sunku įsivaizduoti, kad amžina būtų tai, kas sudėta iš daugybės pradų ir, be to, sudėta netobulai: kaip tik tokia dabar pasirodė esanti mūsų siela.

— Sunku įsivaizduoti.

— O kad siela yra nemirtinga, rodo ir ką tik mūsų pateikti įrodymai, ir daugelis kitų. Norint sužinoti, kokia iš tikrųjų yra siela, reikia analizuoti ją ne puolusią, kokią ją padaro susijungimas su kūnu ir kitos blogybės, bet tokią, kokia ji yra gryna. Kaip tik šitai reikia išanalizuoti, pasitelkus mąstymą. Tada pamatysi ją esant daug gražesnę ir aiškiau galėsi atskirti teisingumą nuo neteisingumo ir visus tuos dalykus, apie kuriuos čia kalbėjome. Kol kas mes teisingai kalbėjome apie sielą — tokią, kokia ji mums atrodo; bet mes matėme tik tai, kokia ji dabar yra, panašiai kaip, matant jūrų dievą Glauką221, sunku įžvelgti jo pirmykštę prigimtį, nes kai kurios ankstesnės jo kūno dalys yra sulaužytos, kitos — nuzulintos ir subjaurotos bangų; be to, jis apaugęs kriauklėmis, dumbliais, žvirgždu ir kur kas labiau panašus į pabaisą, negu į tai, koks jis buvo iš tikrųjų. Taip ir sielą mes matome subjaurotą įvairiausio blogio. Bet, Glaukonai, atkreipkime dėmesį štai į ką...

— Į ką?

— Į sielos siekimą išminties. Reikia pažiūrėti, kokių dalykų ji siekia, kokios draugystės ieško, jeigu ji yra gimininga tam, kas dieviška, nemirtinga ir amžina, ir kokia ji pasidarytų, jei visa atsiduotų šiam pradui ir tas jos veržlumas išneštų ją iš vandenyno, kuriame ji dabar yra, ir ji nusipurtytų tuos akmenukus ir kriaukles, kuriais yra apaugusi — kadangi ji maitinasi žemiškais dalykais, tai nuo tų šventinių puotų, kurios, kaip sakoma, ir yra laimė, prie jos prilipo daug žemės ir žvirgždo. Jeigu ji visa tai nusipurtytų, tada būtų galima pamatyti jos tikrąją prigimtį — ar ji daugialypė, ar vientisa ir kaip ji sutvarkyta kitais atžvilgiais. Dabar mes, man atrodo, aptarėme jos būsenas žmogiškajame gyvenime ir jos rūšis.

— Išsamiai aptarėme, — tarė Glaukonas.

XII.— Ir kitų prieštaravimų atsikratėme, tačiau nekalbėjome apie atpildą už teisingumą ir garbę, kuri jį lydi, — o tai, kaip jūs sakėte, daro Homeras ir Heziodas. Priešingai, mes įrodėme, kad teisingumas pats savaime yra didžiausias gėris sielai ir kad ji privalo teisingai elgtis nepriklausomai nuo to, ar jai atiteko Gigo žiedas, o priedo dar ir Hado šalmas222, ar ne.

— Tikra teisybė.

— Dabar, Glaukonai, — tariau, — niekas negalės mums prieštarauti, jei pasakysime, kad vis dėlto yra atpildas už teisingumą ir kitas dorybes, kurį įvairiais būdais teikia sielai žmonės ir dievai — ir žmogui gyvam esant, ir po mirties.

— Niekas negalės paprieštarauti, — pritarė Glaukonas.

— O ar sugrąžinsite man tai, ką pasiskolinote svarstymo metu?

— Ką gi?

— Aš leidau jums tarti, kad teisingas žmogus gali atrodyti neteisingas, o neteisingas — teisingas. Nors to ir nebūtų įmanoma paslėpti nuo dievų ir žmonių, vis dėlto jūs sakėte, jog reikia šitai tarti, kad būtų galima palyginti teisingumą patį savaime ir neteisingumą patį savaime. Ar neprisimeni?

— Pasielgčiau neteisingai, jei pasakyčiau, kad neprisimenu.

— Kadangi jau palyginome, tai aš teisingumo vardan reikalauju, kad kartu su manimi priimtumėte tą nuomonę, kurios apie teisingumą laikosi dievai ir žmonės. Teisingiesiems teisingumas atlygina bent jau tuo, kad pelno jiems gerą vardą; kad teisingumas iš tikrųjų yra gėris tam, kuris jo tikrai laikosi, šitai mes jau išsiaiškinome.

— Tavo reikalavimas teisingas, — sutiko Glaukonas.

— Pirmiausia man sugrąžinkite prielaidą, kad šie žmonės nelieka dievų nepastebėti.

— Grąžinsime.

— O jei šitai negali pasislėpti nuo dievų, tai vienas žmogus yra dievų mylimas, o kitas — nekenčiamas, kaip mes iš pradžių sutarėme.

— Taip ir yra.

— Turbūt sutarsime, kad tam, kurį myli, dievai teiks didžiausią gėrį, nebent dėl kokio nors ankstesnio nusižengimo jiems neišvengiamai reikėtų patirti ir ką nors bloga.

— Sutarsime.

— Vadinasi, tą patį reikia pripažinti ir teisingo žmogaus atžvilgiu: net jeigu jį apniks skurdas, ligos ar dar kokios nors nelaimės, galų gale jam visa tai išeis į gera — arba dar gyvam esant, arba po mirties. Juk dievai niekuomet neapleis to žmogaus, kuris stengiasi būti teisingas ir, puoselėdamas dorybes, tampa panašus į dievą, kiek tai žmogui yra įmanoma.

— Suprantama, kad tokio žmogaus neapleis tas, į kurį jis yra panašus.

— O apie neteisingą žmogų reikia galvoti visai priešingai.

— Žinoma.

— Tai tokį atpildą teisingas žmogus gauna iš dievų.

— Bent aš taip manau, — tarė Glaukonas.

— Na, o iš žmonių? — paklausiau. — Ar ne taip yra iš tikrųjų: neteisingi žmonės, nepaisant jų gudrumo, elgiasi kaip tie bėgikai, kurie į vieną galą bėga greitai, o bėgdami atgal pritrūksta kvapo223; iš pradžių jie lekia galvotrūkčiais, bet į galą pasidaro juokingi ir, negavę vainiko, pasišalina, nuleidę galvas, o tikrai geri bėgikai, pasiekę finišą, apdovanojami ir apvainikuojami. Dažniausiai taip būna ir teisingiems žmonėms. Kiekvienas jų poelgis, kiekvienas bendravimas su žmonėmis ir visas jų gyvenimo būdas galų gale pelno jiems kitų žmonių pagarbą — tai ir yra atpildas jiems.

— Žinoma.

— Vadinasi, tu pakęsi, jei aš apie teisingus žmones pasakysiu tą patį, ką tu sakei apie neteisingus? Aš pasakysiu, kad teisingi žmonės, sulaukę vyresnio amžiaus, jei nori, savo valstybėje užima aukštas valdžios vietas, veda žmonas iš kokių tik nori šeimų, išleidžia savo dukteris už ko tik nori, ir visa, ką tu sakei apie neteisingus žmones, aš dabar tvirtinu apie teisingus. O apie neteisingus aš sakau, kad, net jei daugumai iš jų jaunystėje ir pasiseka pasislėpti, tai gyvenimo pabaigoje juos vis tiek sučiups, iš jų tyčiosis, ir senatvėje jų laukia apgailėtina dalia: juos įžeidinės ir svetimšaliai, ir savieji, juos plaks botagais, pagaliau — šitai tu pavadinai žiauriausia bausme (ir teisingai) — kankins ant rato, degins įkaitinta geležimi. Manyk, kad aš tada kalbėjau apie visas tas kančias. Na, ar pakęsi, jei aš taip pasakysiu?

— Taip, — tarė Glaukonas;— juk tavo žodžiai teisingi.

XIII.— Štai kokį atpildą ir dovanas teisingas žmogus, dar gyvas būdamas, gauna iš žmonių ir dievų, jau nukalbant apie tas gėrybes, kurias teikia pats teisingumas.

— Tai tikrai garbingas ir patikimas atpildas.

— Tačiau ir kiekio, ir didumo atžvilgiu tai yra niekai, palyginti su tuo, kas vieno ar kito — tai yra teisingo ir neteisingo žmogaus — laukia po mirties. Apie tai verta išgirsti, kad ir vienas, ir kitas sužinotų iš mūsų svarstymo, kas pridera.

— Tai pasakok. Nedaug rasi dalykų, apie kuriuos labiau norėčiau išgirsti.

— Aš tau papasakosiu ne Alkinojo224, o šaunaus vyro Ero225, Armenijo sūnaus, kilusio iš Pamfilijos, pasakojimą. Jis žuvo kovos lauke; po dešimties dienų, kai buvo laidojami jau sugedę lavonai, Erą rado visiškai sveiką. Iš mūšio lauko jį nugabeno į namus, ir štai dvyliktą dieną, kai jį rengėsi laidoti, jau gulėdamas ant laužo, jis atgijo, o atgijęs papasakojo, ką buvo tenai matęs. Jis sakė, kad jo siela, kai tik ji išėjusi iš kūno, kartu su kitomis sielomis atvykusi į kažkokią nuostabią vietą. Žemėje ten vienas šalia kito žiojėję du plyšiai, o priešais juos, danguje, irgi du. Tarp jų sėdėję teisėjai. Kai tik jie padarydavę nuosprendį, teisingiems žmonėms liepdavę eiti keliu į dešinę ir aukštyn į dangų ir užkabindavę jiems iš priekio ant kaklo lentelę su nuosprendžiu, o neteisingiems įsakydavę eiti į kairę ir žemyn ir užkabindavę jiems ant nugaros lentelę, kurioje būdavę surašyti visi jų nedori darbai. Kai priėjęs Eras, teisėjai pasakę, kad jis turėsiąs būti pasiuntiniu žmonėms ir pranešti jiems visa, ką čia matė, ir liepę jam atidžiai stebėti ir klausyti. Jis ten matęs, kaip sielos, gavusios nuosprendį, nueidavusios į du plyšius — vieną dangaus, kitą — žemės, o per kitus du ateidavusios — vienos iškildavusios iš žemės, nuvargusios ir apsinešusios dulkėmis, o kitos nužengdavusios iš dangaus švarios. Atrodę, jog visos sielos grįždavusios iš ilgos kelionės; jos mielai įsikurdavusios pievoje, panašiai kaip žmonės švenčių metu. Kurios buvusios pažįstamos, sveikindavęsi ir klausinėjusios atėjusių iš žemės, kaip ten, žemėje, o nusileidusių iš dangaus — kaip ten, danguje. Vienos pasakojusios verkdamos ir aimanuodamos, prisiminusios, kiek visko turėjusios iškęsti ir ką mačiusios, keliaudamos po žeme — ta kelionė trunkanti tūkstantį metų, — o kitos, nusileidusios iš dangaus, pasakojusios apie didžiausią palaimą ir neapsakomo grožio reginį. Prireiktų daug laiko, Glaukonai, jei norėčiau viską papasakoti. Svarbiausia, pasak Ero, buvę štai kas: už kiekvieną kam nors padarytą skriaudą nedorėliai buvę baudžiami dešimteriopai — bausmė trunkanti šimtą metų, nes tiek tęsiasi žmogaus gyvenimas, — kad už kiekvieną nusikaltimą tektų atkentėti dešimteriopai. Pavyzdžiui, jei kas nužudė daug žmonių ar išdavė valstybę arba kariuomenę ir dėl jo kaltės daugelis pateko į vergiją, ar šiaip yra kaltas dėl kokios nelaimės, už kiekvieną nusikaltimą turi atkentėti dešimteriopas kančias. O tiems, kurie darė gerus darbus, buvo teisingi ir dori, atlyginama pagal nuopelnus. Ką Eras pasakojo apie vaikus, kurie mirė tik gimę, neverta minėti. Jis taip pat pasakojo, kad tiems, kurie negerbę dievų ir gimdytojų, ir savižudžiams buvusios skiriamos dar sunkesnės bausmės. Eras girdėjęs, kaip vienas žmogus klausęs kito, kur dingęs didysis Ardiėjas. Tas Ardiėjas prieš tūkstantį metų buvęs vieno Pamfilijos miesto tironas. Apie jį buvę pasakojama, kad jis nužudęs savo seną tėvą ir vyresnįjį brolį ir padaręs daug baisių nusikaltimų. Paklaustasis atsakęs: „Jis čia neatėjo ir neateis.