Платон - Valstybė

— Labai panašūs, — tarė Glaukonas.

— Atkreipk dėmesį dar štai į ką. Atvaizdų kūrėjas— pamėgdžiotojas — nieko neišmano apie tikrąją būtį, jam prieinama tik regimybė. Ar ne taip?

— Taip.

— Tad nepalikime įpusėję šio klausimo, eikime iki galo.

— Kalbėk.

— Dailininkas, sakykime, nupieš vadžias ir brizgilą.

— Taip.

— O juos padarys odininkas ir kalvis.

— Žinoma.

— Ar dailininkas žino, kokios turi būti vadžios ir brizgilas? Šitai žino net ir ne tie, kurie juos pagamino — tai yra odininkas ir kalvis, o tik tas, kuris moka jais naudotis — tai yra raitelis.

— Tikriausiai.

— Ar ne panašiai yra ir kitų daiktų atžvilgiu?

— Būtent?

— Kiekvieno daikto atžvilgiu yra trys menai — menas juo naudotis, menas jį gaminti ir menas jį pamėgdžioti.

— Taip.

— Bet kokio reikmens, gyvos būtybės ar veiksmo kokybė, grožis ir tikslumas siejami ne su kuo nors kitu, o kaip tik su ta paskirtimi, dėl kurios kas nors buvo pagaminta arba gamtos sukurta.

— Be abejo.

— Todėl tas, kuris naudojasi daiktu, bus labiausiai prityręs ir galės gamintojui nurodyti jo darbo gerąsias ypatybes ir trūkumus, remdamasis patyrimu. Pavyzdžiui, fleitininkas pasako fleitų gamintojui, kokiomis fleitomis patogiausia groti, nurodo, kokias jas reikia gaminti, ir gamintojas paklauso jo patarimo.

— Suprantama.

— Tas, kuris išmano, nurodo fleitų gerąsias ypatybes ir trūkumus, o tas, kuris juo tiki, taip jas ir gamina.

— Taip.

— Taigi kurio nors daikto gerosiomis savybėmis ir trūkumais gamintojas įsitikins, bendraudamas su išmanančiu žmogumi ir norom nenorom klausydamas jo nurodymų, o išmanys tik tas, kuris naudojasi tuo daiktu.

— Be abejo.

— O pamėgdžiotojas? Ar jis patyrimu įgis žinių apie daiktus, kuriuos piešia — ar jie geri, ar tinkami, ar ne, — ar susidarys teisingą nuomonę tik dėl to, kad bus priverstas bendrauti su išmanančiu žmogumi ir klausyti jo nurodymų, kaip reikia piešti?

— Nei viena, nei kita.

— Vadinasi, pamėgdžiotojas neturės nei žinių, nei teisingos nuomonės apie tų daiktų, kuriuos jis vaizduoja, gerąsias savybes ir trūkumus.

— Atrodo, kad neturės.

— Puikus ir nagingas meistras bus toks pamėgdžiotojas!

— Nieko sau meistras!

— Bet jis vis dėlto vaizduos daiktus, nors nė apie vieną iš jų neturės supratimo, kuriuo atžvilgiu jis geras ar blogas. Todėl, suprantama, jis vaizduos gražų tą daiktą, kuris toks atrodo nieko neišmanančiai miniai.

— O ką kita jis gali daryti?

— Atrodo, šiuo atžvilgiu mes visiškai sutarėme: pamėgdžiotojai neturi deramo supratimo apie tai ką jie vaizduoja, ir pamėgdžiojimas yra tik vaikiškas žaidimas, o ne rimtas užsiėmimas; o tie, kurie kuria tragedinę poeziją— nesvarbu, ar tai jambinės eilės, ar epinės, — visi jie iš esmės yra pamėgdžiotojai.

— Be abejo.

V.— Bet, vardan Dzeuso, argi toks pamėgdžiojimas nėra trečioje vietoje nuo tiesos219?

— Taip.

— Kurį žmogaus pradą pamėgdžiojimas veikia savo galia?

— Apie ką tu čia kalbi?

— Štai apie ką: tas pats dydis, žiūrint iš toli ir iš arti, atrodo nevienodas.

— Nevienodas.

— Tie patys daiktai, jei žiūri į juos panardintus į vandenį arba išimtus iš vandens, atrodo tiesūs arba laužti, įgaubti arba išgaubti, nes jų spalvos apgauna akį — aišku, kad visa ši sumaištis būdinga mūsų sielai, ir tokia mūsų prigimties būsena kaip tik ir naudojasi tapyba su visais savo kerais220 — čia ji nė kiek neatsilieka nuo pokštininkų ir visokių „stebukladarių“.

— Teisybė.

— Bet tokiais atvejais mums ateina į pagalbą matavimas, skaičiavimas ir svėrimas, todėl mumyse nugali ne tai, kas atrodo didesnis ar mažesnis, lengvesnis ar sunkesnis, o tai, kas apskaičiuoja, išmatuoja ir pasveria.

— Be abejo.

— Bet tai yra mūsų sielos protingojo prado darbas.

— Taip, tai jo darbas.

— Dažnai matuodamas, šis pradas įsitikino, kad kai kurie daiktai yra didesni, kiti — mažesni, dar kiti — lygūs, tuo tarpu iš pažiūros tie patys daiktai atrodo visai priešingai!

— Taip.

— Bet mes tvirtinome, kad tas pats pradas apie tuos pačius dalykus tuo pačiu metu negali turėti dviejų priešingų nuomonių.

— Ir teisingai tvirtinome.

— Todėl tas sielos pradas, kuris sprendžia, neatsižvelgdamas į matmenis, negali būti tapatus tam, kuris sprendžia, remdamasis matavimo duomenimis.

— Be abejo.

— Bet tas sielos pradas, kuris pasikliauja matavimu ir skaičiavimu, yra geriausias pradas.

— Geriausias.

— O tai, kas jam priešinga, sudaro žemąją mūsų dalį.

— Žinoma.

— Kaip tik tuo aš ir norėjau jus įtikinti, sakydamas, kad tapyba — ir apskritai pamėgdžiojantis menas — kuria labai nuo tikrovės nutolusius kūrinius ir yra susijusi su tuo mūsų sielos pradu, kuris yra toli nuo išminties; todėl toks menas ir negali būti viso to, kas sveika ir tikra, draugas ir bendražygis.

— Iš tikrųjų taip yra, — pritarė Glaukonas.

— Vadinasi, pamėgdžiojantis menas, būdamas žemas, santykiaudamas su tuo, kas žema, gimdo tai, kas žema.

— Suprantama.

— Ar tai liečia tik regimąjį pamėgdžiojimą, ar ir tokį, kuris suvokiamas klausa, — tą, kurį vadiname poezija?

— Be abejo, liečia ir jį.

— Nepasitikėkime regimybe, remdamiesi vien tik tapyba, bet aptarkime tą sielos pradą, su kuriuo susijęs poetinis pamėgdžiojimas, ir pažiūrėkime, ar tai rimtas pradas, ar niekingas.

— Taip, šitai reikia išsiaiškinti.

— Kelkime klausimą štai kaip: sakome, kad pamėgdžiojanti poezija vaizduoja žmones, veikiančius prievarta arba savo valia; o žmonės savo poelgius vertina kaip gerus ar blogus ir todėl arba džiaugiasi, arba liūdi. Ar ji vaizduoja, be to, dar ką nors kita?

— Nieko kita.

— Ar visomis šiomis aplinkybėmis žmogus išlieka nesutrikdomas? O gal, panašiai kaip regėjimu suvokiamų daiktų atžvilgiu jis nesutarė pats su savimi ir apie tuos pačius dalykus tuo pačiu metu turėjo priešingas nuomones, taip ir dėl savo veiksmų žmogus nesutaria ir kovoja pats su savimi? Bet, kiek prisimenu, šito mums dabar jau nebereikia aiškintis, nes ankstesniais samprotavimais pakankamai aiškiai įrodėme, kad mūsų sieloje knibžda tūkstančiai tokių tuo pačiu metu atsirandančių prieštaravimų.

— Teisybė, — tarė Glaukonas.

— Taip, bet tada mes kai ką praleidome, tad dabar reikia tai išsiaiškinti.

— Ką gi? — paklausė Glaukonas.

— Santūrus žmogus, ištiktas nelaimės — netekęs sūnaus ar praradęs ką nors, kas jam ypač brangu, — pakels tai lengviau negu kiti — taip mes tada sakėme.

— Taip.

— O dabar išsiaiškinkime štai ką: ar jis visai nesielvartaus— juk tai neįmanoma, — ar sugebės apvaldyti savo skausmą?

— Veikiau antra, — atsakė Glaukonas.

— Pasakyk man dar štai ką. Ar tu manai, kad jis labiau kovos su savo skausmu ir priešinsis jam tada, kai jį matys kiti žmonės, ar kai jis pasiliks vienas?

— Jis labiau valdysis, kai kiti jį matys.

— Pasilikęs vienas, jis, manau, neiškęs neraudojęs, bet jeigu kas tai išgirstų, jis susigėstų; ir dar daug ką jis darys, ko neišdrįstų, kitiems matant.

— Taip, žinoma.

VI.— Ar tai, kas skatina jį priešintis skausmui, nėra protas ir paprotys, o tai, kas verčia jam pasiduoti, — pats skausmas?

— Be abejo.

— Jei žmoguje tuo pačiu metu to paties dalyko atžvilgiu kyla du priešingi siekimai, tai jame yra kažkokie du skirtingi pradai.