Платон - Valstybė

— Neatsisakys, po šimts, bet tik savo valstybėje, o savo tėvynėje galbūt ir atsisakys — nebent dieviškas likimas taip lemtų.

— Suprantu — tu kalbi apie valstybę, kurios santvarką ką tik aptarėme; ji gyvuoja tik mūsų kalbose, nes niekur pasaulyje, mano nuomone, jos nėra.

— Bet, — tariau, — galbūt danguje yra jos pavyzdys. Kas nors, žiūrėdamas į jį, susimąstys, kaip sutvarkyti savo valstybę. Nesvarbu, ar tokia valstybė kur nors yra, ar ji bus. Tik šitokios valstybės reikalais užsiimtų šis žmogus — jokios kitos.

— Taip ir turi būti.

DEŠIMTOJI KNYGA

I. — Aš ir iš kita ko sprendžiu, kad mes teisingiausiai sutvarkėme savo valstybę; aš tai sakau, ypač turėdamas galvoje poeziją.

— Ką gi tu apie tai manai? — paklausė Glaukonas.

— Jos jokiu būdu negalima įsileisti į mūsų valstybę, nes ji yra pamėgdžiojimas. Man atrodo, kad dabar, kai mes aptarėme skyrium kiekvieną sielos rūšį, šitai pasidarė dar aiškiau.

— Kaip tu tai supranti?

— Jums aš kalbėsiu visai atvirai — jūs juk neįskųsite manęs nei tragedijų kūrėjams, nei kitiems pamėgdžiotojams: mano nuomone, visa tai yra tiesiog piktžaizdė klausytojų protui, jeigu jie neturi vaistų — negali sužinoti, kas tai yra.

— Paaiškink, ką tu nori tuo pasakyti.

— Teks paaiškinti, — tariau, — nors dar iš vaikystės laikų išlikęs tam tikras palankumas ir pagarba Homerui trukdo man kalbėti. Atrodo, kad jis buvo visų tų šauniųjų tragedijų kūrėjų pirmasis mokytojas ir vadas208 . Bet tiesą reikia gerbti labiau negu žmogų. Todėl ir reikia pasakyti tai, apie ką aš ketinu kalbėti.

— Be abejo, — tarė Glaukonas.

— Tad klausyk, tikriau sakant, atsakinėk.

— Klausk.

— Ar gali apibūdinti man, kas apskritai yra pamėgdžiojimas? Mat ir aš pats nelabai susigaudau, kas tai yra.

— Tai kur jau čia man susigaudyti!

— Kas čia nuostabaus, — tariau. — Juk dažnai būna, kad apyakiai žmonės pastebi ką nors pirmiau negu akylieji.

— Būna, — tarė Glaukonas. — Bet tavo akivaizdoje aš jokiu būdu neišdrįsčiau kalbėti, net jeigu man tai ir paaiškėtų. Tu pats aiškink.

— Nori, pradėkime aiškintis nuo čia, savo įprastu būdu? Kiekvienai daugybei daiktų, vadinamų tuo pačiu pavadinimu, mes paprastai priskiriame tik vieną tam tikrą rūšį. Ar supranti?

— Suprantu.

— Taigi ir dabar imkime kokią nors daugybę daiktų — štai, pavyzdžiui, lovų ir stalų yra daugybė.

— Žinoma.

— Bet šių daiktų idėjos yra tik dvi: viena — lovos, kita — stalo.

— Taip.

— Mes paprastai sakome, kad meistras daro vieną ar kitą daiktą, nusižiūrėdamas į jo idėją, — vienas daro lovas, kitas stalus, kurie mums reikalingi, ir taip toliau. Bet pačios idėjos nė vienas meistras negalėtų pagaminti. Ar ne?

— Jokiu būdu.

— Bet kaip tu pavadinsi tokį meistrą...

— Kokį?

— Tą, kuris sukuria visa, ką gamina skyrium kiekvienas amatininkas.

— Tai turi būti nepaprastas meistras!

— Palauk, tu dar labiau nustebsi: šitas meistras ne tik sugeba pagaminti įvairius daiktus, jis sukuria visa, kas auga iš žemės, visas gyvas būtybes, taip pat ir patį save, be to, dar ir žemę, dangų, dievus ir visa tai, kas yra danguje ir kas yra Hade, po žeme.

— Tu kalbi apie nuostabų kūrėją, — tarė Glaukonas.

— Ar netiki? — paklausiau. — Pasakyk man, ar tu manai, kad tokio meistro iš viso negali būti, ar kad galima tapti viso to kūrėju, bet tik vienu tam tikru būdu? Argi nematai, kad ir tu pats tam tikru būdu būtum galėjęs visa tai sukurti?

— Bet koks gi tas būdas?

— Tai visai nesunku, — tariau, — ir padaroma dažnai ir greitai. Jei nori padaryti, tai kuo greičiau, paimk veidrodį ir sukinėk į visas puses: bematant sukursi ir saulę, ir visa tai, kas yra danguje, ir žemę, ir patį save, ir visas kitas gyvas būtybes, ir daiktus, ir augalus, ir visa kita, apie ką tik ką kalbėjome.

— Taip, bet tai bus tik regimybė, o ne tikri daiktai.

— Puiku. Tu pataikei pasakyti. Prie tokių meistrų, man atrodo, reikia priskirti ir dailininką. Ar ne?

— Be abejo.

— Bet, manau, tu sakysi, kad jis ne iš tikrųjų gamina tai, ką gamina, nors tam tikra prasme ir dailininkas gamina lovą. Ar ne?

— Taip, jis gamina, bet tik jos regimybę.

II.— Na, o dailidė? Argi nesakei, kad jis gamina ne idėją, kuri, pagal mus, ir yra pati lova, o paskirą lovą?

— Sakiau.

— Jei jis daro ne tai, kas yra, jis padaro ne tikrai esantį daiktą, o tik panašų į jį. Taigi, jei kas sakytų, kad dailidės ar kurio kito amatininko dirbinys yra tikrai esantis, vargu ar sakytų tiesą.

— Bent jau ne tokios nuomonės yra tie, kurie leidžiasi į tokių klausimų svarstymą, — tarė Glaukonas.

— Vadinasi, mūsų nestebins, jeigu jo dirbinys bus tik kažkoks miglotas tikrovės atvaizdas.

— Nestebins.

— Jei nori, — tariau, — remdamiesi šiais dirbiniais, pažiūrėkime, koks bus tas pamėgdžiotojas.

— Pažiūrėkime, — tarė.

— Lovos būna trejopos: viena yra pačioje gamtoje, ir ją sukūrė, sakytume, dievas. O gal kas nors kitas?

— Niekas kitas, mano nuomone, tik dievas.

— Kitą padarė dailidė.

— Taip.

— Trečią — dailininkas, ar ne?

— Tegul bus taip.

— Taigi dailininkas, dailidė, dievas — štai trys trijų lovos rūšių kūrėjai.

— Taip, jų yra trys.

— Dievas padarė tik vieną vienintelę lovą — arba dėl to, kad nenorėjo, arba dėl to, kad būtinybė vertė, jog gamtoje būtų tik viena lova, — ji ir yra lova pati savaime; dviejų ar daugiau panašių lovų dievas nepadarė, ir gamtoje jų nebus.

— Kodėl? — paklausė Glaukonas.

— Mat, — pasakiau, — jeigu jis padarytų dvi lovas, vis tiek pasirodytų, kad tai viena — ta, kurios pavidalą turėtų jos abi: tai būtų ta vienintelė lova, lova pati savaime, o ne dvi lovos.

— Teisingai.

— Tai žinodamas ir norėdamas būti tikruoju tikrai esančios lovos kūrėju, o ne kažkokiu kažkokių lovų meistru, dievas ir sukūrė tik vieną lovą — vienintelę pagal savo prigimtį.

— Atrodo, kad taip.

— Jei nori, pavadinkime jį šio daikto kūrėju arba kaip nors panašiai.

— Jis vertas šio vardo, — tarė Glaukonas, — nes sukūrė ir šį daiktą, ir visa kita gamtoje.

— O kaip pavadinsime dailidę? Ar ne lovų meistru?

— Taip.

— O dailininką — irgi meistru ir gamintoju?

— Jokiu būdu.

— Tai kas jis yra šiuo atžvilgiu?

— Man atrodo, geriausiai jį pritiktų vadinti meistrų kūrinių pamėgdžiotoju.

— Gerai, — tariau. — Vadinasi, pamėgdžiotoju tu vadini tą, kuris gamina kūrinius, esančius trečioje vietoje nuo tikrosios esmės.

— Teisingai.

— Toks bus ir tragedijų kūrėjas, jeigu jis yra pamėgdžiotojas: jis yra trečioje vietoje nuo karaliaus ir tiesos; panašiai ir visi kiti pamėgdžiotojai.

— Atrodo, kad taip.

— Dėl pamėgdžiotojo jau, sutarėme. Bet pasakyk man dar štai ką: ar dailininkas, tavo nuomone, imasi pamėgdžioti kiekvieną gamtoje esantį daiktą, ar tik amatininkų kūrinius?

— Amatininkų kūrinius, — atsakė Glaukonas.

— Ar tokius, kokie jie yra iš tikrųjų, ar kokie atrodo? Ir šitai tu turi nustatyti.

— O kaip tu šitai supranti?

— Štai kaip. Ar lova, jei žiūrėsi į ją iš šono arba iš priešakio, ar dar iš kokios nors pusės, skirsis pati nuo savęs, ar bus ta pati, tik atrodys vis kitokia? Panašiai ir kiti daiktai.