Платон - Valstybė

— Tai, kas amžinai tapatu, yra kur kas tikriau, — atsakė Glaukonas.

— O ar amžinai kintanti esmė labiau susijusi su būtimi negu su pažinimu?

— Jokiu būdu ne.

— O su tiesa ar ji labiau susijusi?

— Irgi ne.

— O jei ji mažiau susijusi su tiesa, tai mažiau ir su būtimi?

— Mažiau.

— Vadinasi, kūnui palaikyti reikalingų dalykų rūšis mažiau susijusi su tiesa ir būtimi negu sielai palaikyti reikalingų dalykų rūšis?

— Žymiai mažiau.

— Ar tau neatrodo, kad lygiai taip pat ir kūnas mažiau susijęs su būtimi negu siela?

— Aš manau, kad taip ir yra.

— Vadinasi, tai, ką pripildo tikresni dalykai ir kas pats yra tikresnis, pripildoma labiau, negu tai, ką pripildo mažiau tikri dalykai ir kas pats yra mažiau tikras.

— Suprantama.

— Jeigu yra malonu, kai esi pripildomas to, kas tinka pagal savo prigimtį, vadinasi, tikras pripildymas to, kas labiau tikra, skatina tikriau ir patikimiau džiaugtis tikruoju malonumu, tuo tarpu pripildymas to, kas mažiau tikra, pripildo ne taip tikrai ir stipriai ir teikia mažiau patikimą ir tikrą malonumą.

— Tai neišvengiama, — tarė Glaukonas.

— Tad žmonės, kurie nepažįsta išminties ir dorybės, kurie amžinai puotauja ar pasineria į kitas panašias pramogas, suprantama, nusileidžia į apačią, o paskui vėl pasikelia iki vidurinės srities ir taip klajoja visą gyvenimą. Jie negali peržengti šių ribų: juk jie niekada nėra pakėlę akių į tikrąsias aukštybes ir mėginę į jas įkopti, niekada nėra tikrai prisipildę to, kas tikra, nėra ragavę tikro ir gryno malonumo; tarsi gyvuliai jie, nunarinę galvas, visą laiką žiūri į žemę ir į stalus, ganosi, gausiai prisikimšdami pašaro ir kergdamiesi, ir iš godumo trypia vieni kitus, badosi geležiniais ragais, negyvai užspardo vieni kitus kanopomis, negalėdami pasotinti savo aistrų, — mat jie nepripildo nieko tikro nei savo tikrojo prado, nei savo pilvo.

— Tu, Sokratai, puikiai, tarsi koks pranašas, pieši daugumos žmonių gyvenimą, — pasakė Glaukonas.

— Argi prie tų malonumų neišvengiamai neįsimaišo ir kančių? Juk jie tėra tikrojo malonumo šešėliai, regimybė, ir šiokią tokią spalvą įgyja tik tada, kai gretinami su kančia, — tada jie taip sustiprina vieni kitus, kad kursto neprotingų žmonių šėlstančias aistras ir tampa nesantaikos priežastimi: pasak Stesichoro, prie Trojos vyrai kovėsi tik dėl Elenos šešėlio, nežinodami tiesos203.

— Taip, šitai būtinai turi būti kažkas panašaus.

XI.— Na, o aistringasis sielos pradas ar nesukelia panašių dalykų? Žmogus daro tą patį iš pavydo, nes trokšta garbės, arba griebiasi smurto, norėdamas žūtbūt laimėti, arba dėl savo sunkaus būdo atsiduoda pykčiui, kai beprasmiškai ir neprotingai siekia tik vieno: prisisotinti garbės, pergalės ir įniršio.

— Ir šiuo atveju visa tai neišvengiama.

— Tai kaip — ar išdrįsime pasakyti, kad ir naudos bei garbės troškimai, jeigu jie paklūsta pažinimui ir protui ir kartu su jais siekia malonumų, kuriems vadovauja protingasis pradas, vis dėlto yra patenkinami tikrųjų malonumų, nes tikrieji malonumai, kiek juos įmanoma pasiekti, prieinami tiesos siekiantiems žmonėms? Tai būtų derami malonumai, nes tai, kas kam nors yra geriausia, tai jam labiausiai ir dera.

— Taip, labiausiai dera, — pritarė Glaukonas.

— Vadinasi, jei visa siela paklūsta filosofiniam pradui ir jos nedrasko prieštaravimai, tai kiekviena sielos dalis gali daryti, kas jai priklauso, elgdamasi teisingai, ir patirti iš to savo ypatingus malonumus, geriausius ir, kiek tai įmanoma, tikriausius.

— Be abejo.

— O kai sielą užvaldo kuris nors kitas pradas, jis negali surasti jam būdingo malonumo ir kitas sielos dalis priverčia siekti svetimų ir netikrų malonumų.

— Tai tiesa.

— Kuo labiau nutolstama nuo filosofijos ir proto, tuo labiau šitaip atsitinka.

— Tuo labiau.

— O labiausiai nuo proto nutolsta tai, kas nukrypsta nuo įstatymo ir tvarkos?

— Aišku, kad taip.

— Jau išsiaiškinome, kad labiausiai nuo proto yra nutolę meilės ir tironiški troškimai.

— Labiausiai.

— O mažiausiai nutolę karališki ir saikingi troškimai.

— Taip.

— Taigi tironas bus labiausiai nutolęs nuo tikrųjų savo malonumų, o karalius — mažiausiai.

— Be abejo.

— Vadinasi, tironas gyvens be jokių malonumų, o karalius turės jų apsčiai.

— Taip.

— Ar žinai, kiek kartų tirono gyvenime mažiau malonumų negu karaliaus?

— Jei pasakysi, žinosiu, — tarė Glaukonas.

— Kaip atrodo, yra trys malonumų rūšys: viena iš jų tikra, dvi — netikros. Tironas, bėgdamas nuo įstatymų ir proto, peržengia netikrų malonumų srities ribas ir gyvena ten su visa kažkokių vergiškų malonumų svita. Kiek kartų sumažėjo jo malonumai, sunku pasakyti, nebent štai kokiu būdu...

— Kokiu? — paklausė Glaukonas.

— Po oligarcho tironas yra trečioje vietoje, o tarp jų yra demokratinis žmogus.

— Taip.

— Ir, pradedant nuo oligarcho, tironas turi trečios eilės tikrojo malonumo atvaizdą — jei mūsų ankstesni išvedžiojimai teisingi.

— Teisingai.

— O ir pats oligarchinis žmogus yra trečioje vietoje po karališkojo žmogaus, jeigu karališkąjį žmogų sutapatinsime su aristokratiniu.

— Taip, trečioje vietoje.

— Taigi, — tariau, — tirono patiriamas malonumas yra triskart po tris kartus mažesnis už tikrąjį.

— Taip atrodo.

— Vadinasi, tas šešėlis būtų kvadratinė plokštuma, išreiškianti tirono patiriamo malonumo dydį.

— Teisingai.

— Tą skaičių pakėlę kvadratu, o paskui kubu, pamatytume, koks atstumas skiria tironą nuo karaliaus.

— Kas moka skaičiuoti, tam bus aišku.

— Ir priešingai, jei kas norės sužinoti, kiek karalius yra nutolęs nuo tirono patiriamo malonumo tikrumo prasme, tai, sudauginęs iki galo, pamatys, kad jis gyvena 729 kartus laimingiau negu tironas ir kad tironas gyvena tiek pat kartų nelaimingiau.

— Kokį stulbinantį skaičių tu mums pateikei! Štai koks didžiulis skirtumas tarp tų dviejų žmonių — teisingo ir neteisingo — malonumo ir kančios atžvilgiu.

— Šis skaičius tikslus ir atitinka jų gyvenimus, nes juos atitinka dienos, naktys, mėnesiai ir metai204.

— Tikrai atitinka, — tarė Glaukonas.

— Jeigu geras ir teisingas žmogus tiek pranoksta blogą ir neteisingą žmogų malonumo prasme, tai kiek kartų jis pranoks jį gyvenimo padorumu, gražumu ir dorybėmis!

— Prisiekiu Dzeusu, neišmatuojamai pranoks!

XII.— Gerai, — tariau. — Kadangi jau pradėjome kalbėti apie tai, grįžkime atgal prie to, ką sakėme anksčiau ir dėl ko pradėjome svarstyti šį klausimą. Sakėme, kad visiškai neteisingam žmogui, jei tik jis yra laikomas teisingu, neteisingumas yra naudingas.

— Sakėme.

— Dabar, — tariau, — kai jau žinome, ką reiškia elgtis teisingai ir neteisingai ir kokių padarinių turi teisingo ir neteisingo žmogaus veiksmai, aptarkime šį teiginį.

— Kaip mes šitai padarysime? — paklausė Glaukonas.

— Mes sukursime mintyse sielos atvaizdą, kad tas, kuris šitai tvirtino, suprastų, ką jis iš tiesų kalbėjo205.

— Kokį atvaizdą? — paklausė Glaukonas.

— Tokį, kokios buvo, pasak mitų, senovės pabaisos Chimera, Skila, Kerberas206 ir daugelis kitų baidyklių, apie kurias pasakojama, kad jos buvusios suaugusios iš kelių pavidalų.

— Taip pasakojama.

— Taigi sukurk atvaizdą žvėries su daugeliu galvų; tos galvos — naminių ir laukinių žvėrių — išsidėstę ratu; pabaisa gali jas keisti ir išauginti iš savęs pačios.