Платон - Valstybė

— Tai tiesa.

— Tokie žmonės per visą gyvenimą neturi draugų— jie arba viešpatauja, arba vergauja; tikrosios draugystės ir laisvės tironiška prigimtis niekada neparagauja.

— Suprantama.

— Tad ar nebūtų teisinga tokius žmones pavadinti nepatikimais?

— Kaipgi kitaip!

— Ir pačiais neteisingiausiais, jei mes anksčiau teisingai nutarėme, kas yra teisingumas.

— Žinoma, mes nutarėme teisingai.

— Taigi, glaustai kalbant, nedoriausias žmogus yra tas, kuris tikrovėje elgiasi taip, kaip tuose sapnuose, kuriuos aptarėme.

— Teisybė.

— Toks pasidaro tas, kuris, iš prigimties būdamas tironas, tampa vienvaldžiu, ir kuo ilgiau jis turi tokią valdžią, tuo labiau darosi toks.

— Būtinai, — pasakė Glaukonas, įsijungdamas į pokalbį.

IV.— Tad ar tasai, kuris yra didžiausias nedorėlis, nebus ir pats nelaimingiausias žmogus? Kuo ilgiau žmogus valdys ir kuo didesnė bus jo valdžia, tuo ilgiau ir labiau jis bus iš tikrųjų nelaimingas, nors dauguma tai įsivaizduoja labai skirtingai.

— Būtinai bus kaip tik taip.

— Be to, juk tironiškas žmogus atitinka tirono valdomą valstybę, o demokratinis — demokratinę valstybę; panašiai ir kitais atvejais, ar ne?

— Suprantama!

— Ir koks yra valstybės santykis su kita valstybe dorybės ir gerovės atžvilgiu, toks yra ir žmogaus santykis su žmogumi.

— Be abejo.

— O koks yra santykis — dorybės atžvilgiu — tarp tirono valdomos valstybės ir karaliaus valdomos valstybės, kurią aptarėme anksčiau?

— Jos yra viena kitai visiškai priešingos — viena iš jų yra pati geriausia, o kita — pati blogiausia.

— Aš neklausiu, — pasakiau, — kurią iš jų tu laikai geriausia — šitai ir taip aišku. O laimingumo ir nelaimingumo atžvilgiu ar tu jas taip pat vertini, ar gal kitaip? Nesileiskime apstulbinami tirono — jis yra vienas, jo svita taip pat negausi; mums reikia spręsti apie visą valstybę, todėl išvaikščiokime ją visą, gerai įsižiūrėkime ir tik tada pasakykime savo nuomonę.

— Teisingas reikalavimas, — tarė Glaukonas. — Bet juk kiekvienam aišku, kad nėra nelaimingesnės valstybės už tirono valdomą ir laimingesnės — už karaliaus valdomą.

— O jeigu ir sprendžiant apie paskirus žmones aš pareikalaučiau to paties, ar tai nebūtų teisingas reikalavimas? Mano manymu, apie juos gali spręsti tik tas, kuris sugeba mintimis įsiskverbti į žmogaus būdą, o ne žiūrėti, kaip vaikas, tik į jo išorę ir stebėtis visu tuo, ką tironai sugalvoja, norėdami padaryti įspūdį minioms, — čia reikia mokėti susigaudyti. Aš manau, kad mums visiems reikėtų išklausyti nuomonės to, kuris tikrai gali spręsti, tai yra kuris būtų gyvenęs su tironu po vienu stogu ir stebėjęs jo asmeninį gyvenimą, jo elgesį su saviškiais — tada jis būtų matęs tironą tarsi nuogą, be tų puošnių tragedijos aktoriaus drabužių. Tas pat ir tuo atveju, kai padėtis valstybėje pakrypsta pavojinga linkme: kas stebėjo visa tai, tegul pasako mums, ar tironas yra laimingas, ar nelaimingas, palyginti su kitais žmonėmis.

— Ir šis tavo reikalavimas būtų labai teisingas.

— Gerai, — pasakiau. — Įsivaizduokime, kad mes esame iš tų, kurie sugeba spręsti, arba kad jau sutikome galintį spręsti žmogų. Tada jau būtų kam atsakyti į mūsų klausimus.

— Įsivaizduokime.

V.— Tada tau reikia daryti štai ką: prisimink, kuo valstybė ir paskiras žmogus yra panašūs, ir iš eilės imk kiekvieną savybę, nurodydamas, kokie jos atžvilgiu yra vienas ir kitas.

— O kaip man šitai daryti?

— Pirmiausia, — tariau, — pradėk nuo valstybės ir pasakyk, ar tirono valdoma valstybė yra laisva, ar pavergta.

— Aišku, kad pavergta — ir dar kaip!

— Bet joje tu matai valdovus ir laisvus žmones.

— Matau, bet jų nedaug, o visa valstybė ir netgi geriausieji jos piliečiai kenčia gėdingą ir nelaimingą vergiją.

— Jei paskiras žmogus yra panašus į valstybę, tai jame turi būti panašiai, kaip ir valstybėje: jo siela kupina vergijos ir žemumo, geriausios jos dalys vergauja, o maža dalelė — ydingiausia ir beprotiškiausia — valdo.

— Būtinai taip yra, — tarė Glaukonas.

— Kaip pavadinsi tokią sielą — laisva ar verge?

— Be abejo, verge.

— Pavergta ir tirono valdoma valstybė negali daryti, ką nori.

— Negali.

— Tad ir tirono valdoma siela, kaip visuma, negalės daryti, ką norės: prievarta genama kankinančių aistrų, ji bus pilna nerimo ir atgailos.

— Žinoma.

— Ar tirono valdoma valstybė bus turtinga, ar nuskurdusi?

— Nuskurdusi.

— Tad ir tirono valdoma siela bus skurdi ir nuolat alkana.

— Taip.

— Ar tokia valstybė ir toks žmogus nebus pilni baimės?

— Būtinai bus.

— Kurioje kitoje valstybėje rasi daugiau skausmo, vaitojimų, raudų ir sielvarto?

— Niekur kitur nerasi.

— Na, o ar kuris nors kitas žmogus patiria jų daugiau negu tironiškas žmogus, šėlstantis nuo geismų ir aistrų?

— Žinoma, pastarasis patiria jų daugiausia!

— Visa tai matydamas, tu, manau, nusprendei, kad tokia valstybė yra nelaimingiausia iš visų?

— Argi aš neteisingai nusprendžiau? — paklausė Glaukonas.

— Labai teisingai, — tariau. — O ką tu pasakysi apie tironišką žmogų, pastebėjęs jame visas šias blogybes?

— Sakysiu, kad jis yra nelaimingiausias iš visų.

— Dabar tu jau klysti.

— Kodėl?

— Mano nuomone, ne jis yra nelaimingiausias iš visų.

— O kas gi?

— Šitas galbūt tau atrodys dar nelaimingesnis.

— Kuris?

— Tas, — tariau, — kuriam, iš prigimties turinčiam tironiškų polinkių, nepasiseks visą amžių nugyventi kaip paprastam žmogui, kurį ištiks tokia nelaimė, taip susidės aplinkybės, kad jis taps tironu.

— Iš to, kas buvo pasakyta, sprendžiu, kad tu teisus, — tarė Glaukonas.

— Taip, bet, sprendžiant tokius klausimus, negalima remtis bendrais samprotavimais — reikia, kaip ir anksčiau, viską nuodugniai išsiaiškinti. Juk čia kalbama apie tai, kas svarbiausia, — apie gerą ir blogą gyvenimą.

— Tu teisus.

— Kaip tau atrodo, ar aš teisingai manau, kad šį klausimą reikia pradėti svarstyti štai nuo ko...

— Nuo ko?

— Nuo to, kaip gyvena bet kuris iš turtingųjų piliečių, turinčių daug vergų. Jie labai panašūs į tironus tuo, kad valdo daugelį žmonių, — skirtumas tik tas, kad tironas valdo jų daugiau.

— Taip, skirtumas tik tas.

— Kaip tu žinai, jie gyvena ramūs ir nesibijo savo vergų.

— O kodėl jie turėtų bijotis?

— Nėra ko jiems bijotis, — tariau, — bet ar tu supranti, kodėl?

— Todėl, kad kiekvienam iš jų padėtų visa valstybė.

— Gerai sakai. Na, o jei kuris nors dievas tokį žmogų, turintį penkiasdešimt ar daugiau vergų, kartu su žmona, vaikais, vergais ir visa manta perkeltų kur nors į dykumą, kur nebūtų nė vieno laisvo žmogaus, galinčio jam padėti, argi jis neimtų baimintis ir dėl savęs, ir dėl žmonos, ir dėl vaikų, kad vergai nepražudytų jų visų?

— Man atrodo, jis visą laiką būtų pilnas baimės, — tarė Glaukonas.

— Argi jis neimtų meilikauti kai kuriems vergams, dalyti visokius pažadus, neprašomas paleidinėti juos į laisvę, žodžiu, ar nepradėtų pataikauti savo tarnams?

— Tai neišvengiama — kitaip jis žūtų.

— O jeigu aplinkui dievas apgyvendintų daug kaimynų, bet tokių, kurie nepakenčia, jei kas nors kėsinasi valdyti kitus, ir, kai jiems pakliūva toks žmogus, baudžia jį žiauriausia bausme?