Платон - Valstybė

— Tada jo padėtis būtų dar blogesnė, nes iš visų pusių jis būtų saugomas priešų.

— Argi ne panašiame kalėjime yra uždarytas tironas, kurio būdą aptarėme? Juk jis pilnas visokių baimių ir aistrų; turėdamas godžią sielą, tik jis vienas iš visų valstybės piliečių negali niekur išvykti, negali nueiti pasižiūrėti to, kas žadina visų laisvų žmonių smalsumą. Dažniausiai jis tūno užsidaręs savo namuose tarsi moteris ir pavydi kitiems piliečiams, kurie išvyksta į svetimas šalis ir pamato ką nors gera.

— Taip ir yra, — patvirtino Glaukonas.

VI.— Dar daugiau nelaimių ištinka tą, kurio vidinė santvarka yra bloga, tai yra tironiškos prigimties žmogų — jį tu ką tik pavadinai nelaimingiausiu, — jeigu jis, užuot nugyvenęs visą gyvenimą kaip paprastas žmogus, kokio nors atsitiktinumo bus priverstas iš tikrųjų tapti tironu ir, nemokėdamas suvaldyti savęs paties, pamėgins valdyti kitus. Tai tas pat, kaip jeigu silpnos sveikatos žmogus, negalintis įveikti savo ligų, užuot sėdėjęs namie, būtų priverstas visą gyvenimą kovoti ir rungtis su stipriais ir tvirtais žmonėmis.

— Tavo palyginimas labai taiklus, Sokratai, ir visiškai atitinka tiesą.

— Tad ar ne tiesa, mielas Glaukonai, kad tokia būsena yra tikra nelaimė ir kad tirono gyvenimas yra dar sunkesnis už tą, kurį tu pripažinai pačiu sunkiausiu?

— Taip, tai akivaizdu.

— Taigi tikras tironas, nors kai kas su tuo ir nesutiks, iš tikrųjų yra vergas, žemiausias tarnas, pataikaujantis nedoriausiems žmonėms; jis negali patenkinti savo troškimų, jam labai trūksta daugelio dalykų — tai tikras skurdžius, jei kas sugeba aprėpti žvilgsniu visą jo sielą. Jis visą gyvenimą visko baiminasi, dreba ir kankinasi, jei yra panašus į valstybę, kurią valdo. O jiedu juk panašūs, ar ne?

— Ir netgi labai, — patvirtino Glaukonas.

— Be to, šiam žmogui priskirsime dar ir kitus bruožus, kuriuos anksčiau minėjome, — valdžia neišvengiamai padaro jį pavydų, neištikimą, neteisingą, nedraugišką, nedorą; ji palaiko ir puoselėja visokias ydas. Pamažu visa tai jame dar labiau stiprės; jis bus nelaimingiausias žmogus ir padarys nelaimingus savo artimuosius.

— Nė vienas protingas žmogus tau neprieštaraus.

— O dabar, — tariau, — panašiai kaip vyriausias teisėjas paskelbia nuosprendį, taip ir tu pasakyk, kuris, tavo nuomone, užima pirmą vietą pagal laimingumą, kuris antrą ir taip toliau iš visų penkių — karališkosios santvarkos žmogus, timokratinis, oligarchinis, demokratinis ir tironiškasis.

— Šitai nuspręsti nesunku, — tarė Glaukonas. — Dorybės ir ydos, laimės ir jos priešingybės prasme aš rikiuoju juos tokia pačia tvarka, kokia jie pasirodė mums tarsi teatro chorai.

— Na, tai nusisamdykime šauklį)— tariau. — Arba aš pats paskelbsiu, kad Aristono sūnus nusprendė, jog doriausias ir teisingiausias žmogus yra laimingiausias — tai yra karališkiausias žmogus, valdantis pats save, o blogiausias ir neteisingiausias žmogus yra nelaimingiausias — toks yra tasai, kuris ir pats sau, ir valstybei, kurią valdo, yra didžiausias tironas.

— Gerai, paskelbk.

— O ar man nepridūrus dar, kad visai nesvarbu, ar visi žmonės ir dievai žino, kad jis toks, ar nežino.

— Pridurk ir šitai.

VII.— Gerai, — tariau. — Tai bus pirmasis įrodymas. O štai antrasis, jei tik jis įtikinantis.

— Koks tas įrodymas?

— Kaip valstybę sudaro trys luomai, taip ir kiekvieno žmogaus sieloje galima skirti tris pradus. Iš čia išplaukia kitas įrodymas.

— Koks?

— Štai koks. Kadangi sieloje yra trys pradai, tai, man atrodo, juos atitinka trys malonumų rūšys — kiekvieną pradą atskira rūšis; panašiai skirstomi ir troškimai bei jų valdymas.

— Ką tu turi galvoje? — paklausė Glaukonas.

— Mes sakėme, kad vieno iš tų pradų dėka žmogus pažįsta, kito — pasidaro aršus, o trečiajam dėl jo įvairumo negalėjome surasti kokio nors vieno jam tinkamo pavadinimo, todėl pavadinome jį pagal tai, kas jam labiausiai būdinga, — geidžiančiuoju pradu, nes jis pasireiškia stipriu maisto, gėrimo, meilės smagumų ir kitų panašių dalykų troškimu; čia reikia priskirti ir turto troškimą, nes tokiems troškimams patenkinti labai reikalingi pinigai.

— Teisingai.

— Net jei apie šio prado patenkinimą ir troškimus pasakytume, kad jais siekiama naudos, mes geriausiai išreikštume vieną iš svarbiausių jo ypatybių, ir kiekvieną kartą mums būtų aišku, apie kurią sielos dalį kalbama, — tad turbūt nesuklystume pavadinę šį pradą siekiančiu turtų ir naudos.

— Ir man taip atrodo, — tarė Glaukonas.

— Na, o apie aršumą turbūt pasakysime, kad jis visada ir iš visų jėgų siekia valdyti, nugalėti ir įgyti šlovę.

— Be abejo.

— Todėl jį teisingai pavadintume trokštančiu pergalės ir garbės.

— Labai teisingai.

— O dėl to prado, kurio dėka pažįstame, visiems yra aišku, kad jis visada siekia tik pažinti tiesą tokią, kokia ji yra, o pinigai ir garbė jam mažiausiai rūpi.

— Visai nerūpi.

— Ar, pavadindami jį pažįstančiuoju ir filosofiniu, mes pasielgtume teisingai?

— Žinoma.

— Vienų žmonių sielą valdo vienas pradas, kitų — kitas, kaip kur išeina.

— Taip jau yra.

— Todėl sakome, kad ir žmonių yra trys pagrindinės rūšys — filosofai, garbėtroškos ir gobšuoliai.

— Teisingai.

— Ir malonumų yra trys rūšys, atitinkančios tris žmonių rūšis.

— Be abejo.

— Jeigu kiekvieno iš tų trijų žmonių iš eilės paklaustume, koks gyvenimas yra maloniausias, kiekvienas išgirtų savąjį. Trokštantis pralobti pasakytų, kad garbės arba mokslo teikiami malonumai yra niekis, palyginti su turtu, nebent ir iš jų būtų galima pasipelnyti.

— Teisybę sakai.

— Na, o garbėtroška? — paklausiau. — Jis pinigų teikiamą malonumą laiko žemu, o žinių, kadangi mokslas neteikia garbės, — tik tuščiais niekais.

— Jis taip mano.

— O kuo, mūsų nuomone, filosofas laikys kitus malonumus, palyginti su malonumu pažinti tiesą tokią, kokia ji yra, ir nuolat plėsti savo pažinimą? Argi jam neatrodys, kad visa kita yra labai toli nuo tikrojo malonumo? Be to, kiti malonumai jam visai nereikalingi— nebent jų niekaip negalima išvengti; todėl jis juos ir vadina būtinais.

— Iš tikrųjų taip yra.

VIII.— Kai ginčijamasi dėl šių trijų žmonių rūšių malonumų ir netgi paties gyvenimo būdo — ne ta prasme, kurio iš jų gyvenimas yra garbingesnis ar gėdingesnis, blogesnis ar geresnis, o tik dėl to, kuris malonesnis ir teikia mažiausiai sielvarto, — kaip mums sužinoti, kuris iš tų trijų žmonių yra teisiausias?

— Aš neįstengčiau nustatyti, — tarė Glaukonas.

— Tada pagalvok, kuo turi remtis sprendimas, kad jis būtų teisingas? Argi ne patirtimi, protu ir įrodymu? O gal yra koks geresnis matas?

— Žinoma, ne.

— Pasvarstyk, kuris iš šių trijų žmonių yra labiausiai prityręs visuose mūsų minėtuose malonumuose! Ar gobšuolis turi daugiau patirties apie pažinimo teikiamą malonumą, kai žmogus pažįsta pačią tiesą tokią, kokia ji yra, ar filosofas — apie pasipelnymo teikiamus malonumus?

— Be abejo, filosofas bus labiau prityręs, nes jis jau iš mažens buvo priverstas paragauti ir kitų rūšių malonumų, o gobšuoliui, net jei jis pagal savo įgimtus sugebėjimus ir galėtų pažinti esmę, nebūtina paragauti šio malonumo ir iš patirties įsitikinti jo saldumu; net jei jis ir mėgintų, šitai jam būtų nelengva.

— Taigi, — tariau, — abiejų rūšių malonumų patyrimu filosofas pranoksta gobšuolį.