Платон - Valstybė

— Suprantama.

— Vienas iš jų klusniai laikosi papročio.

— Kokiu būdu?

— Paprotys sako, kad nelaimėse geriausia išlikti ramiam, kiek tai įmanoma, ir per daug nesigraužti, nes dar neaišku, kas tuose įvykiuose yra gera, o kas bloga; be to, kad ir kiek sielvartausi, nieko tuo nelaimėsi, ir nė vienas iš žmogiškų dalykų nėra vertas, kad dėl jo labai sielvartautum; pagaliau sielvartas labai trukdys tam, kas tokiomis aplinkybėmis yra svarbiausia.

— O kas gi svarbiausia?

— Apmąstyti tai, kas atsitiko, ir, jeigu jau mums, tarsi žaidžiant kauliukais, teko toks likimas, reikia prisitaikyti prie susidariusios padėties ir elgtis taip, kaip protas sako būsiant geriausia, o ne daryti kaip vaikams, kurie užsigavę laikosi ranka už sumuštos vietos ir verkia. Reikia pratinti sielą kuo greičiausiai imtis gydymo, atstatyti tai, kas prarasta ar sužalota, ir gydant nuslopinti sielvarto raudas.

— Iš tikrųjų šitaip elgtis nelaimėse būtų teisingiausia, — pritarė Glaukonas.

— Geriausias mūsų sielos pradas noriai paklus šiems protingiems patarimams.

— Aišku.

— O tą pradą, kuris verčia mus prisiminti nelaimę, aimanuoti ir niekada tuo nepasisotina, laikysime neprotingu, vangiu ir bailiu.

— Taip, laikysime jį kaip tik tokiu.

— Širstantįjį sielos pradą dažnai pasiseka atvaizduoti, o santūrų ir ramų būdą žmogaus, kuris visuomet išlieka toks pat, nelengva atvaizduoti, o jeigu atvaizduosi, žmonėms bus sunku jį pastebėti ir suprasti, ypač visaliaudinių švenčių metu ar teatruose, kur susirenka įvairiausi žmonės — juk tai bus jiems visiškai svetimos būsenos atvaizdavimas.

— Be abejo, svetimos.

— Aiškus dalykas, kad poetas pamėgdžiotojas iš prigimties neturi nieko bendra su protinguoju sielos pradu ir ne jį siekia patenkinti savo menu, kai nori laimėti minios palankumą. Jis pasirenka širstantį ir permainingą būdą, kurį lengviau atvaizduoti.

— Aišku.

— Todėl mes pagrįstai pulsime tokį poetą ir pastatysime jį greta dailininko, į kurį jis panašus tuo, kad tiesos atžvilgiu kuria nieko nevertus kūrinius ir yra susijęs toli gražu ne su geriausiuoju sielos pradu. Todėl pagrįstai neįsileisime jo į valstybę, kuri turės būti tvarkoma gerų įstatymų, nes jis pažadina, puoselėja ir stiprina blogąją sielos dalį, o protingąjį jos pradą žudo, — tai būtų tas pat, kaip atiduoti valstybę į netikusių žmonių rankas, o išmintinguosius išnaikinti; tą patį, sakysime mes, daro ir poetas pamėgdžiotojas: į kiekvieno žmogaus sielą jis įdiegia blogą santvarką, nes pataikauja neprotingam jos pradui, kuris nesugeba skirti, kas daugiau ir kas mažiau, bet tuos pačius daiktus vieną kartą laiko dideliais, kitą — mažais ir todėl kuria atvaizdus, kurie yra labai toli nuo tiesos.

— Be abejo.

VII.— Tačiau mes dar nepateikėme poezijai didžiausio kaltinimo: baisiausia yra tai, kad ji turi galią žaloti ir dorus žmones — tik vienas kitas to išvengia.

— Jeigu ji ir šitai daro, kas gali būti baisiau!

— Tad paklausyk ir spręsk pats: net ir geriausieji iš mūsų, klausydamiesi, kaip Homeras ar kuris kitas iš tragedijų kūrėjų vaizduoja kurį nors herojų sielvartaujantį ir sakantį ilgiausią kalbą, pilną aimanų, o kitus verčia dainuoti ir iš nevilties muštis į krūtinę, kaip tu žinai, patiria malonumą ir pasiduoda herojaus išgyvenimams, kartu su juo sielvartauja ir kenčia. Mes giriame ir laikome geru tą poetą, kuris priverčia mus tai išgyventi.

— Žinau, kurgi nežinosi!

— O kai kurį nors iš mūsų ištinka nelaimė, ar tu pastebėjai, kad tada mes didžiuojamės priešingu dalyku — sugebėjimu ramiai ir kantriai ją iškęsti: tokį elgesį laikome vyrišku, o anokį, kurį gyrėme tada, — moterišku.

— Pastebėjau, — atsakė Glaukonas.

— Tad argi gerai, kai, matydami žmogų elgiantis taip, kaip patys nenorėtume ir netgi gėdytumės elgtis, užuot bjaurėjęsi, patiriame malonumą ir gėrimės?

— Prisiekiu Dzeusu, tai nesusipratimas!

— Taip, — tariau, — jei pažvelgsi į tai štai kaip...

— Kaip?

— Jei suvoksi, kad šiuo atveju malonumą patiria tas mūsų sielos pradas, kurį, kai mus pačius ištinka nelaimė, mes iš visų jėgų stengiamės sutramdyti — jis trokšta išsiraudoti, į valias pasielvartauti ir tuo pasisotinti: tokia jau jo prigimtis; jį ir patenkina poetai. Iš prigimties geriausia mūsų sielos dalis, dar nepakankamai sutvirtinta auklėjimo ir įpročių, tada atleidžia vadžias tam verksmingajam pradui, nes nelaiko gėdingu dalyku žiūrėti į svetimas kančias ir, jei žmogus, kuris sakosi esąs garbingas, nederamai reiškia savo sielvartą, jį girti ir jo gailėtis — priešingai, ji netgi mano, kad tas malonumas ją praturtina, ir nesutiktų jo atsisakyti ir paniekinti visą kūrinį. Aš manau, tik nedaug kas pagalvoja, kad svetimi išgyvenimai būtinai yra užkrečiami: jei atsiranda stiprus gailestis svetimoms kančioms, nelengva nuo jo susilaikyti ir savo pačių kančiose.

— Tikra teisybė, — pritarė Glaukonas.

— Ar ne tą patį galima pasakyti ir apie juoką? Nors tau pačiam gėda juokinti žmones, komedijų vaidinimuose arba namuose, siaurame rate, tu su malonumu klausaisi tokių dalykų ir neatmeti jų kaip nederamų; kitaip sakant, tu elgiesi taip pat, kaip ir tais atvejais, kai pasiduodi gailesčiui. Protu tu slopini savo polinkį krėsti juokus, nes bijai pasirodyti šaipūnu, bet tokiais atvejais tu duodi jam valią, įsismagini ir dažnai, pats to nepastebėdamas, saviškių tarpe tampi juokdariu.

— Tikrai taip būna.

— Meilės aistras, pyktį ir įvairiausias kitas mūsų sielos būsenas — malonias ir skausmingas, — kurios, kaip mes sakome, lydi kiekvieną mūsų veiksmą, sužadina poetinis pamėgdžiojimas; jis visa tai puoselėja, laisto tai, kas turėtų išdžiūti, ir padaro mūsų valdovu, kai tuo tarpu tai turėtų būti valdoma, kad mes, užuot buvę blogesni ir nelaimingesni, taptume geresni ir laimingesni.

— Geriau nesugebėčiau pasakyti, — tarė Glaukonas.

— Tai štai, Glaukonai, — tariau, — kai sutiksi Homero gerbėjus, tvirtinančius, kad šis poetas išauklėjo Graikiją ir kad vardan žmonių reikalų sutvarkymo ir jų auklėjimo jį verta imti į rankas ir mokytis iš jo, ir net pagal jį sutvarkyti visą savo gyvenimą, tu su jais elkis maloniai ir draugiškai, nes, kiek tai įmanoma, jie yra geri žmonės. Sutik, kad Homeras yra didžiausias poetas ir pirmasis tarp tragedijų kūrėjų, bet žinok, kad iš poezijos į mūsų valstybę reikia įsileisti tik himnus dievams ir panegirikas žymiems žmonėms; o jeigu įsileisi saldžiąją Mūzą — epinę arba lyrinę, — tai valstybėje vietoj papročio ir protingojo prado, kuris visų visada buvo laikomas geriausiu, įsiviešpataus malonumas ir sielvartas.

— Tikra teisybė.

VIII.— Šis priminimas tegul bus mūsų pasiteisinimas prieš poeziją, kad mes ją išvijome iš savo valstybės, nes ji yra tokia. Juk protas privertė mus taip pasielgti. O kad ji nekaltintų mūsų grubumu ir storžieviškumu, dar pridursime, jog tarp filosofijos ir poezijos nuo seno buvo nesantaika. Tai liudija tokie priežodžiai, kaip: „tai ta kalė, kuri urzgia ir loja ant savo šeimininko“ arba „jis didis tuščiais bepročių plepalais“, arba „išminčių minia įveiks ir Dzeusą“, arba „jie leidžiasi į smulkmenas, vadinasi, jie elgetos“, — ir tūkstančiai kitų senosios nesantaikos įrodymų. Vis dėlto iškilmingai pareikškime: jeigu pamėgdžiojančioji poezija, skirta tik teikti malonumą, sugebėtų įrodyti, kad jai reikia surasti vietą gerų įstatymų tvarkomoje valstybėje, mes mielai ją priimtume, nes ir patys būname pakerėti jos žavesio. Bet būtų nedora išduoti tai, ką laikai tiesa. Mielas drauge, argi tavęs nežavi poezija, ypač turint galvoje Homerą?