Платон - Valstybė

— Kokia prasme?

— Įsivaizduok pamestinuką, užaugintą gausioje“ turtingoje ir žymioje šeimoje, kur jam visaip pataikaujama. Užaugęs jis sužino, kad tie, kuriuos jis laikė savo tėvais, yra jam svetimi, o tikrųjų tėvų negali surasti. Kaip, tavo manymu, jis elgsis su pataikautojais, ir tariamais tėvais — tada, kai dar nežinojo, jog yra rastinukas, ir vėliau, kai jau sužinos? Jei nori, pasakysiu, kaip aš įsivaizduoju.

— Noriu.

XVII.— Aš numanau, kad, dar nežinodamas tiesos, jis labiau gerbs tariamą tėvą, motiną ir giminaičius negu pataikautojus, labiau paisys giminaičių poreikių, vengs netinkamai su jais elgtis ar kalbėti, bus jiems paklusnesnis negu pataikautojams.

— Suprantama.

— O kai jis sužinos tiesą, tada, mano manymu, jo pagarba ir atidumas tariamiems giminaičiams susilpnės, o pataikautojams — sustiprės; jis klausys jų kur kas labiau negu anksčiau, gyvens taip, kaip jie, atvirai, prie jų prisijungęs, o ankstesniaisiais savo tėvais ir kitais tariamais giminaičiais visiškai paliaus rūpintis“ nebent jis būtų nepaprastai kilnios prigimties žmogus.

— Paprastai taip ir būna, kaip tu sakai. Bet ką bendra šis pavyzdys turi su tais, kurie užsiima dialektika?

— Štai ką; mes nuo pat vaikystės turime savo požiūrį, kas teisinga ir gera, įskiepytą mūsų tėvų, — mes jų klausome ir juos gerbiame.

— Taip.

— Bet yra ir priešingi įpročiai, susiję su malonumais, jie glosto mūsų sielą ir traukia mus prie savęs. Tačiau bent kiek santūrūs žmonės jiems nepasiduoda— jie gerbia tėvų priesakus ir jų laikosi.

— Visa tai tiesa.

— Na, o jeigu šitaip nusiteikusį žmogų paklaustum, kas yra grožis, jis atsakytų tai, ką yra girdėjęs iš Įstatymų leidėjo, tačiau tolesnis svarstymas šitai paneigtų. Jeigu dažnai ir įvairiais būdais paneigsi jo nuomonę, šitas žmogus ims manyti, kad grožis nė kiek ne gražesnis negu bjaurumas. Tas pat ištiks ir teisingumą, gėrį ir visa kita, ką jis ypač gerbė. Kaip tu manai, ar jis ir po to gerbs šias dorybes ir bus klusnus?

— Aišku, kad nebeliks tokios pagarbos ir įsitikinimo.

— O jeigu jis nebegerbs ir nebrangins šių dalykų kaip anksčiau ir tiesos surasti nesugebės, tai kokį gyvenimo būdą jam pasirinkti, jei ne tą, kuris glostys jį malonumais?

— Aišku, tik tokį.

— Taigi jis taps įstatymų pažeidėju, nors anksčiau jų laikėsi.

— Tai neišvengiama.

— Vadinasi, visai suprantama, kad tie, kurie imasi dialektikos, yra šitaip nusiteikę, ir tokie žmonės tikrai verti užuojautos.

— Ir gailesčio, — pridūrė Glaukonas.

— Todėl, kad netektų gailėtis išrinktųjų trisdešimtmečių, reikia labai atsargiai eiti prie dialektikos.

— Be abejo.

— Argi nebus viena iš svarbių atsargumo priemonių neleisti visai jauniems paragauti dialektikos? Aš manau, esi pastebėjęs, kad paaugliai, vos tik paragavę dialektikos, ima piktnaudžiauti ja pramogos dėlei, žavėdamiesi prieštaravimais ir pamėgdžiodami tuos, kurie juos paneigia; jie ir patys imasi sugriauti kitų teiginius ir džiaugiasi, kad savo samprotavimais tarsi šuniukai sudrasko į dalis visa, kas tik jiems pakliūva.

— Taip, šitai jiems tikrai teikia didelį džiaugsmą.

— Kai jie patys sugriauna daugelio teiginius ir daug kas sugriauna jų teiginius, jie greitai ima visiškai neigti tai, ką anksčiau tvirtino, todėl ir jie patys, ir visa filosofija susilaukia kitų žmonių paniekos.

— Teisybė.

— Na, o vyresnio amžiaus žmogus nenorės įsivelti į šitokias kvailystes; jis veikiau pamėgdžios tą, kuris ginčijasi, norėdamas surasti tiesą, o ne tą, kuris prieštarauja pramogos dėlei, juokais. Jis ir pats bus santūresnis, ir savo užsiėmimą padarys garbingą, o ne vertą paniekos.

— Be abejo.

— Atsargumo priemonės yra ir visa kita, apie ką anksčiau kalbėjome: dialektika leisti užsiimti tik padoriems ir tvirtiems žmonėms, o ne taip, kaip dabar, kai jos imasi bet kas, net ir visai netinkami žmonės.

— Suprantama.

XVIII.— Ar samprotavimo menui įvaldyti užteks dukart ilgesnio laiko tarpo negu tas, kuris skirtas lavinti kūnui gimnastikos pratimais, — jeigu nuolat ir įtemptai užsiimsi tik tuo?

— Ar tu turi galvoje šešerius, ar ketverius metus?

— Tai nesvarbu. Tegul bus penkeri. Paskui jie vėl turės nusileisti į olą: juos reikės priversti būti kariais ir užimti valstybėje kitas pareigas, derančias jauniems žmonėms, kad jie ir patyrimu nenusileistų kitiems. Tai padės dar kartą juos išmėginti — ar jie atsilaikys prieš visokias pagundas, o gal kai kur ir pasiduos joms.

— O kiek tam reikės laiko? — paklausė Glaukonas.

— Penkiolikos metų. Kai jiems sueis penkiasdešimt metų, tuos, kurie išliks ir bus visur pasižymėję — ir darbuose, ir moksluose, — bus laikas nuvesti į galutinį tikslą: priversti juos pakelti aukštyn savo sielos žvilgsnį ir pažvelgti į tai, kas viskam teikia šviesą, o pamačius gėrį patį savaime, imti jį pavyzdžiu ir visą likusį gyvenimą tvarkyti pagal jį valstybę, paskirus piliečius ir pačius save — visus iš eilės. Didesnę laiko dalį jie užsiims filosofavimu, bet, atėjus eilei, dirbs visuomenės labui ir vadovaus valstybei — ne todėl, kad tai yra garbė, bet todėl, kad jų pareiga yra dirbti valstybės gerovės vardan. Jie visą laiką auklės žmones, panašius į save, kad jie pakeistų juos valstybės sargyboje, o patys persikels gyventi į Palaimintųjų salas. Valstybė savo lėšomis pastatys jiems paminklus, aukos jiems aukas kaip dievams, jei pitija pritars, o jei ne — kaip laimingiems ir dieviškiems žmonėms.

— Tu, Sokratai, tarsi skulptorius, puikiai užbaigei lipdyti savo sukurtus valdovus.

Ir valdoves. Nemanyk, Glaukonai, kad tai, ką aš pasakiau, daugiau tinka vyrams, o ne moterims —žinoma, toms, kurios turi tam įgimtų sugebėjimų.

— Tai teisinga, jeigu jos visur dalyvaus lygiai su vyrais, kaip mes kalbėjome.

— Ką gi, — tariau, — ar sutinkate, kad tai, ką mes kalbėjome apie valstybę ir jos santvarką, nėra tuščios vaizduotės vaisius? Tiesa, šitai sunkiai įgyvendinama, bet įmanoma; tačiau tik tokiu būdu, kaip mes nusakėme: kai valstybės valdovais taps tikri filosofai — nesvarbu, ar jų bus keli, ar tik vienas, — jie niekins garbinimą, kurio dabar visi siekia, kaip nepritinkantį laisvam žmogui ir nieko nevertą, o labiausiai vertins pareigos vykdymą ir iš to kylančią pagarbą; laikydami teisingumą svarbiausiu ir būtiniausiu dalyku, jie tarnaus jam, jį stiprins ir pagal jį tvarkys savo valstybę.

— O kaip? — paklausė Glaukonas.

— Visus tuos, kuriems bus daugiau kaip dešimt metų, jie išsiųs į kaimą, o kitus vaikus, apsaugoję juos nuo dabartinių papročių, būdingų jų gimdytojams, išauklės pagal savo papročius ir įstatymus, kuriuos išdėstėme anksčiau. Šitaip jie labai greitai ir lengvai įves mūsų aptartąją santvarką; valstybė suklestės, o joje gyvenantys žmonės turės sau didžiulę naudą.

— Taip, didžiulę. Mano manymu, Sokratai, tu gerai paaiškinai, kaip gali būti įgyvendinta mūsų santvarka— jei ji kada nors bus įgyvendinta.

— Vadinasi, mes jau pakankamai aptarėme tą valstybę ir žmogų, kuris joje gyvens. Aišku, koks jis, pagal mus, turėtų būti.

— Aišku. Atrodo, tavo iškeltas klausimas jau išspręstas.

AŠTUNTOJI KNYGA

I.— Tebūnie taip. Mudu jau sutarėme, Glaukonai, kad mūsų pavyzdingai sutvarkytoje valstybėje žmonos bus bendros, vaikai bendri, auklėjimas bendras; taip pat bendri bus kariniai ir taikūs užsiėmimai, o karaliaus tie, kurie bus labiausiai pasižymėję filosofijoje ir karo mene.