Платон - Valstybė

— Panašiai yra ir su gėriu. Kas nesugeba apibrėžti gėrio idėjos ir išskirti jos iš visų kitų idėjų, kas, tarsi karys mūšio lauke, neprasiveržia pro visas kliūtis, siekdamas įrodymo, pagrįsto ne nuomone, o esmės supratimu, kas neina pirmyn, skatinamas tvirto įsitikinimo, apie tą sakysi, kad jis nepažįsta nei gėrio paties savaime, nei apskritai jokio gėrio, o jeigu jis kokiu nors būdu ir palytės gėrio šešėlį, tai ne žinojimo, o tik nuomonės dėka. Toks žmogus leidžia dabartinį savo gyvenimą snausdamas ir sapnuodamas ir, nespėjęs pabusti šiame pasaulyje, atsidurs Hade ir ten visiškai užmigs.

— Prisiekiu Dzeusu, aš tikrai šitaip sakysiu.

— O savo vaikams — kuriuos dabar augini ir auklėji tik savo vaizduotėje, — jei iš tikrųjų tektų juos auginti, manau, neleistum valdyti valstybės ir tvarkyti svarbiausių reikalų, kol jie yra nebylūs tarsi brėžinio linijos182.

— Žinoma, ne, — atsakė Glaukonas.

— Tu įstatymu paskirsi jiems ypač tokį auklėjimą, kuris įgalintų juos kuo puikiausiai išmanyti klausimų kėlimo ir atsakymo į juos meną.

— Mes abu išleisime tokį įstatymą.

— Vadinasi, tu manai, kad dialektika apvainikuos visus mokslus, ir būtų neteisinga kokį nors kitą mokslą vertinti labiau už ją — juk ji yra jų visų viršūnė.

— Taip.

XV.— Dabar tau belieka nustatyti, ką mes mokysime šių dalykų ir kokiu būdu.

— Aišku.

— Ar prisimeni, kokius valdovus mes parinkome, kai kalbėjome apie jų parinkimą?

— Kaipgi neprisiminsi!

— Apskritai, — tariau, — reikia parinkti tokius žmones, kokius tada nurodėme, — ištvermingiausius, narsiausius ir, pagal galimybes, gražiausius. Be to, reikia ieškoti ne tik kilnių ir tvirto būdo žmonių, bet ir žiūrėti, kad jie iš prigimties būtų tinkami tokiam auklėjimui.

— Kokių gi savybių jie privalo turėti?

— Jie, mano mielas, turi būti gabūs mokslams ir nuovokūs. Mat mokslų galia žmones gąsdina kur kas labiau negu gimnastika: šie sunkumai labiau liečia sielą, yra jos ypatybė; kūnas čia nedalyvauja.

— Teisybė.

— Taip pat jie turi būti geros atminties, nepalaužiami ir darbštūs. Kitaip argi jie, tavo manymu, norės pakelti ir kūniškus sunkumus, ir, be to, dar tiek mokytis ir lavintis?

Tokio nerasime, nebent tai būtų iš prigimties apdovanotas nepaprastais gabumais žmogus.

Mūsų laikų klaida ir filosofijos negerbimo priežastis, kaip jau sakėme, yra ta, kad filosofijos imasi jos neverti žmonės: jos turėtų imtis ne žemi, o kilnūs žmonės.

— Ką tu turi galvoje? — paklausė Glaukonas.

— Visų pirma, — tariau, — kas nori imtis filosofijos, to darbštumas neturi šlubuoti, kaip būna, kai žmogus yra tik pusiau darbštus, o visur kitur vengia sunkumų. Toks yra žmogus, kuris mėgsta gimnastiką, medžioklę ir visa, kas lavina kūną, bet nemėgsta mokytis, samprotauti, tyrinėti ir nekenčia tokio pobūdžio sunkumų. Šlubas bus ir tas, kuris mėgs tik šiems priešingus dalykus.

— Labai teisingai kalbi.

— Ar ne tą patį pasakysime ir tiesos atžvilgiu? Ar nevadinsime suluošinta tos sielos, kuri nekenčia tyčinio melo, pati jo bodisi ir labai piktinasi, kai kiti meluoja, bet atsitiktiniam melui nuolaidžiauja ir, sugauta nieko neišmananti, nesigėdi lengvabūdiškai išsivoliojusi nemokšiškume tarsi kiaulė purve?

— Visa tai tikra teisybė.

— Ir nuosaikumo, narsumo, didžiadvasiškumo bei visų kitų dorybės dalių atžvilgiu taip pat reikia skirti kilnų žmogų nuo žemo. Kas nemoka atskirti tokių dalykų — ar paskiras žmogus, ar valstybė, — tas, pats šito nepastebėdamas, pasitelks vieniems ar kitiems reikalams — kaip draugus arba kaip valdovus — šlubus ir žemus žmones.

— Iš tikrųjų dažnai šitaip atsitinka, — pritarė Glaukonas.

— Taigi, — tariau, — dėl to mes turime būti labai atidūs. Jeigu mes parinksime sveiko kūno ir sveikos sielos žmones ir auklėsime juos kilniais mokslais ir uolia mankšta, tai pats teisingumas nieko negalės mums prikišti, ir mes išsaugosime sveiką valstybę ir jos santvarką; o jei pasirinksime netinkamus žmones, tai išeis priešingai, ir filosofijai užtrauksime dar didesnes patyčias.

— Tai būtų gėda, — tarė Glaukonas.

— Didelė gėda. Bet atrodo, kad aš darausi juokingas.

— Kodėl? — paklausė Glaukonas.

— Aš užmiršau, kad mes tik žaidžiame, ir pradėjau kalbėti, stengdamasis kiek įmanydamas. Mat kalbėdamas nuolat žvilgčiojau į filosofiją ir mačiau, kaip ji neteisingai drabstoma purvais. Įširdęs ant kaltininkų, įsikarščiavau ir ėmiau kalbėti pernelyg rimtai.

— Prisiekiu Dzeusu, man, kaip klausytojui, neatrodo, kad būtum smarkiau kalbėjęs.

— Už tai man, kaip oratoriui, taip atrodo. Bet neužmirškime štai ko: tada, kalbėdami apie parinkimą ieškojome pagyvenusių žmonių, o dabar pasirodo, kad šitai netinka — juk negalima tikėti Solonu, kuris sako, kad sendamas žmogus gali daug ko išmokti — priešingai, šitai jis dar mažiau gali negu bėgti! Visi dideli ir sunkūs darbai tinka jauniems.

— Be abejo.

XVI.— Vadinasi, jau iš mažens reikia mokyti aritmetikos, geometrijos ir kitų mokslų, kuriuos reikia išeiti prieš dialektiką, bet negalima mokyti prievarta.

— Ką tu tuo norėjai pasakyti?

— Laisvas žmogus nė vieno mokslo neturi mokytis vergiškai. Prievartinis kūno mankštinimas nesusilpnina kūno, bet prievarta sielai įkaltos žinios yra netvirtos.

— Teisybę sakai.

— Todėl, mano mielas, vaikus mokyk ne prievarta, o žaisdamas. Tada geriau pastebėsi, kam kuris iš jų geriausiai tinka.

— Tai, ką tu sakai, turi pagrindą.

— Prisimeni, mes sakėme, kad ir vaikus reikia imti į karą — žinoma, kaip žiūrovus, raitus, o kur saugu, leisti jiems pasižiūrėti ir iš arčiau; tegul paragauja kraujo tarsi šuniukai.

— Prisimenu.

— Tuos, kurie visuose šiuose darbuose, moksluose ir pavojuose pasirodys esą išradingiausi, reikia išskirti į atskirą grupę.

— O kokio amžiaus?

— Kai užbaigs privalomą gimnastikos mokymąsi, nes tuos dvejus ar trejus metus jie negalės užsiimti kuo nors kitu — juk nuovargis ir miegas yra mokslo priešai. Be to, šitai juk irgi vienas iš svarbiausių išmėginimų: kas kaip pasirodys gimnastikos pratimuose.

— Suprantama.

— Pasibaigus šiam laikui, iš dvidešimtmečių jaunuolių bus atrinkti gabiausieji, ir jiems bus rodoma didesnė pagarba negu kitiems; dabar jiems bus pateikta bendra mokslų, kurių jie vaikystėje mokėsi kiekvieno skyrium, apžvalga, kad jie suvoktų jų giminystę ir ryšį su būties prigimtimi.

— Tik šitokiu būdu įgytos žinios yra tvirtos.

— Tai taip pat geriausias būdas patikrinti, ar žmogus turi gabumų dialektikai, ar ne. Tas, kuris sugeba apžvelgti viską kartu, bus dialektikas, o kuris nesugeba, ne.

— Ir aš taip manau.

— Štai tau ir reikės žiūrėti, kurie čia labiausiai pasižymės, kurie bus ištvermingi moksluose, kare ir kituose įstatymo nustatytuose dalykuose. Iš šių jaunuolių, kai jie sulauks trisdešimties metų, vėl reikės atrinkti geriausius, apsupti juos dar didesne pagarba ir ištirti jų gabumus dialektikai, stebint, kurie iš jų, nekreipdami dėmesio į regėjimo ir kitus pojūčius, sugebės pakilti iki tikrosios būties. Bet čia, mano drauge, reikalingas didžiausias atsargumas.

— Kodėl? — paklausė Glaukonas.

— Argi tu nepastebi, kokį blogį mūsų laikais gimdo mokėjimas samprotauti?

— Kokį?

— Žmonės, kurie tuo užsiima, nesilaiko įstatymų.

— Ir netgi labai.

— Ar tave stebina jų nusistatymas? Ar galima jiems dovanoti?