Платон - Valstybė

— O ką?

— Sakėme, kad šioms savybėms geriausiai aptarti yra kitas, ilgesnis, kelias, kuriuo einant jos pasidarytų visiškai aiškios, bet jau ir iš to, kas pasakyta, galima padaryti reikiamas išvadas ir pridėti jas kaip įrodymus prie mūsų samprotavimų. Jūs sakėte, kad jums to pakaktų, ir mes padarėme išvadas, man rodos, ne visai tikslias. Patys pasakysite, ar jos jus patenkina.

— Man jos pasirodė pakankamai įtikinamos, kitiems irgi, — atsakė Adimantas.

— Bet, mano mielas, kai kalbame apie tokius svarbius dalykus, jų matas, jei jis bent kiek neatitinka tikrovės, negali patenkinti; tai, kas netobula, negali būti matu. Bet kai kam atrodo, kad to pakanka ir toliau nebereikia gilintis.

— Daug yra taip manančių. Tai lengvapėdiškumas.

— Šitokia galvosena ypač netinka valstybės ir įstatymų sargybiniui.

— Suprantama.

— Tokiam žmogui, mano mielas, reikia eiti ilgesniu keliu ir žinioms įgyti dėti ne mažiau pastangų negu gimnastikos pratimams; kitaip, kaip ką tik sakėme, jis niekuomet nepasieks aukščiausio ir labiausiai jam reikalingo žinojimo.

— Ar tik ne tai yra svarbiau už teisingumą ir visa, ką mes aptarėme?

— Taip, yra kai kas už tai svarbiau, — pasakiau. — Ir šitai reikia aptarti ne tik bendrais bruožais, kaip darėme iki šiol; priešingai, čia nieko negalima praleisti, viskas turi būti išbaigta. Argi ne juokinga, kad dėl menkaverčių dalykų darome viską, kad tik viskas būtų kuo tiksliau ir ryškiau, o svarbiausiam dalykui didžiausias kruopštumas tarytum visai nereikalingas!

— Tu teisus, — pasakė Adimantas. — Bet negi manai, kad išsisuksi, nepasakęs, kas yra tas aukščiausias žinojimas ir apie ką jis?

— Nemanau. Na, klausk! Bet juk tu jau ne kartą esi girdėjęs apie tai. Matyt, arba neprisimeni, arba tyčia įsikišdamas nori vėl pridaryti man rūpesčių. Turbūt taip ir yra. Juk dažnai esi girdėjęs, kad gėrio idėja yra aukščiausias žinojimas: ji sąlygoja teisingumo ir visų kitų dorybių naudingumą ir tinkamumą. Tu ir dabar numanei, kad aš šitaip pasakysiu, ir dar pridursiu, kad šią idėją mes nepakankamai pažįstame, o jeigu jos nepažįstame, tai net jeigu visa kita puikiausiai žinotume, iš to mums nebūtų jokios naudos, panašiai kaip tada, jeigu įsigytume kokį nors daiktą, negalvodami, kuo jis gali būti naudingas. O gal tu manai, kad svarbiausia kuo daugiau turėti, visai negalvojant, ar tai, ką turi, yra gera? Galbūt reikia pažinti visa kita, o apie grožį ir gėrį net negalvoti?

— Prisiekiu Dzeusu, ne.

XVII.— Bet juk tu žinai, kad dauguma gėriu laiko malonumą, o subtilesni žmonės— supratimą.

— Kaipgi nežinosi!

— O ar žinai, mano mielas, kad tie, kurie taip mano, nemoka paaiškinti, kas yra supratimas, bet pagaliau būna priversti pasakyti, kad tai supratimas, kas yra gera.

— Tikrai juokinga.

— Kaipgi nebus juokinga, — tariau, — jei, prikaišiodami mums, kad nežinome, kas yra gėris, paskui jie kalba su mumis tarsi su žinančiais ir vadina gėriu supratimą, kas yra gera: tarytum mums paaiškės, ką jie sako, jeigu jie dažnai tars žodį „gėris“.

— Tikra teisybė.

— Na, o tie, kurie gėriu laiko malonumą, — ar jie mažiau klysta? Ir jie būna priversti pripažinti, jog esama ir netikusių malonumų.

— Be abejo.

— Vadinasi, pagal, juos, gėris ir blogis yra tas pat.

— Tas pat.

— Taigi aišku, kad čia daug kas yra ginčytina.

— Žinoma.

— O argi neaišku ir tai, kad dauguma žmonių teisingumu ir grožiu linkę laikyti tai, kas tik atrodo esą tokie, o ne yra iš tikrųjų, ir pagal tai elgtis, susidaryti ir reikšti savo nuomones; tuo tarpu tariamu gėriu niekas nepasitenkina — visi ieško tikrojo gėrio, o tariamąjį niekina.

— Tikrai taip yra, — pritarė Adimantas.

Gėrio siekia kiekvieną siela, dėl jo ji viską daro; ji nujaučia, kad yra kažkas svarbaus, bet nesupranta ir nemoka apibrėžti, kas tai. Ji negali tvirtai juo remtis, kaip visais kitais dalykais, todėl ji nepatiria naudos ir iš tų kitų dalykų. Nejaugi ir geriausieji valstybės žmonės, kuriems mes esame pasirengę viską patikėti, irgi turės klaidžioti tamsoje šio svarbaus dalyko atžvilgiu?

— Jokiu būdu.

— Aš manau, kad teisingumas ir grožis neturės gero saugotojo, jeigu neaišku, kuriuo atžvilgiu jie yra gėris. Man atrodo, kad be šito niekas negali jų pažinti.

— Tau teisingai atrodo.

— Mūsų valstybės santvarka bus tobula tik tuo atveju, jeigu ją saugos šiuos dalykus išmanantis sargas.

XVIII.— Tai būtina. O tu pats, Sokratai, kaip manai — ar gėris yra žinojimas, ar malonumas, ar dar kas nors kita?

— Man jau seniai buvo aišku, kad tu nepasitenkinsi kitų nuomone šiuo klausimu.

— Man, Sokratai, atrodo neteisinga, kad kitų požiūrius moki išdėstyti, o savo — ne, nors seniai užsiimi tais dalykais.

— Tai tu manai, — tariau, — kad teisinga kalbėti apie dalykus, kurių nežinai, ir dėtis žinančiu?

— Visai ne žinančiu; reikia kalbėti taip., tarytum dėstytum tik savo nuomonę.

— Argi tu nepastebėjai, kad visos nuomonės, jeigu jos nepagrįstos žinojimu, yra niekam tikusios? Net ir geriausios iš jų yra aklos. Ar, tavo manymu, tie, kurie, turėdami tikrą nuomonę apie ką nors, neturi apie tai supratimo, skiriasi kuo nors nuo aklųjų, tiesiai einančių keliu?

— Niekuo nesiskiria.

— Argi tu norėtum geriau žiūrėti į tai, kas bjauru, miglota ir neaišku, jeigu galėtum iš kitų išgirsti apie tai, kas aišku ir gražu?

— Vardan Dzeuso, Sokratai, — sušuko Glaukonas, — nesitrauk į šalį, tarsi jau būtum užbaigęs kalbą! Mums pakaks, jei tu išaiškinsi gėrio klausimą taip, kaip aiškinai teisingumą, nuosaikumą ir visa kita.

— Man, mano mielas, šito tuo labiau pakaks. Kad tik įstengčiau, nes mano nevykęs uolumas gali sukelti jums juoką. Bet, mielieji, kas yra gėris pats savaime, kol kas šitai palikime nuošalyje, nes, man atrodo, jis yra aukštesnis už tas mano nuomones, kurias galėjau susidaryti pagal dabartinį savo supratimą. Aš mielai pakalbėčiau apie tai, kas gimsta iš gėrio ir yra tiksliausias jo atvaizdas, jeigu jūs norite; jei ne, numosiu ranka ir į tai.

— Kalbėk. Kitą kartą mums atsiteisi, paaiškindamas, kas yra jo tėvas166.

— Ir aš norėčiau grąžinti jums visą skolą, o ne tik palūkanas, kaip dabar. Bet priimkite kol kas nors palūkanas— tai, kas gimsta iš paties gėrio. Tik saugokitės, kad netyčia neapgaučiau jūsų, pakišdamas neteisingą sąskaitą.

— Saugosimės, kiek įstengsime. Tik tu kalbėk.

— Jeigu jūs sutinkate ir prisimenate, ką jau anksčiau ir apskritai ne kartą esame sakę.

— Ką gi?

— Mes teigiame, kad yra daug gražių dalykų, daug gerų dalykų ir taip toliau, ir skiriame juos, skirtingai apibrėždami.

— Taip teigiame. Mes taip pat teigiame, kad yra grožis pats savaime, gėris pats savaime ir taip yra ir su visais daiktais, nors mes ir pripažįstame, kad jų daug, ir sakome, kad kiekvienas daiktas turi atitinkamą idėją, kuri yra viena ir kurią vadiname daikto esme — ji yra tai, kuo yra kiekvienas daiktas.

— Taip.

— Mes sakome, kad tuos daiktus galime matyti, bet negalime jų suvokti, o idėjas, priešingai, galime suvokti, bet negalime jų matyti.

— Visai teisingai.

— Kuo gi mes matome regimus daiktus?

— Regėjimu.

— Klausa girdime visa tai, ką galima girdėti, o kitomis juslėmis juntame juntamus dalykus, ar ne?

— Be abejo.

— Ar tu atkreipei dėmesį į tai, koks brangus yra šis sugebėjimas matyti ir būti matomam, kurį kūrėjas suteikė mūsų juslėms?