Платон - Valstybė

— Vadinasi, jis pasitrauks, nemažai pasiekęs.

— Bet pasiekęs ne viską, ką galėjo, nes valstybės santvarka buvo jam netinkama. Gyvendamas tinkamai tvarkomoje valstybėje, jis ir pats būtų išaugęs, ir kartu su savo paties gerove išsaugojęs taip pat ir valstybės gerovę.

XI.Man atrodo, jau pakankamai paaiškinome, kodėl filosofija yra šmeižiama — nors tai ir neteisinga, — nebent tu norėtum dar ką nors pridurti.

— Nieko nenoriu pridurti. Bet pasakyk, kuri iš dabartinių santvarkų labiausiai tinka filosofijai?

— Nė viena, — atsakiau. — Kaip tik dėl to aš ir apgailestauju, kad nė viena iš dabartinių valstybės santvarkų netinka filosofo prigimčiai. Jos sugadina tokią prigimtį ir pakeičia ją į blogąją pusę. Panašiai kaip iš svetur atgabenta sėkla, pasėta į jai svetimą dirvą, išsigimsta ir įgyja vietinių augalų savybes, taip ir filosofo prigimtis dabartinėmis sąlygomis neįstengia išsaugoti savo savybių ir pereina į kitą prigimtį. Bet atsidūrusi puikiai sutvarkytoje, kaip ir ji pati, valstybėje, ji parodys, jog iš tikrųjų yra dieviška, o visos kitos prigimtys ir užsiėmimai yra tik žmogiški. Žinau, kad dabar tu paklausi, kokia yra toji santvarka.

— Neįspėjai, — pasakė Adimantas. — Aš ketinu klausti, ar tai bus toji santvarka, kurią mes aptarėme, kurdami mūsų valstybę, ar kokia kita.

— Apskritai toji, tik reikia pridurti dar vieną dalyką. Jau ir tada minėjome, kad valstybėje visada turi būti tam tikra dalis, kuri laikytųsi tokio paties nusistatymo, kaip ir tu, kai, būdamas įstatymų leidėju, leidai įstatymus.

— Minėjome.

— Bet nepakankamai šitai išsiaiškinome, nes jūs, iš anksto išsigandę, nutarėte, kad to klausimo nagrinėjimas bus ilgas ir sunkus. Bet juk ir visa kita taip pat nelengva išsiaiškinti.

— Ką?

— Kaip valstybė turi elgtis su filosofija, kad pati nuo to nenukentėtų. Mat visi dideli dalykai yra nepastovūs, ir, kaip sakoma, kas gražu, tas sunku163.

— Bet vis dėlto mes tik tada baigsime įrodinėti, kai ir šitai pasidarys aišku.

— Jei nepavyks įrodyti, — tariau, — bus kalta ne sferos valios stoka, bet nesugebėjimas — pats pamatysi, kaip aš noriu įrodyti. Klausyk, kaip drąsiai ir ryžtingai aš išdrįstu pasakyti, kad valstybė turi elgtis su filosofija visai priešingai, negu ji dabar elgiasi.

— O kaip?

— Dabar tie, kurie imasi filosofijos, yra dar paaugliai, tik ką išaugę iš vaiko amžiaus, dar nesusipažinę su namų ūkio tvarkymu ir piniginiais reikalais. Vos tik susidūrę su sunkiausia filosofijos dalimi, jie tuoj pat meta ją, nors dedasi tikrais filosofais. Sunkiausia filosofijos dalimi aš vadinu įrodymų sritį. Vėliau jie laiko dideliu dalyku dalyvauti filosofų pokalbiuose, jei tik juos kviečiasi, nors, jų nuomone, filosofija reikia užsiimti tik tarp kitko. Į senatvę jie — išskyrus vieną kitą — užgęsta greičiau negu Heraklito saulė, nes jau niekada neužsidega iš naujo164.

— O kaipgi reikia elgtis su filosofija? — paklausė Adimantas.

— Visai priešingai. Paaugliai ir vaikai turi būti auklėjami ir mokytis filosofijos pagal savo amžių; augimo ir brendimo metu ypač reikia rūpintis kūno lavinimu, kad jis taptų geru filosofijos pagalbininku. Atėjus amžiui, kai pradeda vystytis siela, reikia įtemptai ją lavinti. O kai jėgos pradeda silpti ir žmogus pasidaro netinkamas politikai ir karo reikalams, tada jiems, tarsi dievui pašvęstiems gyvuliams, reikia leisti laisvai ganytis ir užsiimti kuo nors tik tarp kitko, jeigu jie nori palaimingai gyventi, o numirę gauti savo dalį ir tenai.

XII.— Tu kalbi, Sokratai, tikrai su užsidegimu. Vis dėlto aš manau, kad dauguma tavo klausytojų, pradedant Trasimachu, dar karščiau imtų tau prieštarauti — juk tu jų niekuo neįtikinai.

— Nesukiršink manęs su Trasimachu — mes juk ką lik tapome draugais, o ir anksčiau nebuvome priešai. Nepagailėsiu jėgų, kad įtikinčiau jį ir kitus arba kad bent jau duočiau jiems kokios nors naudos kitame gyvenime, kai jie, vėl atgimę, susidurs su panašiais klausimais.

— Tu atidedi neilgam laikui!

— Tai niekis, palyginti su amžinybe. O kad dauguma žmonių netiki kito žodžiais, nereikia stebėtis. Juk jie niekad nematė to, apie ką mes dabar kalbame, — jiems tai tik frazės, tyčia jungiamos viena su kita, o ne teiginiai, savaime išplaukiantys, kaip dabar, vienas iš kito. Ir žmogaus, kuris ir žodžiais, ir darbais būtų panašus į dorybę arba prilygtų jai ir viešpatautų valstybėje, panašioje į mūsiškę, jie niekada nėra matę — nei vieno, nei daugiau tokių žmonių. O gal tu kitaip manai?

— Jokiu būdu.

— Mano mielas, jie net nėra girdėję gražių ir kilnių kalbų, kuriose įtemptai visokiais būdais ieškoma tiesos tik dėl pažinimo ir kurios neturi nieko bendra su pasipūtėliškomis kalbomis dėl tuščios garbės arba rungtyniaujant teismuose ir kasdieniame gyvenime.

— Taip, tokių kalbų jie nėra girdėję.

— Aš jau ir tada visa tai numačiau ir būgštavau dėl to, bet, tiesos skatinamas, vis dėlto sakiau, kad nei valstybė, nei valstybės santvarka, nei paskiras žmogus tol nepasieks tobulumo, kol kokios nors aplinkybės neprivers tų negausių filosofų, kurie anaiptol nėra nedori žmonės, nors dabar juos ir vadina nenaudingais, rūpintis valstybės reikalais — nesvarbu, ar jie to norės, ar nenorės, — o valstybė turės jiems paklusti, arba kol koks nors dieviškas įkvėpimas nepaskatins dabartinių valdovų ir karalių sūnų arba jų pačių aistringai pamilti tikrąją filosofiją. Aš nematau jokio pagrindo teigti, kad vienas kuris iš tų dviejų atvejų arba jie abu būtų negalimi. Kitaip mus teisingai išjuoktų, kad atsiduodame tuščioms svajonėms. Ar ne taip?

— Taip.

— Taigi, jei kada nors neaprėpiamos praeities laikais arba dabar būtinybė vertė arba verčia žymius filosofus valdyti valstybę kokiam nors barbarų krašte, toli, kur nepasiekia mūsų akys, arba jei tokia būtinybė iškils ateityje, mes esame pasirengę ryžtingai tvirtinti, kad tokia valstybė buvo, yra ir bus, nes joje viešpatauja filosofijos mūza. Tokia valstybė yra visiškai įmanoma, ir mes kalbame apie galimus dalykus. Kad tai sunku, pripažįstame ir mes patys.

— Ir man taip atrodo, — pasakė Adimantas.

— Bet tu pasakysi, kad dauguma žmonių su tuo nesutiks.

— Tikriausiai.

— Mano mielas, nebūk toks griežtas daugumai žmonių. Jie tikrai pakeis savo nuomonę, jei tu, užuot su jais vaidijęsis, švelniai išsklaidysi jų klaidingą pažiūrą į meilę žinioms ir parodysi, kokius žmones tu vadini filosofais, nusakysi jų prigimtį ir užsiėmimą, kad jie nemanytų, jog tu kalbi apie tuos, kuriuos jie patys laiko filosofais. Ir jeigu jie pradės į filosofus šitaip žiūrėti, tai tu pasakysi, jog jie susidarė kitokią nuomonę ir kitaip apie juos atsiliepia. Negi manai, kad kas nors širs ant to, kuris pats neširsta, ir pavydės tam, kuris pats nepavydi? Numanau tavo atsakymą ir pasakysiu, kad, mano nuomone, tokį netikusį būdą turi ne daugelis, o tik vienas kitas žmogus.

— Nusiramink, aš visiškai sutinku su tavo nuomone.

— Be abejo, sutiksi ir su tuo, kad dėl daugumos žmonių nusistatymo prieš filosofiją yra kalti tie pašaliniai asmenys, kurie triukšmingai įsiveržia ten, kur jiems nedera, nuolat vaidijasi tarp savęs, vienas kitą įžeidinėja ir užsipuola — kitaip tariant, elgiasi taip, kaip filosofams visai netinka.

— Sutinku.

XIII.— Tuo tarpu tas, Adimantai, kuris iš tikrųjų nukreipė savo mintis į būtį, neturi kada žiūrėti žemyn į žmonių rūpesčius ir, kovojant su žmonėmis, pritvinkti neapykantos ir pavydo; matydamas ir stebėdamas lai, kas darnu ir amžinai tapatu, nedaro neteisybių ir nepatiria jų, visą laiką yra tvarkos ir proto valdoma, jis lai pamėgdžioja ir stengiasi kuo labiau į tai panešėti. O gal tu manai, kad yra koks nors būdas nepamėgdžioti to, kuo bendraudamas gėriesi?