Платон - Valstybė

— Kaipgi galės!

— Tuščiai vargdamas, jis galų gale ims neapkęsti ir paties savęs, ir tokio užsiėmimo.

— Žinoma.

— Taigi užmaršios sielos žmogaus jokiu būdu nepriskirsime prie filosofų ir ieškosime žmogaus su gera atmintimi.

— Be abejo.

— Ar galime sakyti, kad sudarkytą prigimtį, kuriai svetimos Mūzos, traukia nedarnumas?

— Žinoma.

— O ar tiesa, tavo manymu, gimininga darnumui, ar nedarnumui?

— Darnumui.

— Taigi ieškosime žmogaus, kuris, be kita ko, būtų darnios prigimties ir pasižymėtų įgimtu proto subtilumu— šitai įgalintų jį suvokti būties esmę.

— Be abejo.

— O gal tu manai, kad visos šios savybės, kurias išvardijome ir kurios yra glaudžiai viena su kita susijusios, nebūtinos sielai, siekiančiai pakankamai ir tobulai suvokti būtį?

— Ir dar kaip būtinos! — atsakė Glaukonas.

— O ar galėtum ką nors prikišti užsiėmimui, kuriuo sėkmingai užsiimti gali tik tas, kuris iš prigimties turi gerą atmintį, yra nuovokus, kilnios širdies, žavus ir, be to, tiesos, teisingumo, narsumo ir nuosaikumo draugas ir sąjungininkas?

— Net ir pats Momas155 neturėtų čia ką prikišti.

— Ar ne vien šitokiems žmonėms — subrendusiems ir tobulai išauklėtiems — patikėtum valstybę?

III.Čia į pokalbį įsikišo Adimantas:

— Sokratai, tavo samprotavimams niekas nieko negalėtų prikišti. Bet ar nori žinoti, ką patiria klausytojai kiekvieną kartą, kai tu šitaip dėstai savo mintis? Neįpratę klausinėti ir atsakinėti, jie mano, kad kiekvienas klausimas, kurį tu pateiki samprotaudamas, tik šiek tiek nuveda juos į šalį, bet kai susideda daug tokių mažų nukrypimų, tai svarstymo pabaigoje paaiškėja, kad nukrypta gerokai ir atsirado prieštaravimas pradiniams teiginiams. Panašiai kaip žaidžiant šaškėmis įgudę žaidėjai uždaro neįgudusiems visus kelius ir šie nežino, kur eiti, taip ir tavo klausytojai šitame savotiškame žaidime, kur vietoj šaškių žaidžiama žodžiais, pagaliau atsiduria aklavietėje ir nebežino, ką sakyti, bet tiesa iš to nieko nelaimi. Aš kalbu, turėdamas gaivoje mūsų atvejį; juk kiekvienas prisipažins, kad nesugebėtų prieštarauti tau nė vienu iš tavo pateiktų klausimų; bet pažiūrėkime, kaip yra iš tikrųjų: juk tie, kurie veržiasi į filosofiją ne tam, kad išsilavintų, kaip kad tie, kurie, jauni būdami, domisi ja, o paskui meta, bet, priešingai, atiduoda jai daug laiko, tie dažniausiai pasidaro keistuoliai — jei nenorime sakyti, kad visai netikę, — ir net protingiausius iš jų užsiėmimas, kurį tu taip giri, vis dėlto padaro visiškai nenaudingus valstybei.

Išklausęs Adimanto, aš tariau:

— Vadinasi, tu manai, kad tie, kurie taip kalba, klysta?

— Nežinau, bet mielai išgirsčiau tavo nuomonę.

— Tu išgirstum, kad, mano nuomone, jie sako tiesą.

— Bet kaip tada šitai suderinti su tuo, kad valstybė tol neatsikratys savo bėdų, kol jos nevaldys filosofai, kuriuos mes ką tik pripažinome netinkamais šitam dalykui?

— Tu keli klausimą, — tariau, — į kurį galima atsakyti tik palyginimu.

— Bet juk tu nesi įpratęs kalbėti palyginimais.

IV.— Ką gi! Tu įtraukei mane į sunkiai išsprendžiamo klausimo svarstymą ir dar juokiesi! Na, tai išklausyk mano palyginimo, kad įsitikintum, kaip sunkiai man šitai sekasi. Geriausiųjų žmonių padėtis valstybės atžvilgiu yra tokia sunki, jog blogiau jau būti negali. Todėl palyginimui reikia sulipdyti juos iš daugelio vienas su kitu susijusių bruožų, kaip kad dailininkai piešia padarą, susidedantį iš ožio ir elnio, ir kitokias panašias baidykles. Įsivaizduok, kad toks žmogus yra vieno ar kelių laivų vairininkas. Jis yra didesnis ir stipresnis už kitus jūreivius, bet apykurtis, trumparegis, ne ką išmano apie jūreivystę, o jūreiviai vaidijasi tarp savęs dėl to, kuriam valdyti laivą; kiekvienas laiko save tinkamiausiu tam dalykui, nors niekada nesimokė vairavimo meno ir negali nurodyti, kas buvo jo mokytojas ir kada jis mokėsi; kai kurie net pareiškia, kad to ir nereikia mokytis, ir yra pasirengę sudraskyti tą, kuris pasakys, kad reikia. Jie užgula vairininką prašymais ir daro viską, kad tik jis patikėtų jiems vairą. Vieni jo visai neklauso, kiti šiek tiek privengia, ir tada anie šituos išžudo ir išmeta į jūrą, o kilnųjį vairininką įveikia mandragora156, vynu arba kokiomis kitomis priemonėmis; užgrobę valdžią laive, jie ima jame šeimininkauti, geria, puotauja ir, žinoma, plaukia taip, kaip tokie tik ir gali plaukti; be to, jie giria ir vadina prityrusiu jūreiviu, vairininku ir jūreivystės žinovu tą, kuris sugeba paimti vairą — arba jėga, arba įkalbėjęs vairininką, — ir vainoja tą, kuris ne toks, ir laiko jį niekam tikusiu. Jiems net į galvą neateina, kad tikrasis vairininkas būtinai turi gerai nusimanyti apie metų laikus, dangų, žvaigždes, vėjus ir visus kitus su šiuo menu susijusius dalykus, jei iš tikrųjų nori valdyti laivą nepriklausomai nuo to, ar tai atitinka kieno nors norus, ar ne. Jie mano, kad negalima įgyti šio meno žinių, įgūdžių ir kartu vairininko valdžios. Kai laive dedasi tokie dalykai, ar jūreiviai tikro vairininko nelaikys tik pasipūtusiu plepiu157 ir netikėliu, kaip tu manai?

— Tikriausiai, — atsakė Adimantas.

— Aš manau, kad nebereikia aiškinti tau, kuo šis vaizdas primena valstybės požiūrį į tikrus filosofus — tu juk supranti, ką aš turiu galvoje.

— Puikiausiai.

— Tad visų pirma išaiškink šį palyginimą tam, kuris stebisi, kodėl valstybėse filosofai negerbiami, ir pasistenk jį įtikinti, kad dar labiau reikėtų stebėtis, jeigu jie būtų gerbiami.

— Aš jam išaiškinsiu.

— Taip pat pasakyk jam, kad jis neklysta, sakydamas, jog žmonės, pasižymėję filosofijoje, daugumai yra nenaudingi, bet dėl jų nenaudingumo liepk kaltinti ne filosofus, o tuos, kurie nemoka jais pasinaudoti. Juk būtų keista, jeigu vairininkas prašytų jūreivių jam paklusti arba jeigu išminčiai belstųsi į turtuolių duris — tas, kuris sugalvojo šį sąmojį, melavo158. Priešingai, nė kiek nekeista, kad ligonis — nesvarbu, ar jis turtuolis, ar vargšas, — būtinai belsis į gydytojo duris, o kiekvienas norintis paklusti — į duris to, kuris sugeba valdyti. Valdovas neprašys pavaldinių paklusti jam, jeigu jis iš tikrųjų šio to vertas. Nesuklysi, šiuolaikinius valstybės pareigūnus palyginęs su ką tik minėtais jūreiviais, o žmones, kuriuos jie laiko netikėliais ir pasipūtėliais, — su tikrais vairininkais.

— Tikra teisybė.

— Dėl šių priežasčių tokiomis sąlygomis geriausiam užsiėmimui nelengva tapti gerbiamam tų, kurie užsiima priešingais dalykais. Daugiausia ir labiausiai blogą vardą filosofijai užtraukia tie, kurie pareiškia, jog filosofija— tai jų užsiėmimas; tavo minėtas filosofijos niekintojas sakė, kad dauguma tų, kurie atsideda filosofijai, yra didžiausi nedorėliai, o geriausieji iš jų yra nenaudingi, ir aš tada su tuo sutikau, ar ne?

— Taip.

V.— Taigi išsiaiškinome, kodėl dori žmonės yra nenaudingi.

— Išsiaiškinome.

— Ar nori, kad išsiaiškintume, kodėl dauguma iš jų būtinai yra blogi, ir, jei įstengsime, pamėgintume įrodyti, jog ir dėl šito filosofija yra nekalta?

— Žinoma, noriu.

— Tad klausykime ir atsakinėkime, prisimindami, kokiomis įgimtomis savybėmis, mūsų nuomone, turi pasižymėti žmogus, kad jis būtų nepriekaištingas. Jei atsimeni, visų pirma jis turi mylėti tiesą ir siekti jos visur ir visados, o tuščias pagyrūnas jokiu būdu negali turėti nieko bendra su tikrąja filosofija.

— Tikrai taip sakėme.