Платон - Valstybė

— Tikrai atrodytų keistas, — atsakė Adimantas.

— O kuo nuo jo skiriasi tas, kuris, pažinęs minios, susidedančios iš daugybės visiškai skirtingų žmonių, norus ir pomėgius — ar tapybos, ar dailiųjų menų, ar net politikos srityje, — jau laiko tai išmintimi? Jeigu jis rodo miniai savo poezijos veikalą ar kokį kitą kūrinį, ar savo atsidavimą valstybei, tai pasidaro labiau priklausomas nuo tos minios negu būtina, ir tada vadinamoji „Diomedo prievarta“160 privers jį daryti tai, kam pritars minia. O ar tai iš tikrųjų gera ir gražu — argi girdėjai, kad kada nors kuris iš jų būtų dėl to sukęs galvą ir tie aiškinimai nebūtų kėlę juoko?

— Manau, kad niekada ir neišgirsiu, — atsakė Adimantas.

VIII.— Turėdamas visa tai galvoje, prisimink dar štai ką; ar įmanoma, kad minia sutiktų ir pripažintų, jog egzistuoja grožis pats savaime, o ne daugybė gražių dalykų, jog egzistuoja kiekvieno daikto esmė, o ne daugybė daiktų?

— Visai neįmanoma.

— Vadinasi, — tariau, — minia negali būti filosofu.

— Negali.

— Todėl ji ir peikia tuos, kurie užsiima filosofija.

— Žinoma.

— Peikia ir tie paskiri žmonės, kurie, bendraudami su minia, nori jai įtikti.

— Aišku.

— Visa tai turėdamas galvoje, sakyk, kokį tu matai išsigelbėjimą filosofinei prigimčiai, kad ji neatsisakytų savo užsiėmimo ir pasiektų tikslą? Spręsk pagal tai, ką sakėme anksčiau. Juk sutarėme, kad tokiai prigimčiai būdinga dideli gabumai, gera atmintis, narsumas ir didžiadvasiškumas.

— Taip.

— Argi šitoks žmogus nuo pat vaikystės nebus pirmas draugų tarpe, ypač jei jo kūnas bus panašus į jo sielą?

— Aišku, bus!

— Aš manau, kai jis paūgės, ir giminaičiai, ir bendrapiliečiai norės pasinaudoti juo savo reikalams.

— Kurgi ne!

— Taigi prie jo puldinės su prašymais, rodys jam pagarbą, kad prisimeilintų ir jau iš anksto užsitikrintų jo įtakingą globą.

— Paprastai taip ir būna, — pritarė Adimantas.

— Ką, tavo nuomone, šitoks žmogus darys tarp tokių žmonių, ypač jei likimas bus lėmęs jam gimti didėlėje valstybėje, būti turtingam ir kilmingam, be to, dar gražaus stoto ir patrauklios išvaizdos? Ar neapims jo neįgyvendinamos viltys? Ar neims jis vaizduotis galįs valdyti ir graikus, ir barbarus? Ar nepasikels į puikybę, neims didžiuotis ir tuščiai pasikliauti savimi, neklausydamas proto?

— Veikiausiai taip ir atsitiks.

— Ir jei kas nors, nepaisydamas tokios jo padėties, priėjęs ramiai pasakys jam tiesą — kad jis neturi proto, bet būtų pravartu jį turėti, o įsigyti jį galima tik visiškai atsiduodant šiam tikslui, — ar tu manai, kad jam, šitokiose bėdose gyvenančiam, bus lengva klausytis tokių dalykų?

— Nelengva!

— O jei kas nors — tegu tik vienas iš daugelio — dėl savo geros prigimties ir dėl to, kad tie žodžiai yra jam artimi, pajus jų jėgą, apsigręš ir pasuks į filosofiją? Ką, tavo manymu, darys tie, kurie pasijus netekę jo paslaugų ir draugystės? Jie darys viską, griebsis visokiausių įrodinėjimų, kad tik perkalbėtų jį ir suniekintų tą, kuris jį įkalbinėjo, spęs jam žabangas ir asmeniškai, ir viešai, iškeldami jam bylas.

— Tai neišvengiama.

— Argi toks žmogus galės tapti filosofu?

— Negalės.

IX.— Dabar matai, — tariau, — kad mes teisingai sakėme, jog net ir pačios filosofinės prigimties ypatybės, kai ji atsiduria blogose sąlygose, tam tikra prasme paskatina žmogų mesti savo užsiėmimą; šito priežastis būna ir vadinamosios gėrybės — turtai ir visokia gerovė.

— Teisingai sakėme, — patvirtino Adimantas.

— Štai, mano drauge, kaip sugenda ir žūva geriausios prigimties žmonės, tinkami kilniausiam užsiėmimui, — o jų, kaip jau sakėme, tiek nedaug! Prie tokių žmonių priklauso ir tie, kurie valstybėms ir paskiriems žmonėms daro didžiausią žalą, ir tie, kurie padaro daugiausia gero, jeigu juos traukia gėris. O silpnos prigimties žmogus dar niekuomet nei valstybei, nei paskiram piliečiui nėra padaręs nieko reikšminga.

— Tikra teisybė.

— Atsimetę nuo filosofijos, kuri jiems geriausiai pritinka, šie žmonės palieka ją vienišą ir neišbaigtą, o patys gyvena netinkamai ir neteisingai; filosofijos, kuri liko našlaitė ir neteko savo giminaičių, imasi žmonės, visai jos neverti. Jie užtraukia jai gėdą ir priekaištą, kad, kaip tvirtina, anot tavęs, jos niekinto tai, ja užsiima arba nieko neverti, arba — tokių dauguma— nusipelnę paties blogiausio žmonės.

— Taip kalbama apie juos.

— Ir ne be pagrindo kalbama, — pasakiau aš. — Mat kai kurie žmogiūkščiai, matydami tą sritį tuščią, bet pilną skambių žodžių ir išorinio prašmatnumo, panašiai kaip iš kalėjimo ištrūkę kaliniai bėga į šventyklas, meta savo amatą ir veržiasi į filosofiją — ypač tie, kurie daugiau nutuokia apie savo amatą ir kuriems geriau sekasi. Mat filosofija, nors ir būdama tokioje padėtyje, palyginti su kitais užsiėmimais, vis dėlto yra labiau gerbiama, todėl ji traukia daugelį netobulos: prigimties žmonių; jų kūnai sužaloti amatų ir rankų darbo, kurie palaužia bei išsekina ir sielą — juk tai neišvengiama.

— Neišvengiama.

— Pažiūrėk į juos — kuo jie skiriasi nuo pratupėjusio kalvio, kresno ir nuplikusio, kuris, ką tik paleistas iš grandinių, išsiprausė pirtyje, užsivilko naują apsiaustą ir išsipuošė tarsi jaunikis — jis mat iš tikrųjų rengiasi vesti savo nusigyvenusio bejėgio šeimininko dukterį!

— Niekuo nesiskiria, — atsakė Adimantas.

— Kas gali gimti iš tokių žmonių? Neteisėti ir niekam tikę palikuonys.

— Kitaip ir negali būti.

— Na, o kai žmonės, neverti auklėjimo, prisiartinę prie jo, netinkamai elgiasi, tai kokios, tavo manymu, gimsta tada mintys ir nuomonės? Ar sofizmai nėra joms tinkamiausias pavadinimas, nes jose nėra nei tiesos, nei išminties?

— Be abejo.

X.— Taigi, Adimantai, — tariau, — lieka visai nedaug žmonių, kurie tikrai yra verti užsiimti filosofija: tai arba kilnios sielos ir gerai išauklėti žmonės, gyvenantys tremtyje ir nepaliekantys filosofijos todėl, kad nebuvo kam juos sugadinti, arba mažoje valstybėje gimę didžios sielos žmonės, kurie nesidomi savo valstybėlės reikalais, nes laiko juos nevertais dėmesio. Prie filosofijos pereis ir vienas kitas kitų menų atstovas, kuris, turėdamas įgimtų sugebėjimų, teisingai paniekins savo užsiėmimą. Galbūt kai ką sulaikys ir toks apynasris, kaip mūsų draugo Teago161. Mat Teagui viskas susiklostė taip, kad jis jau būtų metęs filosofiją, bet pašlijusi sveikata jam trukdo užsiimti politika. Apie mano paties demoniškąjį ženklą162 neverta ir kalbėti— taip tikriausiai dar niekam nėra buvę. Visi tie, kurie įeina į šį nedidelį skaičių, paragavę filosofijos, pajunta, koks saldus ir palaimintas yra šis lobis; jie matė minios beprotybę, taip pat ir tai, kad valstybėse nėra nė vieno politiko, kuris protingai spręstų valstybės reikalus, ir kad tarp jų neras sąjungininko, su kuriuo išvien eidami, pagelbėtų teisingumui ir išliktų gyvi, — priešingai, jeigu žmogus, atsidūręs tarsi tarp žvėrių, nenori kartu su jais daryti pikta, jis negalės vienas prieš visus atsilaikyti ir, nespėjęs padaryti nieko gera nei valstybei, nei draugams, žus be jokios naudos ir sau pačiam, ir kitiems. Visa tai apgalvojęs, jis ramiai gyvena ir dirba savo darbą, tarsi pasislėpęs už sienos nuo smėlio audros ir liūties. Matydamas kitus pertekusius nedorybių, jis yra patenkintas, kad nugyvens šitą gyvenimą, nesusitepęs netiesa ir nedorais darbais, o paskui pasitrauks iš jo su gražia viltimi, džiugiai ir romiai.