Платон - Valstybė

— Bent jau manęs tai tikrai neįtikins.

— Tačiau, kad nereikėtų nagrinėti tokių gluminančių tvirtinimų ir ilgai įrodinėti jų klaidingumo, sutikime, jog taip yra, ir eikime toliau, susitarę, kad jeigu vėliau tie dalykai pasirodys esą klaidingi, tai atkris ir visos iš šio teiginio padarytos išvados.

— Taip ir padarykime, — tarė Glaukonas.

XIII.— Ar linktelėti pritariant ir papurtyti galvą neigiant, siekti ko nors ir tai atmesti, traukti prie savęs ir atstumti ir kiti panašūs dalykai nėra vienas kitam priešingi veiksmai ar būsenos?

— Žinoma, priešingi.

— Na, o jausti alkį, troškulį ir apskritai trokšti, norėti, geisti — ar visų tų dalykų mes nepriskirsime toms rūšims, apie kurias ką tik kalbėjome? Argi siela to, kuris geidžia, nesiekia to, ko geidžia, arba netraukia prie savęs to, ką nori turėti? Arba štai: argi, norėdama ką nors turėti, ji nepritaria pati sau galvos linktelėjimu, tarsi jos kas klaustų, ir nesiekia patenkinti savo noro?

— Taip.

— Na, o nenorėti, netrokšti, negeisti — ar tai ne tas pat, kaip ir atstumti, vyti šalin? Ar tai ne priešingi aniems dalykai?

— Be abejo.

— Turime sutikti ir su tuo, kad yra tam tikra troškimų rūšis; stipriausi iš jų — alkis ir troškulys.

— Sutiksime.

— Alkis yra noras valgyti, o troškulys — noras gerti.

— Taip.

— Ar troškulys yra žmogaus noras ne tik to, ką nurodėme, bet dar ir ko nors kito? Kitaip sakant, ar troškulys yra noras gerti būtinai karštą arba šaltą gėrimą, gerti daug arba mažai — žodžiu, gerti tam tikrą gėrimą? Jeigu žmogui karšta, ar prie troškulio neprisidės ir noras ko nors šalto, o jeigu šalta— tai karšto? Jei troškulys labai stiprus, norima daug gerti, jei silpnas — mažai. Tačiau pats troškulys visada bus ne troškimas ko nors kito, bet tik natūralus noras gerti, o alkis — natūralus noras valgyti.

— Tai tiesa, — tarė Glaukonas. — Kiekvienas troškimas pats savaime yra troškimas to, kas kiekvienu konkrečiu atveju atitinka jo prigimtį, tuo tarpu vienokios ar kitokios kokybės troškimas jau yra šalutinis dalykas.

— Bet nesiduokime išmušami iš vėžių, — tariau, — jei kas sakys, kad niekas nenori tiesiog gerti, bet būtinai tam tikro gėrimo, nori ne tiesiog valgyti, bet būtinai tam tikro maisto, — juk visi trokšta to, kas gera. Taigi, jei troškulys yra troškimas, tai tik tam tikro gėrimo arba ko nors kito, į ką nukreiptas troškimas. Tą patį galima pasakyti ir apie visus kitus troškimus.

— Toks prieštaravimas turi šiokį tokį pagrindą, — pasakė Glaukonas.

— Bet tai liečia tik tuos dalykus, kurie su kuo nors siejami: jie turi tokias savybes todėl, kad tai, su kuo jie siejami, taip pat turi tokias savybes, o patys savaime jie siejasi tik patys su savimi.

— Nesuprantu.

— Nejaugi nesupranti, kad didesnis daiktas yra didesnis tik už ką nors?

— Žinoma.

— Ar tik ne už tą, kuris mažesnis?

— Taip.

— O daug didesnis tik už daug mažesnį?

— Taip.

— O anksčiau buvęs didesnis — tik už anksčiau buvusį mažesnį, būsiantis didesnis — tik už būsiantį mažesnį?

— Be abejo.

— Panašiai daug yra daug tik palyginti su mažai, dvigubai — palyginti su puse ir taip toliau: sunkesnis yra sunkesnis, palyginti su lengvesniu, greitesnis — su lėtesniu, karštas su šaltu, taip pat ir visa kita.

— Suprantama.

— Na, o mūsų žinios? Ar ir čia nėra panašiai? Pažinimas pats savaime yra susijęs su pačiu pažįstamu dalyku, nesvarbu, kokį dalyką imsime: jis yra toks todėl, kad susijęs su tam tikru dalyku. Juk, pavyzdžiui, kai išmoko statyti namus, ši pažinimo sritis išsiskyrė iš kitų, todėl buvo pavadinta namų statybos menu.

— Ir kas iš to?

— Vadinasi, jis taip buvo pavadintas dėl to, kad skyrėsi nuo visų kitų pažinimo rūšių?

— Taip.

— Kokių ypatybių turi pažįstamas dalykas, toks tampa ir pats pažinimas. Tas pat būdinga ir kitoms pažinimo rūšims bei menams.

— Iš tikrųjų taip.

XIV.— Jeigu dabar jau supratai, — tariau, — tai matai, ką aš norėjau pasakyti: patys savaime daiktai santykiauja tik su pačiais savimi, o siejami su kitais daiktais, jie įgyja tų daiktų savybes. Aš nesakau, kad jie tampa tokie patys, kaip ir tie dalykai, su kuriais jie siejami, — pavyzdžiui, kad žinios apie sveikatą ar ligas yra sveikos ar ligotos, o gėrio ar blogio pažinimas yra geras ar blogas. Pažinimas ir pažįstamas dalykas nėra tas pat, pažinimas siejasi su jo savybėmis — šiuo atveju su sveikata ar ligotumu; ši savybė ir apibrėžia jį. Todėl tokį pažinimą vadiname ne tiesiog pažinimu, bet gydymo menu — pagal jo šalutinę savybę.

— Supratau, — tarė Glaukonas. — Man atrodo, kad taip ir yra.

— O ar troškulio nelaikai vienu iš tų dalykų, kurie tuo, kas jie yra, siejasi su kuo nors kitu? Juk troškulys yra ko nors troškimas.

— Gėrimo.

— Su tam tikru gėrimu siejasi tam tikras troškulys, o pats savaime troškulys nėra noras gerti daug ar mažai, skanaus ar neskanaus gėrimo — žodžiu, jis nesiejamas su kokia nors ypatybe: pats savaime troškulys yra natūraliai susijęs tik su gėrimu apskritai.

— Visiškai teisingai.

— Todėl ištroškusio žmogaus, kiek jis yra ištroškęs“ siela nenori nieko kita, kaip tik gerti; to ji siekia, į tai veržiasi.

— Aišku.

— O jeigu, nors ji yra ištroškusi, kažkas vis dėlto ją sulaiko, vadinasi, joje glūdi kažkas skirtinga nuogeidžiančiojo prado, skatinančio ją gerti tarsi žvėrį. Juk mes tvirtiname, kad tas pats daiktas tuo pačiu metu negali daryti priešingų dalykų toje pačioje savo dalyje ir tuo pačiu atžvilgiu.

— Žinoma, ne.

— Lygiai taip pat apie lankininką, aš manau, negalima sakyti, kad jo rankos tuo pat metu ir traukia lanką į save, ir stumia jį nuo savęs. Reikia sakyti taip: „Viena ranka stumia nuo savęs, kita traukia į save“.

— Iš tikrųjų taip yra, — pritarė Glaukonas.

— Ar nebūna kartais, kad žmogus jaučia troškulį, bet atsisako gerti?

— Taip būna dažnai ir daug kam.

— Ką galima pasakyti apie tokius žmones? Turbūt tai, kad jų sieloje glūdi pradas, kuris liepia gerti, ir kitas pradas, kuris draudžia gerti, ir šis pastarasis nugali tą, kuris liepia.

— Ir man taip atrodo.

— Šis draudžiantis pradas, jeigu jis atsiranda, atsiranda dėl sugebėjimo samprotauti, o tai, kas verčia ir traukia, — dėl kentėjimų ir ligų. Ar ne taip?

— Atrodo, kad taip.

— Taigi, — tariau, — mes pagrįstai galime sakyti, jog tai yra du skirtingi pradai: vieną iš jų, kurio dėka žmogus sugeba samprotauti, galėtume pavadinti protinguoju sielos pradu, o kitą, kurio dėka žmogus myli, jaučia alkį ir troškulį ir pasiduoda kitiems geismams, pavadintume neprotingu ir geidžiančiuoju — jis yra visokių malonumų ir pasitenkinimo bičiulis.

— Visai teisinga šitaip tvirtinti.

— Taigi, — tariau, — nustatėme, jog mumyse yra du pradai. O ar sielos aršumas, dėl kurio mes ir būname pikti, yra trečiasis pradas, ar priskirsime jį vienam iš tų dviejų pradų, kuriam jis savo prigimtimi yra artimesnis?

— Turbūt priskirsime jį prie neprotingojo prado.

— Kartą girdėjau pasakojant, ir aš tuo tikiu, kad Leontijas, Aglajono sūnus, grįždamas iš Pirėjo keliu, einančiu palei šiaurinę sieną iš išorinės pusės, toje vietoje, kur buvo vykdomos mirties bausmės, pastebėjo gulinčius lavonus. Jis norėjo pasižiūrėti į juos, bet kartu jautė pasibjaurėjimą ir nusisuko. Kurį laiką jis kovojo su savimi, užsidengė galvą, bet troškimas pamatyti nugalėjo — plačiai atmerkęs akis, jis pribėgo prie lavonų, šaukdamas: „Šekit, žiūrėkit, nelaimingosios, sotinkitės tuo puikiu reginiu!“