Платон - Valstybė

— Kaip tu sakai? — paklausiau. — Tu nesutinki su jais? Ar tu manai, kad žmogus, kuris nemoka matuoti, nepatikės, kai visi kiti, taip pat nemokantys matuoti, įtikinės, kad jis yra keturių uolekčių aukščio?

— Negalės nepatikėti.

— Todėl nepyk ant jų. Iš tikrųjų tai patys juokingiausi žmonės: jie, kaip ką tik kalbėjome, visą laiką taiso savo įstatymus, manydami, kad įstengs padaryti galą visokiems sutarčių laužymams ir kitiems panašiems dalykams, kuriuos čia minėjome, ir nesupranta, kad jie primena žmones, kertančius hidrai galvą123.

— Teisybė, nieko kito jie ir nedaro, — pritarė Adimantas.

— O aš manyčiau, — tariau, — kad bet kokioje valstybėje — tiek blogai, tiek gerai sutvarkytoje — tikras įstatymų leidėjas neturėtų kvaršinti sau galvos dėl tokių įstatymų, nes pirmuoju atveju jie nenaudingi ir visiškai nereikalingi, o antruoju vienus iš jų bet kas gali nustatyti, o kiti savaime išplaukia iš ankstesnių Įgūdžių.

— Kas mums dar liko aptarti iš įstatymų leidybos?

— Mums jau nieko, — tariau, — bet Delfų Apolonui dar liko padiktuoti didingiausius, puikiausius ir pirmutinius įstatymus124.

— Kokius? — paklausė Adimantas.

— Apie šventyklų statymą, aukojimus ir apskritai apie dievų, demonų ir didvyrių garbinimą, apie mirusiųjų laidojimą ir apie tai, kaip reikia nusipelnyti mirusiųjų palankumą. Mat patys mes tokių dalykų nežinome, bet, kurdami valstybę, mes nieku kitu nepatikėsime— jei būsime protingi — ir nesikreipsime į nieką kitą, kaip tik į savąjį tikėjimo aiškintoją125, kuris sėdi ant akmens126 žemės viduryje ir aiškina žmonėms tuos dalykus.

— Puikiai pasakei! Taip ir padarysime.

VI.— Aristono sūnau, — tariau, — galima sakyti, kad mūsų valstybė jau įkurta. Dabar paimk šviesų žibintą ir, pasišaukęs brolį, Polemarchą ir kitus, pažiūrėk, ar nepamatysime, kur slypi teisingumas ir kur — neteisingumas, kuo jie vienas nuo kito skiriasi ir kurį iš jų reikia turėti, kad būtum laimingas — nesvarbu, ar tai bus paslėpta nuo visų dievų ir žmonių, ar ne.

— Niekus kalbi, — tarė Glaukonas. — Juk tu pats pasižadėjai šį dalyką išaiškinti — sakei, jog iš tavo pusės būtų nedora visomis jėgomis ir visokiais būdais nepagelbėti teisingumui.

— Teisingai man priminei, — pasakiau. — Taip ir reikia daryti. Bet ir jūs turite man padėti.

— Mes pasirengę.

— Tikiuosi, — tariau, — jog surasime tai, ko ieškome, štai kokiu būdu. Aš manau, kad mūsų valstybė, jei tik ji yra gerai sukurta, turi būti tobula.

— Būtinai.

— Aišku, kad ji yra išmintinga, narsi, nuosaiki ir teisinga.

— Aišku.

— Vadinasi, kai ką nors būsime joje suradę, nesurasta bus tik tai, kas liks.

— Ką tu turi galvoje?

— Jei, pavyzdžiui, mes ieškome kokio nors vieno iš keturių daiktų, tai pakanka arba iš anksto žinoti, koks tas daiktas, arba žinoti kitus tris daiktus — tada rasime ir ketvirtąjį; juk aišku, kad lieka kaip tik tas daiktas.

— Teisingai sakai.

— Vadinasi, ir mums reikia panašiai ieškoti, jeigu mūsų valstybei būdingos keturios ypatybės.

— Be abejo.

— Mano manymu, pirmiausia yra akivaizdus jos išmintingumas, nors tai atrodo keistoka.

— Kodėl?

— Valstybė, kurią nagrinėjome, iš tikrųjų atrodo išmintinga, nes joje įgyvendinami protingi sprendimai.

— Teisingai.

— O protingi sprendimai, aišku, yra žinojimas, nemokšiškumas čia nepadės, reikia mokėti protingai samprotauti.

— Aišku.

— Valstybėje yra daug įvairių žinojimo rūšių.

— Suprantama.

— Argi dėl dailidės meno išmanymo valstybę galima vadinti išmintinga ir darančia protingus sprendimus?

— Jokiu būdu ne! Kitaip ją reikėtų pavadinti dailidžių valstybe.

— Vadinasi, nors valstybei ir pageidautina, kad medžio dirbiniai būtų kuo geresni, tačiau dėl to, kad jie nagingai padaryti, valstybės negalima vadinti išmintinga.

— Ne.

— O dėl vario ir kitokių panašių gaminių?

— Jokiu būdu ne!

— Ir ne dėl mokėjimo auginti javus, nes kitaip ją reikėtų pavadinti žemdirbių valstybe.

— Aš taip manau.

— Tai ką? — tariau. — Ar mūsų įkurtoje valstybėje kam nors iš piliečių būdingas toks žinojimas, kuris padėtų spręsti ne smulkius, o valstybinius klausimus, geriausiai tvarkyti vidaus ir išorės santykius?

— Vis dėlto yra.

— Koks tas žinojimas ir kam jis būdingas?

— Tai menas visada būti budriam; jis būdingas tiems valdantiesiems, kuriuos pavadinome tobulais sargybiniais.

— O kaip dėl šito žinojimo tu pavadinsi mūsų valstybę?

— Darančia protingus sprendimus ir išmintinga.

— Kaip tu manai, ar mūsų valstybėje kalvių bus daugiau negu tikrųjų sargybinių?

— Kalvių bus daug daugiau.

— O ir palyginti su visais kitais, kurie turi kokių nors žinių ir pagal jas yra vadinami, sargybinių bus visų mažiausiai.

— Visų mažiausiai.

— Taigi dėl tos mažiausios gyventojų dalies, kuri vadovauja ir valdo, ir jai būdingo žinojimo visa pagal prigimties reikalavimus įkurta valstybė būtų vadinama išmintinga. Atrodo, kad tik labai nedaug žmonių iš prigimties tinka įgyti šį žinojimą, kurį tik vieną iš visų žinojimo rūšių galima pavadinti išmintimi.

— Labai teisingai kalbi, — tarė Glaukonas.

— Štai mes jau — nežinau, kokiu būdu, — suradome vieną iš keturių valstybės ypatybių — ir ją pačią, ir jos vietą valstybėje.

— Man atrodo, mes ją pakankamai išsiaiškinome.

VII.— Narsumą — koks jis yra ir kur jo vieta valstybėje (dėl to valstybė ir vadinama narsia)— nesunku aptikti.

— Kaipgi?

— Į ką gi kita žiūrima, kai valstybė vadinama narsia ar bailia, jei ne į tą jos gyventojų dalį, kuri dėl jos kovoja ir leidžiasi į karo žygius?

— Tik į šitą žiūrima, — sutiko Glaukonas.

— Ar kiti piliečiai bus bailūs, — tariau, — ar narsūs, pagal juos negalima spręsti apie valstybę.

— Negalima.

— Taigi valstybė yra narsi tik tam tikros savo dalies dėka — todėl, kad toje jos dalyje glūdi galia, kuri visą laiką išsaugo tokią nuomonę apie pavojus — kad jie slypi ten ir ten, — kokią jai auklėjimu įdiegė įstatymų leidėjas. Ar ne šitai tu vadini narsumu?

— Nelabai supratau, apie ką tu kalbi. Pakartok dar kartą.

— Aš teigiu, — tariau, — kad narsumas yra tam tikras išsaugojimas.

— Ko išsaugojimas?

— Įstatymo auklėjimu įdiegtos nuomonės apie pavojų— kas jis yra ir koks. Aš sakiau, kad ji išlieka, tai yra žmogus išsaugo ją ir kentėjimuose, ir malonumuose, ir aistrose, ir baimėje ir niekad jos neatsisako. Jei nori, aš paaiškinsiu tai palyginimu.

— Žinoma, noriu.

— Tu, be abejo, žinai, — tariau, — kad dažytojai, norėdami nudažyti vilnas purpuro spalva, pirmiausia iš daugybės spalvų vilnų išsirenka vien tik baltas, paskui jas įvairiais būdais labai rūpestingai paruošia, kad purpuriniai dažai kuo geriau jas kąstų, ir tada jau dažo. Šitaip nudažytos vilnos jau neblunka, ir jų spalva nesikeičia nuo plovimo — nesvarbu, ar su šarmu, ar be jo. Jei dažo be paruošimo, žinai, kas atsitinka, vis tiek, kokia spalva dažytų.

— Žinau, kad tada vilnos išblunka ir juokingai atrodo.

— Tai va, — tariau, — ir mes darome kažką panašaus, kai išsirenkame karius ir auklėjame juos dailiaisiais menais ir gimnastika. Mes nesiekiame nieko kito, o tik to, kad jie kuo geriau ir su įsitikinimu perimtų įstatymus — tarsi dažus; dėl jų įgimtų bruožų ir dėl tinkamo auklėjimo jų nuomonė apie pavojus ir kitus dalykus bus nepajudinama, ir tų dažų nebus galima nuplauti jokiais stipriais šarmais — nei malonumais, kurie veikia stipriau už bet kokius šarmus, nei skausmu, nei aistra, nei baime, nei jokia kita iš tokių «gailių priemonių. Štai tokią galią ir teisingos bei pagrįstos nuomonės apie tai, kas pavojinga, o kas — ne, išsaugojimą aš ir laikau narsumu, jeigu tu neprieštarauji.