Платон - Valstybė

— Kokiu? — paklausė Glaukonas.

— Ne kokiu nors nauju, o finikiečių sugalvotu120. Anksčiau šitaip dažnai būdavo, kaip sako poetai, ir žmonės jais tiki, bet mūsų laikais šito nebuvo ir vargu ar galėtų būti, todėl sunku būtų tuo įtikinti.

— Tu, matyt, nesiryžti papasakoti.

— Kai papasakosiu, suprasi, jog ne veltui delsiau.

— Pasakok, nebijok!

— Gerai, — tariau, — papasakosiu, tik nežinau, kaip čia išdrįsti ir kokiais žodžiais pasakoti. Pirmiausia pamėginsiu įtikinti pačius valdovus ir karius, o paskui ir kitus piliečius, kad jie tik sapnavo, jog patyrė ir išgyveno visa tai, ką mes jiems įdiegėme, auklėdami ir lavindami juos, o iš tikrųjų tuo metu jie buvo po žeme, auginami ir formuojami jos gelmėse — ir jie patys, ir jų ginklai, ir visa jų apranga. Kai jie buvo baigti, žemė, jų motina, išleido juos į pasaulį. Todėl ir dabar šalimi, kurioje gyvena, jie privalo rūpintis kaip motina ir žindyve ir ginti ją, jei kas užpuls, o kitus piliečius laikyti broliais, nes ir jie gimė iš žemės.

— Ne veltui tu ilgai gėdijaisi pasakoti tokį prasimanymą.

— Tai visai suprantama, — tariau. — Bet vis dėlto paklausyk ir mito pabaigos. Nors jūs, valstybės piliečiai, visi esate broliai — sakysiu jiems, tęsdamas mitą, — bet dievas, lipdydamas tuos iš jūsų, kurie bus tinkami valdyti, įmaišė aukso, todėl jie yra vertingiausi; lipdydamas jų padėjėjus, jis įmaišė sidabro, o žemdirbius ir įvairius amatininkus — geležies ir vario. Jūs visi esate giminingi, bet vaikus dažniausiai gimdote panašius į save, nors gali atsitikti, kad iš aukso gims sidabro vaikas, o iš sidabro — auksinis; panašiai ir kitais atvejais. Iš valdovų dievas visų pirma ir, svarbiausia, reikalauja, kad kaip tik čia jie būtų šaunūs sargybiniai ir nieko taip uoliai nesaugotų, kaip savo palikuonis, ir žiūrėtų, kokio metalo priemaišų yra jų vaikų sieloje; kad, jeigu vaikas gims su geležies ar vario priemaišomis, jokiu būdu jo negailėtų, o atsižvelgtų į jo prigimtį ir padarytų iš jo amatininką arba žemdirbį; o jeigu gims vaikas su aukso arba sidabro priemaiša, tai reikia pagarbiai pervesti jį į sargybinius arba padėjėjus. Juk buvo išpranašauta, kad valstybė pražus, kai ją saugos geležinis arba varinis sargybinis. Sakyk, kaip priversti patikėti šiuo mitu?

— Dabartinių žmonių tuo neįtikinsi, — atsakė Glaukonas, — bet šitai galima įteigti jų sūnums ir vėlesnėms kartoms.

XXII.— Vis dėlto, — tariau, — ir tai paskatintų piliečius labiau rūpintis ir valstybe, ir vienus kitais; aš taip suprantu tavo žodžius. Sėkmė čia priklausys nuo to, kaip plačiai pasklis toks gandas. O mes apginkluokime tuos iš žemės gimusius žmones ir veskime juos į priekį, valdovams vadovaujant. Tegul jie atėję pasirenka mieste geriausią vietą stovyklai, iš kur jiems būtų patogiausia laikyti gyventojus paklusnius, jei kas nenorėtų paklusti įstatymams, ir atremti išorės priešą, jei šis pultų lyg vilkas kaimenę. Įkūrę stovyklą ir paaukoję dievams, tegul jie įsirengia būstus. Ar ne taip?

— Taip, — pritarė Glaukonas.

— Tokius būstus, kurie žiemą saugotų nuo šalčio, o vasarą — nuo karščio.

— Be abejo. Man rodos, tu kalbi apie namus.

— Taip, — tariau, — bet apie karių namus, o ne pirklių.

— O kuo jie vieni nuo kitų skiriasi?

— Pamėginsiu tau paaiškinti. Baisiausias ir šlykščiausias dalykas — tai jeigu piemenys taip augina šunis kaimenėms saugoti, kad šie dėl nepaklusnumo arba iš bado, arba dėl blogo įpročio daro avims bloga ir yra panašūs ne į šunis, o į vilkus.

— Tai tikrai baisu, — pritarė Glaukonas.

— Todėl visokiais būdais reikia saugotis, kad valdovų padėjėjai, kadangi jie yra pranašesni už piliečius, nepradėtų su jais panašiai elgtis ir, užuot buvę draugiškais sargybiniais, nepasidarytų panašūs į žiaurius viešpačius.

— Taip, šito reikia saugotis.

— Geriausiai nuo šitokių dalykų apsisaugosime, jei juos deramai išauklėsime.

— Bet juk taip ir yra.

— Dėl šito, mielas Glaukonai, neverta ginčytis, — atsakiau. — Geriau tvirtinkime, kaip ką tik sakiau, kad juos reikia teisingai išauklėti, nesvarbu kaip, jei norime, kad jie butų švelnūs ir vieni kitiems, ir tiems, kuriuos saugo.

— Teisingai.

— Sveikas protas sako, jog, be auklėjimo, juos dar reikia aprūpinti būstais ir kitokiais reikmenimis taip, kad tai netrukdytų jiems visą laiką būti geriausiais sargybiniais ir neskatintų jų daryti bloga kitiems piliečiams.

— Iš tikro sveikas protas taip sako.

— Na, o jei norime, — tęsiau aš, — kad jie būtų tokie, ar nereikia jų gyvenimo ir būstų sutvarkyti maždaug šitaip: pirmiausia, nė vienas iš jų neturi turėti jokios asmeninės nuosavybės, išskyrus būtiniausius dalykus. Paskui niekas negali turėti tokių namų ar sandėlio, į kuriuos negalėtų laisvai įeiti kiekvienas, kuris tik panorės. Maistą, reikalingą narsiems ir nuosaikiems kariams, jie turi gauti iš kitų piliečių kaip atlyginimą už savo tarnybą. Jo turi gauti tiek, kiek reikia vieneriems metams, nei daugiau, nei mažiau. Jie valgys bendrai ir gyvens bendrai kaip karo stovykloje. Dėl aukso ir sidabro jiems reikia pasakyti, kad jie savo sieloje visą laiką nešiojasi dievų jiems suteiktą dievišką auksą ir sidabrą, todėl jiems nėra jokio reikalo turėti dar ir žmonių aukso, ir kad būtų nedora suteršti dieviškąjį auksą mirtingojo aukso priemaišomis; jų auksas turi būti švarus, ne toks, kaip auksinių monetų, kurios dažnai nedorai padirbinėjamos. Iš visų piliečių tik jiems vieniems nebus leidžiama naudoti, net paliesti aukso ir sidabro nei būti su jais po vienu stogu, nei puoštis auksiniais ir sidabriniais papuošalais, nei gerti iš auksinių ir sidabrinių taurių. Tik šitaip jie gali išsaugoti ir save, ir valstybę. Kai tik jie įsigis žemės, nuosavus namus ir pinigų, tuoj pat iš sargybinių pasidarys namų šeimininkais ir žemdirbiais, iš kitų piliečių sąjungininkų — jų viešpačiais ir priešais. Patys neapkęsdami ir nekenčiami, kitiems spąstus spęsdami ir patys jų baimindamiesi, jie visą laiką gyvens, daug labiau bijodami vidinių priešų negu išorinių, ir tada ir jie patys, ir valstybė atsidurs prie pražūties slenksčio. Dėl visų šių priežasčių, kaip sakiau, ir reikia kaip tik taip tvarkyti sargybinių būstus ir visa kita ir įtvirtinti šitai įstatymu. Ar sutinki?

— Sutinku, — atsakė Glaukonas.

KETVIRTOJI KNYGA

I. Čia į pokalbį įsikišo Adimantas:

— O kaip pasiteisinsi, Sokratai, jei kas nors pasakys, kad tu šituos žmones nori padaryti ne itin laimingus — ir, be to, jie patys bus dėl to kalti? Juk iš tikrųjų valstybė yra jų rankose, bet jie nepasinaudos nė viena iš valstybės teikiamų gėrybių; tuo tarpu kiti įsigis ariamos žemės, pasistatys didelius ir gražius namus, gerai juos įsirengs, aukos dievams ypatingas aukas, vaišins svečius, turės tai, apie ką tu čia kalbėjai, — aukso ir sidabro, ir apskritai visa tai, kas paprastai gyvenimą padaro laimingą. Žodžiu, galima sakyti, kad jie bus lyg ir pagalbiniai samdiniai, nieko kita neveiks, o tik eis sargybą.

— Taip, — atsakiau, — jie dirbs tik už pavalgymą — be maisto, negaus jokio kito atlyginimo ir negalės savo noru išvykti į kitus kraštus, pirkti dovanų heteroms ir šiaip išlaidauti savo nuožiūra, kaip daro tie, kurie garsėja kaip laimingi žmonės. Taigi tu, kaltindamas mane, išleidai iš akių šiuos ir daug kitų dalykų.

— Tai pridėk ir šiuos kaltinimus.

— Vadinasi, tu klausi, kaip pasiteisinsiu?