Платон - Valstybė

— Būtinai šitaip atsitiks, — pritarė Glaukonas.

— Jei žmogus bus iš prigimties švelnus, muzika jį greitai padarys ištižusį, o jei aršus, tai ir nuslopinęs savo karštumą, jis liks ūmus, dėl menkniekių greitai užsidegantis ir greitai vėl nurimstantis. Toks žmogus iš aršaus pasidarys irzlus, piktas ir viskuo nepatenkintas.

— Tikra tiesa.

— Na, o jei žmogus uoliai mankštins savo kūną, gerai ir gausiai valgys, bet nė kiek nesidomės nei dailiaisiais menais, nei filosofija, tai ar, jausdamas savo kūno jėgą ir drąsą, nepasikels jis į puikybę ir nepranoks narsumu pats savęs?

— Visai galimas daiktas.

— Jeigu jis niekuo kitu neužsiims ir visai nebendraus su Mūzomis, jo žinių troškimas, jei jis ir glūdi jo sieloje, neparagaudamas nei pažinimo, nei ieškojimo, atribotas nuo žodinės kūrybos ir kitų dailiųjų menų, silps, pasidarys kurčias ir aklas, nes jis neskatina šio žmogaus, nemaitina jo ir neapvalo jo pojūčių.

— Tai tiesa.

— Toks žmogus, mano nuomone, pradeda nekęsti žodžio, lieka nemokša, jis niekada neįtikinėja žodžiu, bet tarsi žvėris siekia savo tikslų smurtu ir grubumu; jis gyvena, paskendęs tamsybėje ir kvailybėje, be harmonijos ir grožio supratimo.

— Iš tikro taip būna, — pritarė Glaukonas.

— Matyt, kaip tik dėl šių dviejų žmogaus prigimties pusių koks nors, aš sakyčiau, dievas dovanojo žmonėms du menus — dailiuosius menus ir gimnastiką; bet dovanojo juos ne dėl kūno ir sielos (šitai nebent tik tarp kitko), o dėl žmoguje glūdinčių narsumo ir filosofinio pradų, kad tai įsitempdami, tai atsileisdami jiedu sudarytų deramą harmoniją.

— Atrodo, kad taip, — tarė Glaukonas.

— Taigi tą, kuris geriausiai suderina gimnastiką su dailiaisiais menais ir geriausiai pateikia juos sielai, visai pagrįstai galėtume laikyti tobulai įvaldžiusiu dailiuosius menus ir puikiu harmonijos kūrėju — daug geresniu už tą, kuris moka derinti stygas.

— Teisingai kalbi, Sokratai.

— Vadinasi, Glaukonai, ir mūsų valstybėje, kad būtų išsaugota valstybinė santvarka, nuolat bus reikalingas toks rūpintojas.

— Būtinai.

XIX.— Tai tokie yra mūsų mokymo ir auklėjimo būdai. Ar reikia leistis į smulkmenas, kokie bus mūsų piliečių šokiai, žvėrių medžioklė, medžioklė su šunimis, gimnastikos varžybos ir arklių lenktynės? Juk maždaug aišku, kad visi šitie dalykai turi būti suderinti su pagrindiniais būdais, todėl bus nesunku nustatyti, ko reikia.

— Be abejo, nesunku, — patvirtino Glaukonas.

— Sutarta, — pasakiau. — Kas mums dar lieka apsvarstyti? Ar ne tai, kurie piliečiai valdys, o kurie paklus?

— Žinoma.

— Aišku, kad turi valdyti senesnieji, o jaunesnieji paklusti.

— Aišku.

— Ir valdyti turi geriausieji iš jų.

— Ir tai aišku.

— Argi geriausieji žemdirbiai nėra labiausiai tinkami žemei dirbti?

— Be abejo.

— Kadangi valdantieji turi būti geriausi iš sargybinių, tai argi jie nebus tie, kurie labiausiai tinka valstybei ginti?

— Suprantama.

— Jie turi būti protingi, sumanūs ir rūpintis valstybe.

— Taip.

— Labiausiai rūpinamasi tuo, kas mylima.

— Iš tikrųjų.

— O labiausiai žmogus myli tada, kai reikalo naudą laiko ir savo asmenine nauda ir kai mano, kad reikalo sėkmė sutampa su jo paties sėkme, o jeigu ne — priešingai.

— Taip yra, — tarė Glaukonas.

— Taigi iš sargybinių mes atrinksime tokius žmones, kurių gyvenimo tikslas, pagal mūsų stebėjimus, — uoliai tarnauti valstybės labui ir kurie jokiu būdu nesutiktų veikti prieš ją.

— Tokie žmonės kaip tik bus tinkami valdyti.

— Man rodos, tarp visokio amžiaus žmonių reikia ieškoti tokių, kurie laikosi šitokio požiūrio, kurių nei vilionėmis, nei prievarta nepriversi užmiršti ar atsisakyti nuomonės, kad reikia daryti tai, kas valstybei yra naudingiausia.

— O ką tu vadini atsisakymu?

— Aš tau tuoj pasakysiu, — tariau. — Man atrodo, kad nuomonės iškrenta iš žmogaus sąmonės arba jo valia, arba nejučiom: jo valia, kai žmogus apsigalvojęs atmeta klaidingą nuomonę, o nejučiom — kai atmeta kurią nors teisingą nuomonę.

— Kaip šitai atsitinka mūsų valia, aš suprantu, bet kaip šitai įvyksta nejučiom, man dar neaišku.

— Kodėl? — paklausiau. — Juk turbūt ir tu manai, kaip ir aš, kad nuo gerų dalykų žmonės atsisako prieš savo valią, o nuo blogų — savo noru? Argi nėra bloga apsigauti tiesos atžvilgiu, o gera — laikytis tiesos? Ar tau neatrodo, kad turėti teisingą nuomonę apie tikrovę ir yra laikytis tiesos?

— Teisingai sakai, — tarė Glaukonas. — Ir man atrodo, kad žmonės nenoromis atsisako nuo teisingos nuomonės.

— Išeitų, kad tai atsitinka, kai žmones apvagia, suvilioja arba jėga priverčia.

— Aš ir vėl nesuprantu.

— Matyt, — tariau, — aš kalbu kaip tragedijoje. Apvogtais aš vadinu tuos, kurie leidžiasi perkalbami arba yra užmaršūs: vienus nejučiom apvagia laikas, o kitus — žodiniai įrodymai. Ar dabar supranti?

— Suprantu, — atsakė Glaukonas.

— Jėga priverstais aš vadinu tuos, kuriuos kančios ar sielvartas priverčia pakeisti savo nuomonę.

— Ir šitai suprantu. Teisingai kalbi.

— O suviliotais, manau, ir tu pats pavadinsi tuos, kurie pakeičia nuomonę arba malonumų pakerėti, arba iš baimės.

— Vilioja visa, kas apgaulinga.

XX.— Taigi, kaip jau sakiau, reikia ieškoti žmonių, kurie tvirčiausiai gina savo pažiūras ir mano, jog reikia daryti tai, kas, jų nuomone, valstybei yra naudingiausia. Jau vaikystėje, siūlant jiems užsiėmimus, reikia stebėti, kur kuris iš jų būna itin užmaršus ir leidžiasi apgaunamas. Turinčius gerą atmintį ir nepasiduodančius apgaulei reikia atrinkti, o tuos, kurie ne tokie, atmesti. Ar ne taip?

— Taip.

— Be to, jiems reikia užkrauti darbų, sunkumų ir varžybų ir taip pat juos stebėti.

— Teisingai.

— Reikia jiems surengti ir trečios rūšies išmėginimą— stebint patikrinti juos vilionėmis. Panašiai kaip kumeliukus vaiko, triukšmaudami ir rėkaudami, ir žiūri, ar jie baikštūs, taip ir jaunuolius reikia iš pradžių priversti patirti ką nors baisaus, o paskui suteikti jiems malonumų ir išbandyti juos stipriau negu auksą ugnimi; tada paaiškės, ar jie yra atsparūs vilionėms, ar visada dori, ar jie gerai sergi ir patys save, ir dailiuosius menus, kurių mokėsi, ar visokiomis aplinkybėmis yra nuosaikūs ir harmoningi, žodžiu, ar jie sugeba būti naudingiausi ir patys sau, ir valstybei. Tą, kuris išlaikys šitą išmėginimą ir visais amžiaus tarpsniais — vaikystėje, jaunystėje ir brandos laikotarpiu — pasirodys kaip vientisas žmogus, ir reikia padaryti valstybės valdovu ir sargybiniu, reikšti jam pagarbą gyvam ir mirusiam, garbingai palaidoti ir įamžinti jo atminimą. O tuos, kurie ne tokie, reikia atmesti. Štai kaip, Glaukonai, reikia atrinkti valdovus ir sargybinius — tiesa, šitai nusakyta kol kas tik bendrais bruožais, nesileidžiant į smulkmenas.

— Ir man atrodo, kad atrinkti reikia šitaip.

— Tokius sargybinius visai pagrįstai galima pavadinti pačiais tikriausiais valstybės sargybiniais, nes jie saugos valstybę nuo išorės priešų, o jos viduje saugos jos draugiškus piliečius, kad šiems nekiltų noras, o anie negalėtų daryti bloga. O jaunuoliai, kuriuos vadinome sargybiniais, būtų jų padėjėjai ir jų valios vykdytojai.

— Sutinku.

XXI.— Neseniai sakėme, kad kartais melas būtinas. Kokiu būdu mes galėtume priversti valdovus — o jei tai neįmanoma, tai bent kitus piliečius, — patikėti kuriuo nors iš tokių prasimanymų?