Платон - Valstybė

— O argi išraiškos būdas ir pati kalba neatspindi žmogaus sielos?

— Kaipgi ne!

— O visa kita — kalbos ypatybės?

— Taip.

— Vadinasi, kalbos gražumas, harmoningumas, grakštumas ir ritmingumas išplaukia iš sielos paprastumo — ne to minties skurdumo, kurį tik pagražindami vadiname paprastumu, o tikrojo būdo paprastumo, kuriame jungiasi gėris ir grožis.

— Visai teisingai.

— Ar mūsų jaunuoliai neturi visaip šito siekti, jei nori atlikti savo pareigas?

— Turi.

— Juk šito apstu dailėje ir visose vaizduojamojo meno šakose — audimo, siuvinėjimo mene, statyboje, visokių reikmenų gamyboje, kūnų ir augalų prigimtyje: viskas yra arba gražu, arba bjauru. Bjaurumas, neritmingumas ir neharmoningumas yra giminingi kalbos ir būdo piktumui, o priešingos savybės yra artimos išmintingumui ir dorovingumui.

— Visai teisingai, — pritarė Glaukonas.

XII.— Negi mums reikės prižiūrėti tik poetus ir versti juos arba įkūnyti savo kūriniuose gerus papročius, arba visai atsisakyti kūrybos? Ar nereikės kontroliuoti ir kitų menininkų ir neleisti jiems gyvų būtybių paveiksluose, pastatuose ir kitokiuose kūriniuose įkūnyti ydų, nesivaldymo, žemumo ir bjaurumo? O tiems, kurie negalės paklusti šitiems reikalavimams, iš viso neleisime kurti; kitaip mūsų sargybiniai, augdami tarp tų blogio atvaizdų, tarsi ganydamiesi užterštoje ganykloje ir kasdien po truputį skabydami apnuodytą žolę, pamažu, nejučiomis sukauptų savo sieloje didelį blogį. Todėl mums reikia ieškoti tokių menininkų, kurie dėl savo įgimtų gabumų galėtų eiti grožio ir grakštumo prigimties pėdomis, kad mūsų jaunuoliams, tarsi sveiko krašto gyventojams, viskas eitų į naudą, kad iš kurios tik pusės jų akis ir ausis pasiektų gražūs kūriniai, jie tarsi švelnus vėjelis iš gerų kraštų neštų jiems sveikatą ir nejučiomis jau iš pat mažens suartintų juos su gražiu žodžiu ir skatintų draugauti ir sutarti su juo.

— Iš tikrųjų jie būtų gerai auklėjami!

— Glaukonai, — tariau, — ar ne dėl to dailieji menai auklėja, kad ritmas ir harmonija giliausiai įsiskverbia į sielos gelmes ir stipriausiai ją paveikia? Jie patys yra grožis ir žmogų padaro gražų, jei tik jis teisingai auklėjamas; o jeigu ne — priešingai. Šitaip išauklėtas žmogus labai gyvai pajunta apsileidimą ir bjaurumą meno ir gamtos kūriniuose ir piktinasi jais: jis giria gražius kūrinius ir su džiaugsmu priima juos į savo širdį, jis maitinasi jais ir pats tampa tobulas; jis teisingai peikia bjaurius dalykus ir neapkenčia jų nuo pat vaikystės, kai dar nesuvokia protingos kalbos, o vėliau, kai ateis tokios kalbos laikas, jis pamils ją kaip savą, suvokdamas, kad ji būdinga jam pagal išsiauklėjimą.

— Man atrodo, — pasakė Glaukonas, — kad kaip tik dėl to dailieji menai tokie svarbūs auklėjimui.

— Kai mokėmės skaityti, — tariau, — tik tada pasijutome susigaudą, kai suvokėme, kad skirtingų raidžių visuose junginiuose, kuriuose tik jų pasitaiko, yra visai nedaug, ir įpratome skirti kiekvieną raidę, nei dideliuose, nei mažuose junginiuose neniekindami jų, tarsi būtų neverta kreipti į jas dėmesį, bet visur stengdamiesi atpažinti jas. Tik tada išmokome skaityti, kai su tuo susidorojome.

— Teisingai.

— Vadinasi, ir raidžių atvaizdus kur nors vandenyje arba veidrodyje mes atpažinsime tik tada, kai pažinsime pačias raides — o čia reikalingas tas pats menas ir pratybos.

— Be abejo.

— Prisiekiu dievais, mes nebūsime perpratę nė dailiųjų menų — nei mes patys, nei sargybiniai, kuriuos mums reikia auklėti, — tol, kol nežinosime visų nuosaikumo, narsumo, kilnumo ir didžiadvasiškumo rūšių ir visko, kas šioms dorybėms yra gimininga, ir tų dalykų, kurie yra joms priešingi, kol neaptiksime jų visur, kur tik jie pasitaiko — jų pačių ir jų atvaizdų, — ir dideliuose, ir mažuose dalykuose, nes ir čia reikalinga tas pat — menas ir pratybos.

— Teisingai kalbi.

— Vadinasi, jei koks nors žmogus turėtų puikių dvasinių ypatybių ir jo išorinė išvaizda derintųsi su vidinėmis savybėmis, nes jos turėtų bendrų bruožų, tai būtų gražiausias reginys tam, kuris sugeba matyti.

— Iš tikrųjų.

— Argi gražiausias dalykas nėra maloniausias?

— Be abejo.

— Tokius žmones ir mylėtų labiausiai tas, kuris atsidavęs dailiesiems menams, o tų, kuriems toks harmoningumas nebūdingas, — nemylėtų.

— Jei tai būtų dvasinis trūkumas — nemylėtų, o jeigu fizinis — padarytų nuolaidą ir norėtų mylėti.

— Suprantu, — tariau. — Tu turi ar turėjai tokį numylėtinį. Sutinku ir nekaltinu tavęs dėl to. Bet pasakyk štai ką: ar nesaikingi malonumai dera su nuosaikumu?...

— Kaipgi derės, — atsakė Glaukonas, — jei jie įaudrina sielą ne mažiau kaip skausmas!

— O ar dera jie su kokia kita dorybe?

— Jokiu būdu ne su įžūlumu ir nesivaldymu?

— Visų mažiausiai.

— Ar galėtum pasakyti kokį didesnį ir stipresnį malonumą už meilės smagumus?

— Negalėčiau, — tarė. — Nėra už juos audringesnio.

— Protingos meilės ypatybė yra mylėti tai, kas kuklu ir gražu, be to, mylėti santūriai ir harmoningai.

— Iš tikrųjų.

— Vadinasi, protingai meilei nedera tai, kas yra beprotiška ir gimininga nesivaldymui.

— Nedera, — atsakė Glaukonas.

— Nedera jai ir meilės malonumai: protingai besimylintieji — nei įsimylėjėlis, nei mylimasis — neturi turėti su jais nieko bendra.

— Tikrai; Sokratai, prisiekiu Dzeusu, šitai jai nedera.

— Vadinasi, mūsų kuriamoje valstybėje tu taip sutvarkysi, kad įsimylėjėlis būtų draugas savo mylimajam, kartu leistų laiką ir elgtųsi su juo kaip su sūnumi vardan kilnaus tikslo, jei šis sutinka. O šiaip jis tegul taip su juo bendrauja, kad niekada negalėtų kilti net įtarimas, jog tarp jų yra kas nors daugiau. Priešingu atveju jis užsitrauks priekaištą, kad yra grubus ir nesupranta grožio.

— Teisingai.

— Ar tau neatrodo, — tariau, — kad baigėme aptarti dailiuosius menus? Tikslą tikrai pasiekėme, nes visa, kas susiję su dailiaisiais menais, turi baigtis meile grožiui.

— Sutinku, — pasakė Glaukonas.

XIII.— Po dailiųjų menų jaunuolius reikia mokyti gimnastikos.

— Be abejo.

— Ir šiuo atžvilgiu reikia auklėti nuodugniai, pradedant nuo mažens ir toliau visą gyvenimą. Mano nuomone, štai kaip yra — beje, spręsk ir tu: aš nemanau, kad jeigu žmogaus kūnas yra sveikas, tai dėl jo gerų savybių ir siela tampa gera; pagal mane, yra priešingai — gera sielą savo geromis savybėmis sąlygoja tūno gerovę. Ar ne taip?

— Ir man taip atrodo.

— Taigi, jeigu mes pakankamai pasirūpinsime mūsų sargybinių siela ir paskui jiems patiems pavesime rūpestingai mankštinti savo kūną, o patys, kad nereikėtų daugžodžiauti, pasitenkinsime, nurodydami tik keletą pavyzdžių, mes pasielgsime teisingai.

— Teisingai.

— Jau sakėme, kad sargybiniai turi vengti girtavimo. Niekam nepritinka taip nusigerti, jog nebežinotum, kur esi, o sargybiniams ypač.

— Būtų juokinga, jei sargybinį turėtų saugoti sargybinis.

— O kaip su maistu? Juk šie žmonės yra svarbiausių varžybų dalyviai, ar ne?

— Taip.

— Tai ar jiems netiktų atletų maistas107?

— Galbūt.

— Bet toks maistas kenkia sveikatai, nuo jo žmogus pasidaro apsnūdęs. Ar nematai, kad atletai visą gyvenimą miega ir, jei tik bent kiek pažeidžia savo režimą, iškart sunkiai suserga?

— Matau.

— Taigi, — tariau, — kariai turi būti geriau parengti. Jie turi būti budrūs kaip šunys, gerai matyti ir girdėti ir būti tokie sveiki, kad žygiuose, dažnai keičiantis maistui ir gėrimui, priversti kęsti tai kaitrą, tai darganą, nesusirgtų.