Платон - Valstybė

ar šitai, tavo manymu, tinka skiepyti jaunuoliams susivaldymą? Arba šitai:

Bet nusibaigti badu — baisiau už viską pasauly83,

arba kad Dzeusas, kai visi dievai ir žmonės miegojo ir tik jis vienas budėjo, staiga apimtas meilės geismo, viską užmiršo ir, pamatęs Herą, taip įsiaudrino, jog net nenuėjo į savo kambarį, o panorėjo čia pat ant žemės su ja susijungti, ir prisipažino jai esąs apimtas tokios aistros, kokia nė tada jo nebuvo užvaldžiusi, kai jiedu pirmą kartą susitiko slapta nuo savo tėvų84. Arba kad Arėjas ir Afroditė Hefaisto buvo apkalti lovoje85 ir kiti panašūs dalykai?

— Prisiekiu Dzeusu, — tarė Adimantas, — tokie dalykai man atrodo netinkami.

— Bet jei garsūs vyrai ir žodžiais, ir darbais rodo ištvermę, reikia žiūrėti ir klausyti. Kad ir, pavyzdžiui, šitai:

Trenkė sau kumščiu todėl į krūtinę ir pratarė šitaip:

„Reikia ištverti, širdie! Nepalygint baisesnę ištvėrei Kančią“86.

— Teisingai kalbi.

— Be to, mūsų auklėtiniai neturi imti dovanų ir būti godūs.

— Jokiu būdu.

— Negalima jiems pasakoti, kad

Dovanos tinka dievams, karalius garbiuosius palenkia87.

Negalima pagirti ir Achilo auklėtojo Feniko, kuris esą teisingai pataręs savo auklėtiniui padėti achajams, jei šie duos dovanų, o jei ne — ir toliau pykti88. Mes nesutiksime ir su visais tais negražiais dalykais, kurie pasakojami apie Achilą — kad jis buvęs toks godus, jog priėmęs Agamemnono dovanas89, arba kad mirusiojo kūną grąžinęs tik po to, kai gavęs išpirką — kitaip nesutikęs grąžinti90.

— Tokie poelgiai nenusipelno pagyrimo.

— Aš gerbiu Homerą, bet vis dėlto kad ir nenoromis turiu pasakyti, jog nedora tokius dalykus priskirti Achilui ir tikėti, kai šitai tvirtina kiti poetai. Arba vėlgi — štai ką Achilas sako Apolonui:

Pavojingiausias dievų, tu mane suvedžiojai, taiklusis,

Keršyčiau tau iš tikrųjų, jei tokią galybę turėčiau91.

Net upės dievui Achilas nepakluso92 ir buvo pasirengęs kautis su juo; arba apie savo plaukus, skirtus kitai upei, Sperchėjui, jis pasakė:

Lai jau ir garbanos mano palydi Patroklą herojų93,

o Patroklas tada jau buvo miręs. Neįtikėtina, kad jis būtų šitaip padaręs. Arba pasakojimai apie Hektoro lavono valkiojimą aplink Patroklo kapą94, belaisvių aukojimą lauže95 — mes pasakysime, kad visa tai — melas. Mes neleisime, kad mūsų kariai tikėtų, jog Achilas, deivės ir dorovingojo Pelėjo, Dzeuso sūnaus96, sūnus, išauklėtas išmintingojo Chirono97, buvęs tokios prieštaringos dvasios, jog sirgęs dviem viena kitai priešingomis ligomis — žemu turtų troškimu ir išdidžia panieka dievams ir žmonėms.

— Teisingai kalbi.

V.— Taip pat netikėsime, — tariau, — ir kitiems neleisime pasakoti, kad Poseidono sūnus Tesėjas ir Dzeuso sūnus Pirito jas buvę gudrūs ir klastingi grobikai98 arba kad kuris kitas dievo sūnus ar didvyris būtų išdrįsęs daryti tokius baisius ir šventvagiškus darbus, apie kuriuos meluoja poetai; mes priversime poetus sakyti arba kad tai ne jų darbai, arba kad jie nėra dievų vaikai — tik jau ne priešingai ir vienam, ir kitam. Tegul jie nebando įtikinti jaunuolių, kad dievai sukelia blogį ir kad didvyriai nė kiek ne geresni už žmones. Kaip jau anksčiau sakėme, tai nedora ir neatitinka tiesos. Juk įrodėme, kad iš dievų negali kilti blogis.

— Be abejo.

— Net ir klausytis apie tai yra žalinga. Mat kiekvienas ims pateisinti savo nedorumą, jei įsitikins, kad šitaip daro ir darė ir tie, kurie dievams giminingi, ir Dzeuso artimieji:

tarp Idos kalnų

Aukuras jų tėvo, Dzeuso, iškilęs.

Jų gyslomis dar teka kraujas dieviškas99.

Todėl reikia padaryti galą šitokiems mitams, kad jie mūsų jaunuoliams neįskiepytų nuomonės, jog esą galima lengva ranka daryti nusikaltimus.

— Reikia.

— Kadangi mes svarstome, — tariau, — kokių pasakojimų reikia ir kokių nereikia, tai kokią jų rūšį dar liko aptarti? Jau išsiaiškinome, kaip reikia kalbėti apie dievus, demonus, apie didvyrius ir apie Hado karalystę.

— Visiškai.

— Ar tik ne apie žmones mums liko išsiaiškinti?

— Teisingai.

— Bet, mano mielas, kol kas mes nieko negalime apie tai pasakyti.

— Kodėl?

— Aš manau, mes turėtume sakyti, kad ir poetai, ir tie, kurie rašo proza, dažniausiai klaidingai sprendžia apie žmones — jie mano, kad nedorėliai paprastai būna laimingi, o teisingi žmonės — nelaimingi, kad neit ūsingumas esąs naudingas, jei tik jis neiškyla aikštėn, ir kad teisingumas esąs naudingas kitam, o pačiam teisingajam jis — bausmė. Tokius dalykus mes uždrausime kalbėti ir liepsime eilėse ir mituose pasakoti visai priešingai. Ar ne taip?

— Taip.

— Jei sutinki, kad aš kalbu teisingai, tai manau, kad sutinki ir su mūsų ankstesniais samprotavimais.

— Teisingai manai.

— Kad apie žmones šitaip negalima kalbėti, mes nutarsime tik tada, kai išsiaiškinsime, kas yra teisingumas ir kuo jis savaime naudingas tam, kuris yra teisingas, nesvarbu, ar kiti jį laiko tokiu, ar ne.

— Tikra teisybė.

VI.— Apie pasakojimus užteks kalbėti. Dabar, aš manau, reikia paanalizuoti išraiškos būdus. Tada būsime išsiaiškinę, ir ką reikia pasakoti, ir kaip.

— Nesuprantu, ką tu turi galvoje, — pasakė Adimantas.

— Turi suprasti, — tariau. — Gal šitaip greičiau suprasi: visa, ką mitų kūrėjai ir poetai pasakoja, jie pasakoja arba apie praeitį, arba apie dabartį, arba apie ateitį, ar ne?

— O kaipgi kitaip galėtų būti?

— Ir visa tai jie arba paprastai pasakoja, arba mėgdžiodami, arba darydami ir viena, ir kita kartu.

— Man dar ne visai aišku.

— Matyt, aš juokingas ir nenuovokus mokytojas! — tariau. — Nemoku paaiškinti! Tada padarysiu taip, kaip daro tie, kurie nemoka aiškinti: imsiu kokį nors atskirą atvejį ir, juo remdamasis, pamėginsiu parodyti, ką aš noriu pasakyti. Sakyk, ar žinai “Iliados“ pradžią, kur poetas pasakoja, kaip Chrisas prašė Agamemnono grąžinti jam dukterį, kaip šis supyko ir kaip Chrisas, nedavęs dukros, meldė dievą atkeršyti achajams?

— Žinau.

— Žinai, kad, baigiant eilutėmis:

ir meldė

Vyrų achajų, labiausiai gi brolių Atridų valdovų100,

poetas kalba savo vardu ir visai nemėgina nukreipti mūsų minties kitur, vaizduodamas, jog kalba kas kitas, o ne jis pats. Bet tolesnėse eilutėse jis kalba taip, tarsi jis pats būtų Chrisas, ir nori sudaryti mums įspūdį, kad kalba ne Homeras, o senasis šventikas101. Panašiai sukurtas visas pasakojimas apie Trojos karą, apie įvykius Itakėje ir kitose „Odisėjoje“ aprašytose vietose.

— Iš tikrųjų, — pritarė Adimantas.

— Vadinasi, ir tai, kai jis pateikia kitų žodžius, ir kai įsiterpia pats ir kalba nuo savęs, vis tiek yra pasakojimas.

— Aišku.

— Bet kai jis kalba kieno nors kito vardu, ar nesakome, kad tada jis stengiasi kalbėjimo būdu kuo labiausiai panėšėti į tą asmenį, kurį mums pasakė kalbėsiant?

— Sakome, kaipgi ne.

— Bet argi pasidaryti panašiam į kitą žmogų balsu arba išvaizda nereiškia pamėgdžioti tą, į kurį daraisi panašus?

— Be abejo.

— Panašiais atvejais, matyt, ir Homeras, ir kiti poetai pasakoja pamėgdžiodami.

— Taip išeina.

— O jeigu poetas niekur nesislėptų, tai visoje jo kūryboje ir pasakojime nebūtų pamėgdžiojimo. Kad nesakytum, jog ir vėl nesupranti, aš tau paaiškinsiu, kaip šitai atsitinka. Jei Homeras, pasakęs, jog atvyko Chrisas su išpirka už dukterį ir maldavo achajų, o ypač karalių, ir toliau kalbėtų kaip Homeras, o ne taip, tarsi jis būtų virtęs Chrisu, tai supranti, kad šitai būtų ne pamėgdžiojimas, o paprastas pasakojimas. Jis atrodytų maždaug šitaip — pasakysiu proza, nes nesu poetas: „Atvykęs šventikas meldė dievus, kad padėtų aebajams užimti Troją, o patiems nepražūti, ir prašė, kad achajai, pasigėdiję dievo, grąžintų jam dukterį už išpirką. Jam taip pasakius, kiti jį pagerbė ir sutiko, bet Agamemnonas užpyko ir liepė jam eiti šalin ir niekad daugiau nesugrįžti, nes tada jam nepadėsiąs nei skeptras, nei dievo vainikas. O apie jo dukterį pasakė, kad paleisiąs ją ne anksčiau, negu ji pasensianti su juo Arge gyvendama. Jis liepė jam eiti sau ir neerzinti jo, jei norįs sveikas sugrįžti namo. Tai išgirdęs, senis išsigando ir tylėdamas pasišalino. Išėjęs iš stovyklos, labai maldavo Apoloną, kreipdamasis į jį visais jo epitetais ir primindamas jam apie savo dovanas — ir šventykloms statyti, ir šventoms aukoms, — kad, atsilygindamas už visa tai, strėlėmis atkeršytų achajams už jo ašaras“102. Šitaip, mano mielas, yra pasakojama paprastai, nemėgdžiojant.