Платон - Valstybė

— Suprantu.

VII.— Dabar tau aišku, kad galima pasakoti ir priešingai: pakanka išmesti žodžius, kuriuos poetas įterpia nuo savęs, ir palikti tik dialogą.

— Aišku. Tai juk būdinga tragedijai.

— Teisingai supratai, — tariau. — Dabar, manau, tau jau aišku tai, ko anksčiau nesugebėjau išaiškinti: kad vieną poezijos ir mitų rūšį ištisai sudaro pamėgdžiojimas— tai, kaip tu sakai, tragedija ir komedija, o kitą— paties poeto pasakojimas: tai ypač būdinga ditirambams; o epinėje poezijoje ir daugelyje kitų poezijos rūšių naudojama ir viena, ir kita. Ar supranti?

— Suprantu, ką tu anksčiau norėjai pasakyti.

— Prisimink, ką mes anksčiau sakėme: kad jau nurodėme, apie ką reikia kalbėti poezijoje, bet mums dar reikia išsiaiškinti, kaip šitai turi būti kalbama.

— Prisimenu.

— Kaip tik tai aš ir turėjau galvoje, sakydamas, kad mums reikia nuspręsti, ar poetams visur leisime naudoti pamėgdžiojimą, ar vienur leisime, o kitur — ne, ir būtent kur, ar visai neleisime.

— Numanau, kad tu svarstai, ar įsileisime tragediją ir komediją į mūsų valstybę, ar ne.

— Galbūt, — atsakiau. — O gal ir daugiau ką — kol kas dar nežinau: kur žodis neš mus tarsi vėjo dvelkimas, ten ir eisime.

— Gerai pasakei.

— Dabar, Adimantai, pagalvok: ar sargybiniai turi būti pamėgdžiotojai, ar ne? Beje, juk ir tai išplaukia iš to, ką jau anksčiau nutarėme — kad kiekvienas gali gerai dirbti tik vieną, o ne daug darbų, ir jeigu pamėgintų imtis daug ko, jam nieko neišeitų ir jis niekur nepasižymėtų!

— Be abejo.

— Ar negalima to paties pasakyti ir apie pamėgdžiojimą? Tas pats žmogus negalėtų vykusiai pamėgdžioti daugelio dalykų.

— Teisybė.

— Vargu ar kas galėtų dirbti kokį nors svarbų darbą ir kartu vykusiai pamėgdžioti daugelį dalykų. Juk netgi tais atvejais, kai, atrodytų, dvi pamėgdžiojimo rūšys yra artimos viena kitai, tiems patiems asmenims šitai nepavyksta — pavyzdžiui, tiems, kurie kuria ir komedijas, ir tragedijas. Argi tu ką tik ir vienos, ir kitos nepavadinai pamėgdžiojimu?

— Pavadinau, ir tu teisybę sakai, kad tie patys asmenys negali daryti kartu ir viena, ir kita.

— Ir rapsodai negali būti kartu ir aktoriai.

— Negali.

— O tie patys aktoriai netinka ir tragedijai, ir komedijai, nors ir viena, ir kita — pamėgdžiojimas. Ar ne?

— Pamėgdžiojimas.

— Be to, Adimantai, man atrodo, kad žmogaus prigimtis turi tiek bruožų bruoželių, kad daugeliu atžvilgių neįmanoma atkurti ar parodyti viso to, ką siekiama atkartoti pamėgdžiojimu.

— Tikra teisybė, — pritarė Adimantas.

VIII.— Taigi, jei laikysimės pirmojo dėsnio, kurį nustatėme, — kad sargybiniai bus atleisti nuo visų kitų darbų ir tik sergės valstybės laisvę, ir labai uoliai, niekuo kitu neužsiimdami, tik tuo, kas susiję su jų pareigomis, — tai jiems nereikės nieko kita daryti nei ką nors pamėgdžioti. O jeigu jau jie mėgdžios, tai lik tai, kas pritinka — tai yra iš pat vaikystės mėgdžios narsius, santūrius, laisvus žmones ir panašiai, Žemų ir gėdingų dalykų jie neturi daryti, kad mėgdžiodami patys iš tikrųjų nepasidarytų tokie. Argi tu nepastebėjai, kad mėgdžiojimas, jeigu jis tęsiasi nuo mažens, virsta įpročiu ir žmogaus prigimties bruožu — jis paveikia ir išorę, ir balsą, ir dvasią.

— Ir dar kaip paveikia.

— Mes neleisime, — tariau, — kad tie, kuriais mes rūpinamės ir kurie turi tapti šauniais vyrais, vyrai būdami, pamėgdžiotų moterį — jauną ar seną, su vyru besivaidijančią ar su dievais besiginčijančią, besididžiuojančią savo laime ar nelaimėje aimanuojančią, liūdinčią ar verkiančią; dar labiau drausime pamėgdžioti sergančią, gimdančią ar mylinčią moterį.

— Be abejo.

— Neleisime mėgdžioti nei vergų, nei vergių — juk jie daro tik tai, kas vergams dera.

— Neleisime.

— Neleisime mėgdžioti ir blogų žmonių, bailių, kurie elgiasi priešingai, negu mes ką tik kalbėjome, — piktžodžiauja, vieni kitus išjuokia, nešvankiai kalba ir girti, ir blaivūs būdami, ir apskritai ko tik jie nepridaro ir vieni kitiems, ir kitiems žmonėms, ir žodžiais, ir darbais! Aš manau, kad negalima pratintis mėgdžioti ir bepročių kalbos bei elgesio: reikia išmokti skirti išprotėjusius ir nedorus žmones — vyrus ir moteris, ir nedera nei daryti ką nors panašaus, nei jų pamėgdžioti.

— Teisybę sakai.

— Na, o ar reikia pamėgdžioti kalvius arba kokį kitą darbą dirbančius, irkluojančius trijeras arba duodančius irklininkams taktą, arba darančius ką nors panašaus?

— Jokiu būdu! — sušuko Adimantas. — Juk jiems uždrausta tokiais dalykais užsiimti.

— Gerai. O ar ims jie pamėgdžioti žvengiančius žirgus, baubiančius jaučius, šniokščiančias upes, ošiančia jurą, griaustinį ir panašius dalykus?

— Ne, — atsakė Adimantas. — Juk jiems uždrausta pasiduoti beprotybei ir pamėgdžioti bepročius.

— Jei aš teisingai suprantu tavo mintį, — tariau, — yra tam tikra kalbėjimo ir pasakojimo rūšis, kurią vartoja tikrai doras žmogus, kai jam reikia ką nors pasakyti, bet yra ir kita rūšis, visai nepanaši į pirmąją, kurios pasakodamas griebiasi priešingos prigimties ir priešingai išauklėtas žmogus.

— Kokios tos rūšys? — paklausė Adimantas.

— Aš manau, — tariau, — kad nuosaikus doras žmogus, kai jis pasakodamas prieis prie dorybingo žmogaus kokio nors posakio ar darbo, panorės šitai perteikti taip, tarsi jis pats būtų tas žmogus, ir nesigėdys tokio pamėgdžiojimo. Geriausiai išeina, kai pamėgdžiojamas doras žmogus, kurio poelgiai ryžtingi ir išmintingi. Žymiai prasčiau ir silpniau pamėgdžiojami pašlijusios sveikatos arba pakrikę dėl polinkio įsimylėti, girtavimo ar kokios kitos nelaimės žmonės. O kai pasakotojas susidurs su savęs nevertu žmogumi, jis visai nenorės tapti panašus į už save blogesnį žmogų, nebent tik trumpai akimirkai, kai tas žmogus daro ką nors gera, — jis gėdysis, nes yra neįpratęs pamėgdžioti tokius žmones, ir kartu bodėsis prisiimti pavidalą žmogaus, kurį širdyje niekina, — nebent tik juokais galės šitai padaryti.

— Suprantama.

IX.— Taigi jis pasakos tokiu būdu, kurį mes aptarėme, kalbėdami apie Homero epą, — ir pamėgdžiodamas, ir paprastai pasakodamas, bet pamėgdžiojimo bus žymiai mažiau negu pasakojimo. Ar teisingai kalbu?

— Toks pasakotojas tikrai naudos tokį pasakojimo būdą.

— Kuo toks pasakotojas bus blogesnis, — tariau, — tuo uoliau jis stengsis viską pamėgdžioti ir nė vieno dalyko nelaikys savęs nevertu. Todėl jis viską stengsis pamėgdžioti rimtai ir gausios publikos akyse — ir griaustinį, ir vėjo švilpimą, krušos barbenimą, ašių ir ratų girgždėjimą, trimitų, fleitų ir birbynių balsus, visokių įrankių sukeliamus garsus, šunų lojimą, avių bliovimą ir paukščių balsus. Visą jo pasakojimą sudarys pamėgdžiodamas balsu ir judesiais — paprasto pasakojimo bus visai nedaug.

— Teisybė, — pritarė Adimantas.

— Tai ir yra, — tariau, — tos dvi pasakojimo rūšys, kurias minėjau.

— Iš tikrųjų taip ir yra.

— Iš tų dviejų rūšių viena tik nežymiai kinta, ir, suteikus tokiam pasakojimui tinkamą harmoniją ir ritmą, visi, gerai jį perpratę, pasakos maždaug tuo pačiu stiliumi — juk nukrypimai čia nedideli — ir tuo pačiu ritmu.

— Atrodo, kad iš tikrųjų taip yra, — sutiko Adimantas.

— Na, o antroji rūšis yra visai priešinga: norint tinkamai paveikti klausytoją, reikalingos įvairiausios harmonijos ir ritmai, nes čia galimi visokiausi pasikeitimai.