Платон - Valstybė

— Iš tikrųjų taip yra.

— Taigi kiekvienas daiktas, arba iš prigimties tobulas, arba tobulai padarytas, arba ir toks, ir toks, beveik nesikeičia dėl kieno nors poveikio.

— Atrodo, kad taip.

— Bet juk dievas ir visa, kas su juo susiję, yra visais atžvilgiais tobula.

— Žinoma.

— Todėl jam mažiausiai tinka keisti savo pavidalą.

— Mažiausiai.

XX.— Bet gal jis pats save keičia ir įgyja kitą pavidalą?

— Matyt, jei tik jis keičiasi.

— Ar jis pakeičia save į geresnį ir gražesnį, ar į blogesnį ir bjauresnį?

— Tik į blogesnį, — atsakė Adimantas, — jeigu jau keičiasi. Juk negalėtume pasakyti, kad dievui trūksta grožio arba dorybių.

— Puikiai pasakei, — tariau. — Bet jeigu taip yra, Adimantai, tai ar tu manai, kad kas nors — nesvarbu, dievas ar žmogus — pats savo noru padarys save kuriuo nors atžvilgiu blogesnį?

— Tai neįmanoma.

— Taigi neįmanoma ir tai, kad dievas panorėtų pakeisti pats save: kiekvienas iš dievų, būdamas geriausias ir gražiausias, visuomet išlaiko savo pavidalą.

— Tai būtina, — sutiko Adimantas.

— Tad, mielas bičiuli, tegul nė vienas poetas nepasakoja mums, kad

dievai, prisimetę svečiais iš tolimo krašto

Ir apsirengę prastai, per miestus ir per kaimus keliauja58,

tegul niekas neskleidžia paskalų apie Protėją ir Tetidę59, tegul tragedijose ir kituose kūriniuose nevaizduoja Heros, pasivertusios žyne ir renkančios aukas

argiečio Inacho vaikams, gyvybės davėjams60,

ir tegul apskritai neprasimano nebūtų dalykų. Ir motinos neturi, patikėjusios poetais, gąsdinti savo vaikų prasimanymais, jog kažkokie dievai vaikščioją naktimis, pasivertę visokiais svetimšaliais. Šitokiomis pasakomis jos įžeidinėja dievus, o ir vaikai nuo jų darosi bailūs.

— Jos neturėtų šito daryti, — pritarė Adimantas.

— Vadinasi, patys dievai nesikeičia. Bet galbūt jie burtais apgauna mus ir įtikina, jog jie rodosi įvairiais pavidalais?

— Galbūt.

— Tai ką? — tariau. — Negi dievas panorės apgaudinėti mus — žodžiais arba iš tikrųjų, — vietoj savęs pakišdamas mums tik vaiduoklį?

— Nežinau, — atsakė Adimantas.

— Argi tu nežinai, kad tikro melo — jei taip galima pasakyti — nekenčia visi dievai ir žmonės?

— Kaip, kaip?

— Ogi štai: niekas nenori apsigauti ir kito apgauti dėl pačios esmės ir dėl svarbiausių dalykų — čia kiekvienas labiau už viską vengia melo.

— Aš vis dar nesuprantu.

— Tu manai, — tariau, — kad aš čia kalbu kažką nepaprasta, tuo tarpu aš tik sakau, kad apgauti savo sielą tikrovės atžvilgiu, palikti ją suklaidintą ir pats būti nemokša ir persisunkęs melu niekas nenori: čia visi labiausiai neapkenčia melo.

— Tikra teisybė.

— Tai va — šitai, apie ką aš ką tik kalbėjau, visai pagrįstai galima pavadinti tikruoju melu: tai suklaidinto žmogaus sieloje glūdįs nežinojimas. O žodinis melas jau yra sielos būsenos atgaminimas, vėlesnis jos atvaizdas, vadinasi, jau ne grynas melas. Ar ne taip?

— Taip.

XXI.— Taigi tikrojo melo nekenčia ne tik dievai, bet ir žmonės.

— Manau, kad taip.

— O kaip su žodiniu melu? Gal kai kada jis kai kam būna ir naudingas, tad neverta jo neapkęsti? Pavyzdžiui, priešų ir vadinamųjų draugų atžvilgiu — kai jie, apimti šėlo ar beprotybės, puola daryti ką nors bloga, ar tada melas nėra naudinga priemonė, padedanti nukreipti juos nuo blogų darbų? O ir tuose mitiniuose pasakojimuose, apie kuriuos ką tik kalbėjome, melas yra naudingas, jei tik jis kaip galima panašesnis į tiesą, nes mes nežinome, kaip viskas buvo iš tikrųjų senovėje.

— Iš tikrųjų taip būna, — sutiko Adimantas.

— Bet kokiu atžvilgiu melas yra naudingas dievui? Galbūt jis, neturėdamas žinių apie senus laikus, apgaudinėja mus, sukurdamas tiesos regimybę?

— Tai būtų tiesiog juokinga!

— Vadinasi, dievuje nėra melagio poeto.

— Manau, kad ne.

— O gal jis imtų apgaudinėti, išsigandęs priešų?

— Jokiu būdu.

— O gal dėl savo artimųjų šėlimo, ar beprotybės?

— Bet juk nė vienas beprotis ar patrakėlis nėra dievų mylimas.

— Taigi dievui nėra jokio pagrindo meluoti.

— Nėra.

— Todėl nė vienas dievas ar demonas nemeluoja.

— Jokiu būdu nemeluoja.

— Taigi dievas yra kažkas visiškai paprasta ir tikra ir savo veiksmais, ir žodžiais; jis ir pats nesikeičia, ir kitų neapgaudinėja nei žodžiais, nei siųsdamas ženklus — nei miegant, nei budint.

— Iš tavo žodžių man ir pačiam šitai darosi aišku.

— Taigi, — tariau, — tu sutinki, kad antroji taisyklė, kurios reikia laikytis ir samprotavimuose, ir kūryboje, kai kalbama apie dievus, yra tokia: dievai — ne burtininkai, jie nekeičia savo pavidalo ir neapgaudinėja mūsų nei žodžiais, nei darbais.

— Sutinku, — atsakė Adimantas.

— Taigi, daug ką girdami Homero poezijoje, mes vis dėlto nepritarsime sapnui, kurį Dzeusas pasiuntė Agamemnonui61. Nepritarsime ir Eschilui toje vietoje, kur Tetidė sako, jog Apolonas per vestuves pranašavęs

man laimę vaikuose, kurie

Ilgai gyvensią, nepatirdami ligų.

Dievai mane mylėsią, saugosią visad.

Pajaną užgiedojo, aukštindamas mane.

Ir aš tikėjaus — Febo lūpos nemeluos,

Iš jųjų trykšta pranašavimai dievams,

O jis— giedojęs pats, tada puotavęs pats,

Pasakęs pats, — patsai nužudė mano sūnui62

Kai koks nors, poetas ims šitaip kalbėti apie dievus, mes supyksime ir neduosime jam choro63, taip pat uždrausime mokytojams naudoti šitokią poeziją jaunimui auklėti, nes sargybiniai turi būti dievobaimingi ir panašūs į dievus, kiek tai žmogui įmanoma.

— Aš visiškai sutinku su šiais reikalavimais ir esu pasirengęs laikyti juos įstatymais.

TREČIOJI KNYGA

I.— Taigi, — tariau, — dievų atžvilgiu reikės laikytis šitokios taisyklės: tie, kuriems privalu gerbti dievus ir savo gimdytojus ir tarpusavio meilę laikyti labai svarbiu dalyku, jau iš pat mažens turi vienų pasakojimų klausytis, o kitų — nesiklausyti.

— Man rodos, — tarė Adimantas, — kad mes visai teisingai nutarėme.

— Na, o jeigu jie turi būti narsūs, tai ar nereikia jiems kalbėti ne tik šitokius dalykus, bet dar ir kitokius, kad išrautume mirties baimę? Kaip tu manai, ar gali būti narsus tas, kuris bijosi mirties?

— Prisiekiu Dzeusu, manau, kad ne.

— Ar tu manai, kad žmogus, kuris tiki Hadu ir jo baisumais, nebijos mirties ir verčiau pasirinks mirtį mūšyje negu pralaimėjimą ir vergiją?

— Jokiu būdu ne.

— Taigi, kaip matyti, mums reikės susirūpinti ir tokiais mitais ir iš tų, kurie juos pasakoja, reikalauti, kad taip naiviai ne juodintų Hado karalystės, o daugiau ją išgirtų, nes jų pasakojimai ir neteisingi, ir nenaudingi būsimiems kariams.

— Reikės, — pritarė Adimantas.

— Taigi iš epo, pradėję nuo pirmos eilutės, išbrauksime visus šitokius dalykus:

Aš malonėčiau geriau už tarną būti pas kitą

Žmogų beturtį, kuris ir duonos pristinga ne kartą,

Nei karaliauti visų ligi šiol numirusių tarpe64.

Išbrauksim ir šitas eilutes:

Kad neiškiltų į šviesą žmonėms ir dievams nemirtingiems

Rūmai jo tvankūs, priplėkę, kurių ir dievai neapkenčia65,

arba:

Nuostabūs dedas dalykai! Ir Hado namuos pasilieka