Платон - Valstybė

XV.— Kitaip tie įrankiai būtų neįkainojami.

— Vadinasi, kuo svarbesnis yra sargybinių darbas, tuo labiau jis nesuderinamas su kitais užsiėmimais— juk jis reikalauja meistriškumo ir didelių pastangų.

— Ir aš taip manau, — tarė Glaukonas.

— Šiam užsiėmimui reikia turėti ir atitinkamų įgimtų savybių.

— Be abejo.

— Atrodo, mūsų darbas bus parinkti — jei tik sugebėsime — žmones, kurie dėl įgimtų savybių tinka saugoti valstybei.

— Taip, tai mūsų darbas.

— Prisiekiu Dzeusu, — tariau, — užsikrovėme nelengvą darbą. Vis dėlto nenusiminkime, darykime, kiek mūsų jėgos leis.

— Žinoma, nereikia nusiminti, — pritarė Glaukonas.

— Ar tu manai, kad šiuo atžvilgiu yra skirtumas tarp geros veislės šuniuko ir jaunuolio iš geros šeimos savybių?

— Kokias savybes tu turi galvoje?

— Ir vienas, ir kitas turi būti aštraus regėjimo priešui susekti, miklus susektą priešą vytis ir stiprus, jei reikės su pasivytu priešu kautis.

— Visos tos savybės reikalingos.

— O kad gerai kautumeis, reikia būti narsiam.

— Kaipgi kitaip!

— Ar galės būti narsus arklys ar šuo, ar kitas kuris gyvulys, jei jis nebus aršus? Argi nesi pastebėjęs, kad įniršis yra nesutramdomas ir nenugalimas ir kad kiekviena įniršio apimta siela yra bebaimė ir nepasiduodanti?

Esu pastebėjęs.

— Dabar aišku, kokios turi būti kūniškos sargybinio ypatybės.

— Aišku.

— Ir kad jo siela turi būti arši.

— Ir tai aišku.

— Bet, Glaukonai, — tariau, — ar būdami tokio būdo, jie nebus žiaurūs ir vieni kitiems, ir kitiems piliečiams?

— Prisiekiu Dzeusu, — atsakė Glaukonas, — į tai nelengva atsakyti.

— Saviesiems jie turi būti švelnūs, o priešams — žiaurūs. Priešingu atveju jiems neprisieis laukti, kad kiti juos išžudytų — jie patys išžudys vieni kitus.

— Teisybė.

— Tai ką daryti? — tariau. — Kur rasti kartu ir švelnų, ir narsų būdą? Juk įniršis ir švelnumas yra vienas kitam priešingi.

— Aišku.

— O jei vienos iš tų dviejų ypatybių truks, žmogus jokiu būdu negalės būti geras sargybinis. Atrodo, kad tų dviejų ypatybių neįmanoma sujungti; tad išeina, kad negalima rasti gero sargybinio.

— Tikra bėda, — tarė Glaukonas.

Aš kiek pagalvojau ir, apsvarstęs tai, ką anksčiau kalbėjome, tariau:

— Teisybę sakai, mano mielas. Mes patekome į bėdą, nes nutolome nuo to vaizdinio, kurį susikūrėme.

— Kaip?

— Mes nesumojome, kad yra žmonių, kurie turi šias dvi priešingas ypatybes.

— Kur jie?

— Tai būdinga ir kitiems gyvūnams, o ypač tam, kurį lyginome su mūsų sargybiniu. Tu, be abejo, žinai, kad geros veislės šunys būna labai romūs su savais, pažįstamais, o su nepažįstamais — priešingai.

— Žinau.

— Vadinasi, — tariau, — šitai yra galima, ir, ieškodami tokio sargybinio, mes nenusikaltome prigimčiai.

— Atrodo, kad ne.

XVI.— Ar tau neatrodo, kad būsimajam sargybiniui dar kai ko trūksta jam turi būti įgimtas ne tik įniršis, bet ir išminties siekimas.

— Kaip tu sakai? — paklausė Glaukonas. — Nesuprantu.

— Ir šį bruožą, — pasakiau, — tu pastebėsi šunyse; gyvuliui tai tikrai nuostabus dalykas.

— Būtent?

— Pamatęs nepažįstamą žmogų, šuo urzgia, nors prieš tai nebūtų patyręs iš jo nieko bloga, o pamatęs pažįstamą, vizgina uodegą, nors niekados nebūtų patyręs iš jo nieko gera. Ar tai ne nuostabu?

— Iki šiol, — tarė Glaukonas, — aš nekreipiau dėmesio į tai, bet aišku, kad taip yra.

— Šita jo prigimties ypatybė yra nuostabi ir netgi tikrai filosofiška.

— Kaip tai suprasti?

— Mat apie žmogaus, kurį mato, draugiškumą ar priešiškumą šuo sprendžia pagal tai, pažįsta jis jį ar ne. Argi tai nėra siekimas pažinti, kai savas žmogus nuo svetimo skiriamas, remiantis atpažinimu ir neatpažinimu?

— Šito nepaneigsi.

— Argi siekimas pažinti ir išminties siekimas nėra tas pat?

— Tas pat, — atsakė Glaukonas.

— Todėl drąsiai galima sakyti, kad ir žmogui, kuris bus švelnus saviems ir pažįstamiems, iš prigimties bus būdingas išminties ir pažinimo siekimas.

— Galima sakyti.

— Taigi nepriekaištingas valstybės sargybinis turės būti iš prigimties siekiantis išminties, siekiantis pažinti, be to, aršus, vikrus ir stiprus.

— Visai teisingai.

— Toks ir turės būti sargybinis. O kaip mes tokius žmones auginsime ir auklėsime? Ar, šitai svarstydami, mes lengviau išsiaiškinsime tai, dėl ko ir pradėjome šią kalbą, — kaip visuomenėje atsiranda teisingumas ir neteisingumas? Reikia žiūrėti, kad nenutoltume nuo mūsų pokalbio tikslo ir nesileistume perdaug toli.

Glaukono brolis tarė:

— Aš manau, kad šitai mums labai pravers, siekiant mūsų tikslo.

— Mielas Adimantai, prisiekiu Dzeusu, tada nereikia atsisakyti išsiaiškinti šį klausimą, net jei tai ilgai užtruktų.

— Tikrai nereikia.

— Na, tai neskubėdami, kaip daro pasakotojai, imkimės— tegul tik žodžiais — auklėti šiuos žmones.

— Taip ir reikia daryti.

XVII.— Koks gi bus tas auklėjimas? Turbūt būtų sunku surasti geresnį auklėjimą už tą, kuris praktikuojamas nuo seniausių laikų: kūnui — gimnastika, o sielai — dailieji menai48.

— Iš tikro taip.

— Turbūt pradėsime nuo dailiųjų menų, o tik paskui — gimnastika.

— Kodėl gi ne?

— Dailiesiems menams tu priskiri ir pasakojimus. Ar ne?

— Priskiriu.

— Pasakojimai būna dviejų rūšių — tikri ir pramanyti.

— Taip.

— Ir auklėti reikia abiejų rūšių pasakojimais, bet pradėti nuo pramanytųjų?

— Nesuprantu, apie ką tu kalbi.

— Ko čia nesuprasti? — tariau. — Juk iš pradžių vaikams pasakojame mitus, o mitai apskritai — tai išmonė, bet juose yra ir šiek tiek tiesos. Taigi mitais vaikus pradedame auklėti pirmiau negu gimnastika.

— Taip.

— Todėl aš ir sakiau, kad pirmiau reikia imtis dailiųjų menų, o tik paskui gimnastikos.

— Teisingai, — tarė Adimantas.

— Argi tu nežinai, kad kiekviename darbe svarbiausia yra pradžia, ypač jei tai liečia jauną ir gležną būtybę? Kaip tik tuomet ugdosi ir įsitvirtina tie bruožai, kuriuos kas nors nori įdiegti auklėtiniui.

— Iš tikro taip yra.

— Argi mes lengva širdimi leisime vaikams klausytis ir dėtis į galvas bet kokius ir bet kieno sugalvotus mitus, dažniausiai prieštaraujančius toms pažiūroms, kurias, mūsų manymu, jie privalės turėti suaugę?

— Jokiu būdu neleisime.

— Taigi pirmiausia mums reikės prižiūrėti mitų kūrėjus: jeigu jų kūrinys bus geras, priimsime jį, o jei blogas — atmesime. Paskui mes įkalbėsime aukles ir motinas pasakoti vaikams tik pripažintuosius mitus, kad jais sparčiau ugdytų jų sielas, negu jų kūnus — rankomis. Daugumą dabar pasakojamų mitų reikės atmesti.

— Kokius gi? — paklausė Adimantas.

— Pagal reikšmingesnius mitus galėsime spręsti ir apie smulkiuosius. Juk ir vieni, ir kiti kuriami pagal tą patį pavyzdį ir veikia lygiai taip pat. Ar ne taip?

— Taip. Bet aš nesuprantu, kokius reikšmingesnius mitus tu turi galvoje.

— Tuos, — tariau, — kuriuos mums pasakojo Heziodas, Homeras ir kiti poetai. Sukūrę melagingus mitus, jie pradėjo pasakoti juos žmonėms ir iki šiol pasakoja.

— Kokie tie mitai, — paklausė Adimantas, — ir ką tu jiems prikiši?

— Tai, ką visų pirma ir iš esmės dera prikišti — ypač kai prasimanymas nevykęs.