Платон - Valstybė

— Taip.

— Taigi mums reikės ir pirklių?

— Reikės.

— O jei prekyba vyks jūromis, reikės ir daugybės žmonių, nusimanančių apie jūreivystę.

— Reikės jų nemažai.

XII.— Na, o pačioje valstybėje kaip jie savo tarpe dalysis tuo, ką pagamins? Juk kaip tik dėl to sudarėme bendriją ir sukūrėme valstybę.

— Aišku, — atsakė Adimantas, — kad dalysis parduodami ir pirkdami.

— Todėl reikės ir turgaus, ir pinigų, kurie išreikštų keičiamų daiktų vertę.

— Reikės.

— Jeigu žemdirbys ar kuris kitas amatininkas, nunešęs savo gaminius į turgų, nepataikys atvykti tuo pačiu laiku, kaip ir tas, kuriam reikia pirktis tuos gaminius, ar jis tuščiai leis laiką“ sėdėdamas turguje visą dieną?

— Jokiu būdu ne, — atsakė Adimantas. — Atsiras žmonių, kurie, tai matydami, apsiims būti tarpininkais. Gerai sutvarkytose valstybėse paprastai tuo užsiima silpnos sveikatos žmonės, netinkami kitokiam darbui. Jie ten, turguje, tik ir laukia, kad už pinigus įsigytų ką nors iš tų, kurie nori parduoti, ir vėl parduotų už pinigus tiems, kuriems reikia ką nors nusipirkti.

— Todėl, — tariau, — miestui yra reikalingi smulkūs prekiautojai. Argi mes nevadiname smulkiais prekiautojais tų, kurie sėdi turguje ir verčiasi pirkimu ir pardavimu, o tų, kurie keliauja iš vieno miesto į kitą — pirkliais?

— Vadiname.

— Mano nuomone, yra ir kitokių tarpininkų. Tai žmonės, kurie dvasiniu atžvilgiu nelabai verti būti bendrijoje, bet jie turi daug fizinės jėgos ir gali dirbti sunkius darbus. Jie parduoda savo jėgą ir jos kainą vadina atlyginimu. Todėl jie ir vadinami samdiniais. Ar ne taip?

— Taip.

— Taigi valstybei reikalingi ir samdiniai.

— Manau, kad taip.

— Adimantai, ar jau pakankamai išaugo mūsų valstybė, kad ją galėtume laikyti tobula?

— Turbūt.

— O kur joje vieta teisingumui ir neteisingumui? Kuriuose iš mūsų minėtų dalykų jie pasireiškia?

— Nežinau, Sokratai, — atsakė Adimantas. — Nebent kokiame nors visų tų dalykų tarpusavio sąryšyje.

— Galimas daiktas, — tariau, — kad tu esi teisus. Bet reikia tai išsiaiškinti ir eiti iki galo. Pirmiausia pažiūrėkime, kaip gyvens šitaip pasirengę žmonės. Jie augins duoną, darys vyną, siūs drabužius, apavą, statys namus, vasarą dirbs daugiausia basi ir pusnuogiai, o žiemą — tinkamai apsirengę ir apsiavę. Susimalę miežius arba kviečius, kruopas virs, o iš miltų užmaišys tešlą ir ant nendrių arba ant švarių lapų keps iš jos skanius pyragus ir duoną; gulėdami ant mirtų ir kukmedžio lapų pakloto, jie puotaus kartu su savo vaikais, užsigerdami vynu; pasipuošę vainikais, jie girdos himnus dievams, linksmai bendraudami vienišu kitais; saugodamiesi skurdo ir karo, jie turės tiek vaikų, kiek leidžia jų ištekliai.

XIII.Čia įsikišo Glaukonas, sakydamas:

— Tu verti tuos žmones vaišintis, matyt, vien sausa duona!

— Teisybę sakai, — tariau. — Užmiršau pasakyti, kad jie turės kai ką ir prie duonos. Aišku, kad turės ir druskos, ir alyvų, ir sūrio, ir svogūnų, ir daržovių — tai vis valstiečių maistas. Mes pridėsime jiems ir gardėsių — figų, žirnių, pupų. Jie keps mirtos vaisius ir buko riešutus ir po truputį gurkšnos vyną. Šitaip jie gyvens santarvėje, sveiki sulauks gilios senatvės ir mirdami perduos savo palikuonims tokį patį gyvenimo būdą.

— Sokratai, jei kurtum kiaulių valstybę, ar ne tokiu pačiu pašaru jas šertum? — paklausė Glaukonas.

— Bet ko gi dar reikia, Glaukonai?

— To, kas įprasta, — atsakė jis. — Jei nori, kad jie gerai jaustųsi, paguldyk juos į guolius, valgius sudėk ant stalų, duok mėsos ir gardėsių, kokius valgo dabartiniai žmonės.

— A, suprantu. Atrodo, mes kalbame ne tik apie besikuriančią valstybę, bet ir apie valstybę, gyvenančią pertekliuje. Gal tai ir neblogai. Mat, nagrinėdami šitokią valstybę, mes galbūt geriau pastebėsime, kaip valstybėje atsiranda teisingumas ir neteisingumas. Valstybė, kurią čia aptarėme, yra tikroji, tai yra sveika, valstybė. Jei norite, galime panagrinėti ir karščiuojančią valstybę. Matyt, kai kam mūsų nustatytas paprastas gyvenimo būdas nepatiks, jie bus nepatenkinti, jiems duok ir guolių, ir stalų, visokių rykų, mėsos, kvepalų, smilkalų, heterų, gardėsių — ir visko kuo daugiau. Išeina, kad būtinais dalykais reikia laikyti jau ne tai, apie ką mes iš pradžių kalbėjome — namus, drabužius, apavą, — ne, duok mums paveikslų ir papuošalų, aukso, dramblio kaulo ir kitų panašių dalykų. Ar ne taip?

— Taip.

— Taigi reikės vėl padidinti valstybę, nes sveikosios valstybės jau nepakaks: ją reikės išplėsti, papildyti daugybe tokių žmonių, kurie valstybei nėra būtini: visokiais medžiotojais, mėgdžiotojais — figūrų, spalvų ir dar kitais, kurie užsiima dailiaisiais menais, — poetais ir jų kūrinių atlikėjais, rapsodais, aktoriais, teatro rangovais, įvairių reikmenų gamintojais, visokiausių dirbinių, ypač moterų papuošalų, meistrais. Mums reikės padidinti ir patarnautojų skaičių. Argi nereikės auklėtojų, auklių, žindyvių, kambarinių, kirpėjų, taip pat virėjų ir mėsininkų? Prireiks ir kiauliaganių. Mūsų pirmojoje valstybėje jų nebuvo, nes nereikėjo, o šitoje valstybėje reikės. Be to, reikės daugybės visokių galvijų, jeigu jau maistui bus vartojama mėsa. Ar ne taip?

— Žinoma.

— Šitaip maitinantis, ir gydytojų reikės daug daugiau negu anksčiau.

— Žinoma, daugiau.

XIV. — Ir šalis, kurios iki šiol užteko gyventojams išmaitinti, pasidarys per maža. Kaip tu manai?

— Iš tikrųjų taip.

— Taigi, jeigu norėsime turėti pakankamai ganyklų ir dirvų, reikės atsirėžti dalį kaimynų žemės, o šie savo ruožtu turės atsirėžti dalį mūsų žemės, jeigu ir jie, nesitenkindami tuo, kas būtinai reikalinga, pasiduos troškimui turėti vis daugiau ir daugiau.

— Tai bus neišvengiama, Sokratai.

— Tada, Glaukonai, turėsime kariauti. Ar kaip kitaip elgsimės?

— Be karo neapsieisime, — atsakė jis.

— Kol kas nekalbėsime apie tai, — tariau, — ar karas yra gėris, ar blogis. Pasakysime tik, kad jau atskleidėme, kas sukelia karą — aistra vis daugiau turėti; užvaldžiusi žmones, ji tampa visų asmeninių ir valstybinių nelaimių priežastimi.

— Teisybė.

— Tada, mano mielas, reikės dar labiau padidinti valstybę — net visa kariuomene, kuri galėtų ginti nuo priešų valstybės turtą ir visa tai, apie ką mes čia kalbėjome, ir atremti priešų antpuolius.

— Na, o patys piliečiai — ar jie neįstengtų kariauti?

— Ne, — tariau, — negalėtų, jei tu ir mes visi, kurdami savo valstybę, teisingai išsprendėme tą klausimą; jei prisimeni, mes nutarėme, kad vienas žmogus negali gerai išmanyti daugelio menų.

— Tu teisus.

— Tai ką? Ar karo veiksmai nėra menas?

— Ir dar koks, — atsakė Glaukonas.

— Tad ar batų siuvimu reikėtų labiau rūpintis negu karo menu?

— Jokiu būdu ne.

— Batsiuviui mes uždraudėme būti dar ir žemdirbiu ar audėju, ar statybininku, jam leidome likti tik batsiuviu, kad jis gerai atliktų batsiuvio darbą. Ir kiekvienam kitam palikome tik vieną darbą, kuriam jis iš prigimties geriausiai tinka; jį, atsisakęs kitų darbų, jis ir dirbs visą savo gyvenimą ir, jei tik neleis laiko veltui, puikiai jį atliks. O argi nesvarbu, kad visa, kas susiję su karo menu, taip pat būtų gerai atliekama? Argi karo menas yra toks lengvas, jog ir žemdirbys, ir batsiuvys, ir bet kuris kitas amatininkas gali kartu būti ir geras karys? Niekas neišmoks gerai žaisti šaškėmis ar kauleliais, jeigu neužsiiminės tuo iš pat mažens, o žais tik retkarčiais. Tai nejaugi, paėmęs į rankas skydą ar kurį kitą ginklą ir užsivilkęs karinę aprangą, tuoj pat pasidarysi geru kovotoju ir hoplitų47 kautynėse, ir bet kuriame kitame mūšyje? Joks įrankis, paimtas į rankas, iš karto nepadarys tavęs nei meistru, nei atletu ir bus nenaudingas, jeigu nemoki su juo apsieiti ir esi neįgudęs.