Платон - Valstybė

IV.Tų dviejų žmonių, apie kuriuos kalbame, gyvenimą sugebėsime teisingai įvertinti tik tada, kai sugretinsime patį neteisingiausią ir patį teisingiausią; kitaip nieko neišeis. Kaip juos gretinsime? Ogi štai kaip: iš neteisingojo neatimsime nė mažiausios neteisingumo dalelės, o iš teisingojo — nė mažiausios teisingumo dalelės. Įsivaizduokime, kad jiedu abu yra tobuli savo įpročiais. Pirmiausia tegul neteisingasis elgiasi taip, kaip tie, kurie puikiai Išmano savo amatą: geras vairininkas arba gydytojas žino, ką jo menas gali ir ko negali; jis imasi to, ką gali, ir numoja ranka į tai, ko negali; o jei kartais suklysta, moka pasitaisyti. Taip ir neteisingasis, imdamasis nedorybių, turi mokėti pasislėpti, jei nori būti neteisingas. Kas leidžiasi sugaunamas, tą reikia laikyti prastai išmanančiu savo darbą. Juk didžiausias neteisingumas — atrodyti teisingam, kai iš tikrųjų toks nesi. Taigi tobulai neteisingam žmogui dera vaizduoti tobuliausią teisingumą, neužmirštant nė menkiausios smulkmenos; leiskime jam, darant didžiausius nusikaltimus, įgyti didžiausią teisingo žmogaus šlovę; jeigu jis kur suklups, tegul įstengia pasitaisyti; tegul jis bus pakankamai iškalbingas pasiteisinti, jeigu jį įskųs dėl kokio nusikaltimo; tegul jis jėga nugali ten, kur reikia panaudoti smurtą, nes jis ir drąsus, ir stiprus, be to, turi draugų ir turto. Šalia šitokio nedorėlio pastatykime teisingąjį, paprastą ir kilnų žmogų, kuris, Eschilo žodžiais tariant, nori ne atrodyti, o būti geras. Visa, kas apsimesta, reikia atmesti. Mat, jei jis dėsis esąs teisingas, jam reikš pagarbą, plauks dovanos — juk visiems jis atrodys kaip tik toks, ir bus neaišku, ar jis yra teisingas dėl teisingumo, ar dėl dovanų ir pagarbos. Atimkime iš jo viską, palikime tik teisingumą, ir padarykime jį visiškai priešingą pirmajam žmogui: nedarydamas nieko neteisinga, tegul jis būna laikomas didžiausiu nedorėliu, kad išlaikytų teisingumo išmėginimą ir įrodytų, jog jo nepaveiks piktos paskalos ir tai, kas jas lydi. Tegul jis tvirtai eina savo keliu iki pat mirties, laikomas nedorėliu, nors iš tikrųjų yra teisingas. Ir kai jie abu prieis kraštutinę ribą, vienas — teisingumo, kitas — neteisingumo, tada galėsime spręsti, katras iš jų yra laimingesnis.

V.— Ak, mielas Glaukonai, — tariau, — kaip puikiai tu nugludinai tarsi kokias statulas tuodu vyrus, kad galėtume juos įvertinti!

— Stengiausi, kiek galėdamas, — atsakė jis. — Kadangi jiedu yra tokie, tai, aš manau, bus nesunku nusakyti, koks gyvenimas laukia vieno ir kito. Reikia šitai padaryti, ir jei man išeis grubokai, tai žinok, Sokratai, kad čia ne mano žodžiai, o tų, kurie vietoj teisingumo garbina neteisingumą. Jie sakys, kad toks teisingasis bus plakamas rykštėmis, kankinamas, jį surakins grandinėmis, jam išdegins akis, ir galų gale, iškentęs visas kančias, jis bus pamautas ant mieto ir sužinos, kad pageidautina ne būti, o tik atrodyti teisinau. Eschilo žodžius kur kas teisingiau būtų taikyti neteisingajam. Juk jie iš tikrųjų sakys, kad neteisingasis užsiima tikrais dalykais, o ne regimybe, ir nori ne atrodyti neteisingas, o būti toks:

Jis varo gilią vagą proto dirvoje —

Iš jos išauga užmojai kilniausi35.

Pirmiausia jis paims į savo rankas valdžią, nes atrodys esąs teisingas; paskui ves žmoną iš kokios tik panorės šeimos, išleis dukteris už ko panorėjęs, užmegs ryšius ir bendraus su kuo tik užsigeis ir, be to, iš visko turės naudos, nes nė kiek nesibodi neteisingumu. Jeigu iškils asmeninis ar visuomeninis konfliktas, jis laimės ir nugalės priešus, o nugalėjęs juos, praturtės, apipils malonėmis draugus, sutriuškins priešus, dievams aukos gausias aukas ir prabangias dovanas — jis geriau už teisingąjį sugebės įsiteikti dievams ir žmonėms, kuriems tik panorės, ir veikiausiai jam, o ne teisingajam lemta būti labiau mylimam dievų. Taigi, Sokratai, jie sako, kad ir dievai, ir žmonės neteisingajam sukuria geresnį gyvenimą negu teisingajam.

VI.Kai Glaukonas baigė kalbėti, aš jau ketinau jam paprieštarauti, bet jo brolis Adimantas tarė:

— Sokratai, ar tu manai, kad klausimas jau išspręstas?

— Kur čia manysi, — atsakiau.

— Nepasakyta tai, kas svarbiausia.

— Ar nežinai priežodžio, kad brolis broliui padeda? Taigi, jei jis ko nepasakė, pagelbėk jam, nors man užtenka ir to, ką jis pasakė; jo kalba išmušė mane iš vėžių, ir aš nebežinau, kaip apginti teisingumą.

— Niekus kalbi, — tarė Adimantas. — Paklausyk, ką aš dar pasakysiu. Mums reikia apsvarstyti ir tuos tvirtinimus, kurie prieštarauja tam, ką pasakė Glaukonas: jie giria teisingumą ir peikia neteisingumą. Tada aiškiau suprasime, ką norėjo pasakyti Glaukonas. Tėvai ir visi kiti, kurie rūpinasi kieno nors auklėjimu, savo vaikus moko ir ragina būti teisingus; jie giria teisingumą ne dėl paties teisingumo, bet dėl gero vardo, kuris įgyjamas teisingumu, kad tam, kuris atrodo teisingas, atitektų ir valstybinės tarnybos, ir pelningos vedybos, ir kitokia nauda, kurią minėjo Glaukonas, kalbėdamas apie žmogų, kuris turi gerą vardą, nors ir nėra teisingas. Maža to, šie žmonės nurodo ir kitus pranašumus, kuriuos teikia geras vardas: dievų malonę ir gausias gėrybes, kurių dievai negaili pamaldiesiems. Apie tai kalba kilnusis Heziodas ir Homeras. Pagal Heziodą, dievų valia teisingiesiems:

Duona (...) dirvoj užauga, kalnų ąžuolynų viršūnės

Čeža nuo gilių rusvų, o stuobriuose dūzgia bitutės.

Nuo gausybės gaurų jų vilnotos avys net svyra36,

ir dar daug kitų gėrybių gavę jie iš dievų. Panašiai sako ir Homeras:

tavo šlovė lig padangių iškilo,

Lygu karaliaus beydžio, kuris iš dievo malonės

Valdo galybę žmonių ir, šalį tvarkydamas plačią,

Žiūri teisybės visur. Juodojoje žemėje auga

Miežiai jam ir kviečiai, o vaisiais lūžta jo sodai,

Avys veda be skaičiaus, žuvim jo vandenys knibžda37.

Musėjas ir jo sūnus38 teisingiesiems parūpina iš dievų dar didesnių gėrybių: nuveda juos į Hadą, suguldo į guolius, surengia šiems šventiesiems pokylį ir leidžia jiems visą laiką girtauti, užsidėjus ant galvų vainikus, manydami, jog amžinas girtumas esąs puikiausias atlyginimas už dorybę. Kiti mano, kad dievų malonė esanti dar didesnė; jie sako, jog dievobaimingas ir priesaiką gerbiąs žmogus po mirties gyvenąs vaikų vaikuose ir ateinančiose kartose. Štai už ką — ir už kitus panašius dalykus — jie liaupsina teisingumą. Nedorėlius ir neteisingus žmones Hade jie panardina į dumblą ir verčia rėčiu nešioti vandenį39, o kol jie gyvi, skleidžia apie juos piktas paskalas — ta bausmė, kurią minėjo Glaukonas, kalbėdamas apie teisingus žmones, laikomus nedorėliais, ištinkanti neteisinguosius. Daugiau apie juos nėra ką pasakyti. Štai kaip giriami vieni ir peikiami kiti.

VII.Be šito, apsvarstyk, Sokratai, ir kitokią nuomonę apie teisingumą ir neteisingumą, kurią pareiškia ir paprasti žmonės, ir poetai. Visi jie vienu balsu liaupsina susivaldymą ir teisingumą kaip gražų, bet sunkų ir varginantį dalyką, o nesusivaldymą ir neteisingumą vaizduoja esant malonų ir lengvai pasiekiamą dalyką, kurį smerkia tik viešoji nuomonė ir įstatymai. Jie sako, kad neteisingumas apskritai yra naudingesnis už teisingumą: turtingus ir įtakingus nedorėlius ir viešajame, ir asmeniniame gyvenime jie yra linkę laikyti laimingais ir gerbti, o tų, kurie yra silpni ir neturtingi, negerbia ir nesiskaito su jais, nors ir laiko juos geresniais už anuos. Keisčiausias jų požiūris į dievus ir dorybę: dievai geriems žmonėms skirią nelaimes ir blogą gyvenimą, o blogiesiems — priešingą likimą. Elgetaujantys žyniai atėję beldžiasi į turtingųjų duris ir įtikinėja, esą jiems dievai yra suteikę galią aukomis ir kerais panaikinti kokį nors jų pačių ar jų protėvių padarytą nusikaltimą — ir tai būsią padaryta linksminantis ir puotaujant; o jeigu kas panorės pakenkti savo priešui, už mažą atlyginimą jie gali užkeikimais ir magiškais mazgeliais padaryti žalą vis tiek ar geram, ar blogam žmogui — jie tvirtina sugebą palenkti dievus, kad jiems padėtų. Tiems savo žodžiams paremti jie pasitelkia liudininkais poetus, kalbančius apie tai, kad blogis esąs lengvai pasiekiamas.