Платон - Valstybė

— Aš manau, — atsakė jis, — kad teisingo žmogaus gyvenimas yra naudingesnis.

— O tu girdėjai, — tariau, — kiek gėrybių Trasimachas priskyrė neteisingo žmogaus gyvenimui?

— Girdėjau, bet netikiu.

— Tad jeigu nori, pamėginkime jį įtikinti, kad jo teiginys neteisingas. Žinoma, jeigu mums pasiseks įrodyti, kad jis neteisus.

— Kur nenorėsi! — atsakė Glaukonas.

— Jeigu mes imsime prieštarauti jam, žodis po žodžio vardydami gėrybes, kurias teikia teisingumas, o po to vėl kalbės jis, ir mes vėl atsakysime į jo kalbą, tai teks skaičiuoti ir matuoti gėrybes, kurias nurodysime, ir prireiks teisėjo, kad nuspręstų, — kiek jų kiekvienas iš mūsų pateikė kiekviename savo atsakyme. O jeigu mes svarstysime taip, kaip iki šiol, vieni su kitais sutardami, tai patys būsime ir teisėjai, ir gynėjai.

— Teisingai sakai.

— Katras iš šių dviejų būdų tau patinka?

— Antrasis, — atsakė jis.

XX.— Na, Trasimachai, — tariau, — atsakyk man iš pat pradžių. Ar tu teigi, kad tobulas neteisingumas yra naudingesnis už tobulą teisingumą?

— Tikrai taip manau, — atsakė jis, — ir pasakiau, kodėl.

— Na, gerai. O ką tu manai apie tuos du dalykus? Turbūt vieną iš jų vadini dorybe, o kitą — nedorybe?

— O kodėl gi ne?

— Vadinasi, teisingumą vadini dorybe, o neteisingumą — nedorybe.

— Suprantama, mielasis. Juk aš ir sakau, kad neteisingumas yra naudingas, o teisingumas — ne.

— O kaip vis dėlto reikia sakyti?

— Kaip tik priešingai.

— Negi teisingumą vadinti nedorybe?

— Ne, tik kilniu naivumu.

— Ar neteisingumą tu vadini piktavališkumu?

— Ne, tik sugebėjimu sveikai galvoti, — atsakė jis.

— Ar tau, Trasimachai, neteisingieji atrodo protingi ir geri?

— Bent tie, kurie yra tobulai neteisingi ir sugeba užvaldyti ištisas valstybes ir tautas. O tu turbūt manei, kad aš kalbu apie tuos, kurie pjausto pinigines? Be abejo, ir tokie darbai yra naudingi, jei tik neiškyla aikštėn. Bet apie juos neverta kalbėti; kas kita tai, apie ką aš ką tik kalbėjau.

— Aš suprantu, — tariau, — ką tu nori pasakyti, tik stebiuosi, kad tu neteisingumą priskiri prie dorybių ir išminties, o teisingumą — prie priešingų dalykų.

— Iš tikro aš juos taip skirstau, — atsakė jis.

— Tai, brolau, kietas riešutas, ir nelengva į tai ką nors pasakyti. Mat, jei tu būtum teigęs, kad neteisingumas yra naudingas, bet būtum sutikęs, jog tai yra ydingas ir gėdingas dalykas, tai mes, remdamiesi viešąja nuomone, turėtume ką atsakyti. Bet dabar jau aišku, kad tu sakysi, jog neteisingumas yra ir gražus, ir stiprus, ir jam priskirsi visas tas ypatybes, kurias mes priskiriame teisingumui, nes išdrįsai palaikyti jį dorybe ir išmintimi.

— Tu puikiai įspėjai, tarsi žynys.

— Vis dėlto, — pasakiau, — nereikia nusiminti, reikia toliau visa tai svarstyti, kol tu, kaip man atrodo, kalbi tai, ką galvoji. Man rodos, Trasimachai, kad tu nė kiek nejuokauji, o kalbi taip, kaip iš tikrųjų tau atrodo.

— Argi tau ne vis tiek, ar man iš tikrųjų taip atrodo, ar ne — tu tik įrodyk, jog kalbu netiesą.

— Vis tiek, — atsakiau. — Bet pamėgink dar man atsakyti: ar tau atrodo, kad teisingas žmogus nori kuriuo nors atžvilgiu pranokti kitą, irgi teisingą?

— Jokiu būdu ne, — atsakė jis, — nes kitaip jis nebūtų toks mandagus ir naivus, kokį jį dabar matome.

— Ar ir teisingumo reikaluose?

— Net ir teisingumo.

— O ar jis nenorėtų pranokti neteisingo žmogaus? Ar jis tai laikytų teisingu dalyku?

— Laikytų teisingu dalyku ir norėtų pranokti, bet neįstengtų.

— Aš ne to klausiu, — pasakiau, — o klausiu tik, ar teisingasis, nors nenori ir nesiekia pranokti teisingojo, nori pranokti neteisingąjį?

— Taip ir yra.

— O neteisingasis? Argi jis siekia pranokti teisingąjį ir teisingumo reikaluose?

— O kodėl gi ne? — atsakė Trasimachas. — Juk jis nori visus pranokti.

— Taigi neteisingasis norės pranokti kitą neteisingąjį ir jo darbus ir pats stengsis turėti daugiau už visus kitus?

— Taip ir bus.

XXI.— Vadinasi, — tariau, — teisingas žmogus nenori pranokti į save panašaus žmogaus, tik į save nepanašų, o neteisingas nori pranokti ir į save panašų, ir nepanašų.

— Puikiai pasakei.

— Ar neteisingasis yra protingas ir geras, o teisingasis — nei protingas, nei geras?

— Kaip tik taip.

— Vadinasi, neteisingasis yra panašus į protingą ir gerą, o teisingasis — nepanašus.

— Kaipgi, toks būdamas, jis bus nepanašus į tokį, o toks nebūdamas, bus panašus?

— Taigi kiekvienas iš jų yra toks, į kokį jis yra panašus.

— O kodėl turėtų nebūti? — atsakė Trasimachas.

— Gerai, Trasimachai, — tariau. — Vieną žmogų tu vadini nusimanančiu apie muziką, o kitą — nenusimanančiu?

— Žinoma.

— Katrą iš jų vadini protingu, o katrą — neprotingu?

— Nusimanantį vadinu protingu, o nenusimanantį — neprotingu.

— Nusimanantis apie muziką yra ir geras, o nenusimanantis — blogas?

— Taip.

— Na, o gydytojas? Irgi taip pat?

— Panašiai.

— Ar tau, mano mielas, atrodo, kad nusimanantis apie muziką žmogus, derindamas lyrą, stygų įtempimu ir atleidimu siekia dar ko nors daugiau, negu nusimanyti apie muziką?

— Ne, neatrodo.

— Na, o ko nors daugiau, palyginti su nenusimanančiu apie muziką?

— Būtinai siekia.

— O gydytojas? Ar, paskirdamas vienokį ar kitokį maistą ar gėrimą, jis siekia šituo ko nors daugiau, negu būti gydytoju ir išmanyti gydytojo darbą?

— Ne.

— O ar siekia jis ko nors daugiau, palyginti su negydytoju?

— Taip.

— Imkim bet kurią žinojimo ir nežinojimo sritį: ar kas nors, išmanantis savo darbą, savo veiksmais ir žodžiais siekia ko nors daugiau negu kitas, išmanantis tą patį darbą, ar to paties toje pačioje srityje, kaip ir tas, kuris į jį panašus?

— Turbūt to paties, — atsakė jis.

— O neišmanėlis? Argi jis nesiektų pranokti ir žinovą, ir kitą neišmanėlį?

— Tikriausiai siektų.

— Bet ar žinovas yra išmintingas žmogus?

— Taip.

— O išmintingas yra geras?

— Sutinku.

— Taigi išmintingas ir geras žmogus nenorės pranokti sau lygaus, o tik tą, kuris į jį nepanašus, vadinasi, jam priešingas?

— Atrodo, kad taip, — atsakė jis.

— O blogas ir neišmanėlis norės pranokti ir sau lygų, ir priešingą.

— Tikriausiai.

— Vadinasi, Trasimachai, — tariau, — išeina, kad neteisingas žmogus nori pranokti ir į save panašų, ir nepanašų. Ar ne taip sakei?

— Taip.

— O teisingasis nenorės pranokti į save panašaus, tik nepanašų?

— Taip.

— Taigi teisingas žmogus yra panašus į išmintingą ir gerą, o neteisingas — į blogą ir neišmanėlį.

— Taip atrodo.

— Bet juk sutarėme, jog kas į ką panašus, tas toks ir yra.

— Sutarėme.

— Vadinasi, paaiškėjo, kad teisingas žmogus yra geras ir išmintingas, o neteisingas — neišmanėlis ir blogas.

XXII.Trasimachas su visu tuo sutiko, bet ne taip lengvai, kaip aš čia pasakoju, o tik vargais negalais ir verste verčiamas. Jį pilte pylė prakaitas — juk buvo vasara. Čia aš pirmą kartą pamačiau Trasimachą išraudusį. Kai sutarėme, kad teisingumas yra dorybė ir išmintis, o neteisingumas — yda ir neišmanymas, aš tariau:

— Gerai. Šitai mes jau pripažinome. Bet taip pat sakėme, kad neteisingumas yra galingas. Ar prisimeni, Trasimachai?