Платон - Valstybė

Visa tai galima priskirti tik sielai.

— Na, o gyvybė? Ar nesakysim, kad ji būdinga sielai?

— Suprantama, — atsakė Trasimachas.

— Vadinasi, pripažinsime, kad siela turi jai būdingą ypatybę?

— Pripažinsime.

— Ar siela, Trasimachai, netekusi jai būdingos ypatybės, galės gerai atlikti savo paskirtį, ar negalės?

— Negalės.

— Taigi bloga siela valdys ir rūpinsis būtinai blogai, o gera siela atliks visa tai gerai.

— Būtinai.

— Argi mes nesutarėme, kad sielos ypatybė yra teisingumas, o neteisingumas — yda?

— Sutarėme.

— Taigi teisinga siela ir teisingas žmogus gyvens gerai, o neteisingas — blogai.

— Pagal tavo išvedžiojimus taip išeina.

— Bet tas, kuris gerai gyvena, yra laimingas, jam sekasi, o kuris blogai gyvena — priešingai.

— Be abejo.

— Taigi teisingasis yra laimingas, o neteisingasis — nelaimingas.

— Galbūt, — atsakė Trasimachas.

— Bet būti nelaimingam yra nenaudinga, o būti laimingam — naudinga.

— Kaipgi kitaip?

— Taigi, laimingasis Trasimachai, neteisingumas nėra naudingesnis už teisingumą.

— Na ir vaišinkis sau, Sokratai, šitais dalykais per bendidijas!

— Tai tu mane vaišini, Trasimachai, — pasakiau, — nes pasidarei sukalbamas ir lioveisi pykęs. Vis dėlto dar nesijaučiu iki valiai prisivaišinęs — tai mano kaltė, ne tavo! Kaip smaližiai, dar iki soties neprisigardžiavę ankstesniojo valgio, puola ragauti naujo, taip, man rodosi, darau ir aš: dar neišsprendęs klausimo, kurį mes iš pradžių svarstėme — kas yra teisingumas, — mečiau jį į šalį ir šokau nagrinėti, ar teisingumas yra yda ir nemokšiškumas, ar išmintis ir dorybė; paskui, išgirdęs teiginį, kad neteisingumas esąs naudingesnis už teisingumą, nebeiškenčiau ir nuo ano klausimo perėjau prie šito. Taip išėjo, kad visi svarstymai nedavė jokios naudos. Juk jeigu nežinau, kas yra teisingumas, tai vargu ar galėsiu sužinoti, ar teisingumas yra dorybė, ar ne, ir ar tas, kuris ją turi, yra laimingas, ar nelaimingas.

ANTROJI KNYGA

I. Šitaip pasakęs, aš jau maniau, kad man nebereikės daugiau kalbėti. Bet pasirodė, jog tai buvo tik įžanga. Glaukonas, kuris visada būna labai karingas, ir dabar nesutiko su Trasimacho atsisakymu ir tarė:

— Sokratai, ar tu tiktai nori, kad atrodytų, jog mus įtikinai, ar iš tikrųjų nori įtikinti, kad bet kokiu atveju teisingumas yra geriau už neteisingumą?

— Norėčiau jus iš tikrųjų įtikinti, — atsakiau, — jeigu tai nuo manęs priklausytų.

— Betgi tu, — tarė Glaukonas, — darai ne tai, ką nori. Pasakyk man: ar tu laikai gėriu tai, ką mes vertiname ne dėl to, ką tai duoda, bet patį savaime, kaip, pavyzdžiui, džiaugsmą ar nekaltus malonumus, kurie ateityje neturi jokių padarinių, o tik džiugina tą, kuris juos patiria?

— Man atrodo, kad tai yra kažkas panašu į gėrį.

— Na, o tai, ką mes vertiname ir patį savaime, ir dėl to, ką tai duoda, kaip, pavyzdžiui, protingumas, regėjimas, sveikata ir visa kita, kas mums yra vertinga dėl abiejų priežasčių, ar tu laikai gėriu?

— Taip.

— O ar tau neatrodo, kad yra dar ir trečia gėrio rūšis, kuriai priklauso gimnastika, ligonių slaugymas, gydymas ir kiti pelningi užsiėmimai? Juos pavadintume varginančiais, bet naudingais. Vargu ar mes panorėtume užsiimti jais dėl jų pačių, jeigu ne atlyginimas ir kitokia jų teikiama nauda.

— Yra ir tokia trečia gėrio rūšis. Bet kas iš to?

— Kuriam iš tų gėrių priskirtume teisingumą?

— Aš jį priskirčiau gražiausiam gėriui, kurį reikia branginti ir patį savaime, ir dėl to, ką jis duoda, jei nori būti laimingas.

— Bet daugumai žmonių atrodo kitaip, — tarė Glaukonas. — Jie priskiria jį varginančio gėrio rūšiai: juo reikią užsiimti tik dėl atlyginimo, gero vardo ir garbės; šiaip jau geriau jo vengti, nes pats savaime jis esąs labai sunkus.

II.— Žinau, — atsakiau, — kad dauguma žmonių taip mano. Ne veltui Trasimachas jau seniai peikia šią gėrio rūšį ir garbsto neteisingumą. Bet aš, matyt, esu nenuovokus.

— Na, — tarė Glaukonas, — tai išklausyk ir mane. Gal tada su manim sutiksi. Man atrodo, kad Trasimachas per greit pasidavė tarsi angis tavo kerams. Aš dar nesu patenkintas nei vieno, nei kito teiginio įrodymu. Mat aš trokštu sužinoti, kas yra teisingumas ir neteisingumas ir kokią jiedu turi galią, patys savaime glūdėdami žmogaus sieloje; atlyginimą ir padarinius palikim nuošalyje. Jeigu sutinki, aš padarysiu taip: grįšiu prie Trasimacho įrodinėjimų ir pasakysiu, pirma, kaip dauguma žmonių supranta teisingumą ir iš kur mano jį esant kilusį; antra, parodysiu, kad visi, kurie jo laikosi, daro tai prieš savo valią, laikydami jį būtinybe, o ne gėriu; trečia, įrodysiu, kad jų elgesys yra visai suprantamas, nes, kaip jie sako, neteisingo žmogaus gyvenimas yra geresnis negu teisingo. Man pačiam, Sokratai, viskas atrodo ne taip, bet aš nežinau, ką manyti. Trasimachas ir šimtai kitų savo kalbomis man išūžė galvą, o kad kas būtų apgynęs teisingumą ir įrodęs, jog jis geriau už neteisingumą, nesu girdėjęs. Aš norėčiau, kad kas nors išgarbintų jį patį savaime, ir labiausiai pageidaučiau, kad tu tai padarytum. Todėl aš tyčia girsiu neteisingą gyvenimą ir tuo parodysiu, kaip turėtum išpeikti neteisingumą ir išgirti teisingumą. Ar sutinki su mano pasiūlymu?

— Sutinku, — atsakiau. — Argi protingam žmogui gali būti kas nors maloniau, kaip galimybė kuo dažniau kalbėti ir klausyti apie tokį dalyką?

— Puiku. Taigi išklausyk, ką sakiau pirmiausia išdėstysiąs — kas yra teisingumas ir iš kur jis kilo. Sakoma, kad neteisingai elgtis paprastai yra gera, o patirti neteisingumą — bloga. Bet patirti neteisingumą yra didesnis blogis už tą gėrį, kurį patiria tasai, kuris neteisingai elgiasi. Todėl žmonės, paragavę ir vieno, ir kito, tai yra ir elgęsi neteisingai, ir kentėję nuo neteisingumo, nusprendė, kad jeigu jau negalima vieno iš tų dalykų išvengti ir laikytis kito, tai geriausia vieniems su kitais susitarti ir nei daryti skriaudų, nei jų patirti. Tada jie pradėjo leisti įstatymus ir daryti tarpusavio sutartis, o įstatymų nuostatus pavadino teisėtais ir teisingais. Tai tokia esanti teisingumo kilmė ir esmė. Teisingumas užima tarpinę vietą tarp to, kas yra visų geriausia, tai yra neteisingai elgtis ir likti nenubaustam, ir to, kas yra visų blogiausia, tai yra kęsti skriaudas ir negalėti atsikeršyti. Teisingumas yra viduryje tarp šių dviejų dalykų, ir žmonės jį vertina ne todėl, kad jis yra gėris, bet todėl, kad patys neįstengia skriausti kitų. Juk tam, kuris gali daryti skriaudas ir yra tikras vyras, niekuomet neateis į galvą susitarti, jog negalima skriausti ar būti skriaudžiamam, — nebent jis būtų išprotėjęs! Tai tokia, Sokratai, yra teisingumo esmė, ir taip jis, anot žmonių, atsirado.

III.Kad ir tie, kurie elgiasi teisingai, daro tai prieš savo valią ir tik dėl to, kad neįstengia neteisingai elgtis, geriausiai pamatysime, jei mintyse įsivaizduosime šitokį dalyką: ir teisingam, ir neteisingam žmogui duokime valią daryti, ką tik jie nori, ir pažiūrėkime, kur juos nuves jų polinkiai. Teisingąjį užklupsime einantį tuo pačiu keliu, kaip ir neteisingasis, — abu ves savanaudiškumas; kiekviena prigimtis siekia naudos sau ir laiko ją gėriu, ir tik įstatymas jėga priverčia gerbti lygybę. Žmonės turėtų puikiausią galimybę daryti, kaip aš sakau, ką tinkami, jeigu jiems suteiktume tokią galią, kokią, sako, kadaise turėjęs Lydo palikuonis Gigas34 . Jis buvo piemuo ir tarnavo tuometiniam Lydi jos valdovui. Kartą, užėjus liūčiai, sudrebėjo žemė, ir netoli nuo tos vietos, kur jis ganė, prasivėrė žemė ir atsirado didžiulis plyšys. Nustebęs jis nusileido į tą plyšį ir, kaip pasakojama, pamatė ten visokių nuostabių dalykų, taip pat ir tuščiavidurį varinį arklį su durelėmis. Įkišęs pro dureles galvą, viduje jis pamatė lavoną, iš pažiūros didesnio nei žmogaus ūgio. Lavonas buvo visai nuogas, tik ant rankos žibėjo auksinis žiedas. Numovęs tą žiedą, Gigas išlindo lauk. Kai piemenys susirinko pranešti valdovui apie kaimenių būklę — jie taip darydavo kas mėnesį, — atėjo ir Gigas, užsimovęs auksinį žiedą. Sėdėdamas tarp kitų, jis netyčia atsuko žiedo akį į delno pusę ir tuoj pat pasidarė nematomas. Greta sėdėjusieji ėmė kalbėti apie jį taip, tarsi jo čia visai nebūtų. Gigas nustebo, vėl užčiuopė žiedą, atsuko akį į išorę ir vėl pasidarė matomas. Susidomėjęs jis ėmė bandyti, ar iš tikro žiedas turi tokią galią, ir visada išeidavo taip, kad vos tik jis atsukdavo žiedo akį į delno pusę, pasidarydavo nematomas, o kai pasukdavo ją į išorę — matomas. Įsitikinęs, kad taip yra, jis išsiprašė, kad kartu su kitais pasiuntiniais jį vėl pasiųstų pas valdovą. Atsidūręs rūmuose, jis suviliojo valdovo žmoną, jos padedamas nužudė jį ir užėmė jo sostą. Jei būtų du tokie žiedai, ir vieną užsimautų teisingas žmogus, o kitą — neteisingas, tikriausiai nė vienam iš jų neužtektų tvirtybės likti ištikimam teisingumui ir susilaikyti nepalietus svetimo turto, kai gali be baimės pasiimti turguje, ko tik geidžia širdis, įsigauti į svetimus namus ir mylėtis su kuo tik nori, ką nori žudyti, ką nori išlaisvinti iš grandinių — apskritai elgtis su žmonėmis tarsi koks dievas. Šiuo atžvilgiu teisingasis niekuo nesiskirtų nuo neteisingojo, abu darytų tą patį. Tai aiškiausiai įrodo, kad nė vienas nėra teisingas savo valia, o tik iš prievartos, nes teisingumo niekas nelaiko gėriu ir, kai tik gali elgtis neteisingai, taip ir daro. Mat kiekvienas žmogus mano, kad neteisingumas jam yra naudingesnis už teisingumą, ir jis mano teisingai, — pasakys tas, kuris gina tokį požiūrį. Juk jeigu kas nors, turėdamas tokią galią, niekuomet nepanorės pasielgti neteisingai ir nepalies svetimo turto, tai visiems, kurie šitai pastebės, jis atrodys apgailėtinas ir kvailas. Viešai tokį žmogų jie vieni kitiems girs— iš baimės, kad patys nenukentėtų. Štai kaip yra.