Платон - Valstybė

— Puiku.

— Todėl mes sargybiniams uždėsime ir kitą pareigą— visokiais būdais žiūrėti, kad valstybė nebūtų nei perdaug maža, nei perdaug didelė, ji turi būti pakankamo didumo ir vieninga.

— Mes jiems uždedame nesunkią pareigą!

— Uždėsime jiems ir kitą, dar lengvesnę pareigą — jau kalbėjome, kad sargybinių palikuonis, jeigu jie nevykę, reikia perkelti į kitus luomus, o kitų luomų tinkamus žmones — į sargybinius. Šituo mes norėjome pasakyti, jog ir kiekvienam iš kitų piliečių reikia paskirti tokį darbą, kuriam jis iš prigimties yra tinkamas, kad kiekvienas, dirbdamas tik tą vieną darbą, būtų vieningas, o ne daugialypis; tada ir visa valstybė pasidarys vieninga, o ne susiskaidžiusi.

— Tai paprastesnis uždavinys.

— Kai kam gali pasirodyti, mielas Adimantai, kad mes keliame sargybiniams labai daug ir didelių reikalavimų. Tačiau visa tai yra niekai, jeigu jie žiūrės tik vieno didelio dalyko, tikriau sakant, ne didelio, o pakankamo.

— Kas tai?

— Auklėjimas ir lavinimas, — atsakiau. — Jeigu, gerai auklėjami, jie taps nuosaikiais žmonėmis, tai lengvai susigaudys ir šituose, ir kituose dalykuose, kuriuos čia praleidome, tokiuose, kaip, pavyzdžiui, žmonos susiradimas ir vedybos bei vaikų gimdymas. Juk, pagal priežodį, draugų viskas turi būti bendra.

— Tai būtų labai teisinga.

— Iš tikrųjų, — tariau, — valstybės sutvarkymui užtenka pirmojo postūmio, toliau jis juda savaime, įgydamas vis daugiau jėgos, tarsi ratas. Juk teisingas auklėjimas ir lavinimas pažadina geruosius žmogaus prigimties bruožus, o kas jau turėjo juos, tų tie bruožai tokio auklėjimo dėka pasidaro dar geresni — ir apskritai, ir ypač jų perdavimo palikuonims prasme; tai būdinga visoms gyvoms būtybėms.

— Suprantama.

— Todėl, trumpai sakant, valstybės sargybiniai ypač turi rūpintis, kad nuo jų akių nepasislėptų niekas, kas gadina auklėjimą, ir labiau už viską žiūrėti, kad į gimnastiką ir dailiuosius, menus nebūtų įvesta visokių naujovių, pažeidžiančių nustatytąsias taisykles. Jeigu kas sako, kad

Klausosi žmonės mieliau ir esti labai sužavėti,

Kai tik išgirsta dar naują, lig šiol negirdėtą jiems dainą122,

labiausiai reikia baimintis, kad jie nepamanytų, jog poetas kalba ne apie naują dainų turinį, o apie naują dainavimo būdą, ir neimtų jo girti. Nedera nei šito girti, nei taip suprasti šių eilių. Reikia vengti įvesti naują dailųjį meną, nes tai kelia pavojų viskam: kaip tvirtina Damonas, negalima pakeisti dailiųjų menų vartojamų priemonių, nepakeičiant visų valstybės pagrindų, ir aš juo tikiu.

— Ir mane priskirk prie tų, kurie juo tiki, — tarė Adimantas.

IV.— Matyt, — tariau, — sargybiniai turės įsirengti sargybos postą šičia — dailiųjų menų srityje.

— Čia lengvai ir nepastebimai prasiskverbia įstatymų nepaisymas.

— Taip, prisidengęs nekenksmingos pramogos skraiste.

— Iš tikrųjų įstatymų nepaisymas žalingas kaip tik dėl to, kad, pamažu braudamasis, jis iš lėto įsiskverbia į žmogaus įpročius ir būdą, paskui iš čia, jau didesniu mastu, — į piliečių sandėrius, kuo begėdiškiausiai kėsinasi į pačius įstatymus ir valstybės santvarką, kol galų gale viską apverčia aukštyn kojomis — ir asmeniniame, ir visuomeniniame gyvenime.

— Galimas daiktas, kad iš tikro taip yra.

— Man taip atrodo.

— Todėl, kaip jau iš pradžių sakėme, net mūsų vaikų žaidimai turi kaip galima labiau atitikti įstatymus, nes jeigu žaidimai netvarkingi ir vaikai nesilaiko taisyklių, neįmanoma išauginti jų dorais ir pareigingais piliečiais.

— Aiškus dalykas.

— O jeigu vaikai iš pat pradžių žaisdami pripras prie tvarkos, dailieji menai įskiepys jiems pagarbą įstatymams, ir šie jų įpročiai, priešingai negu kitų vaikų, nuolat stiprės ir pasireikš visur, net ir pertvarkant valstybės santvarką, jeigu kas buvo ne taip.

— Teisybę sakai, — sutiko Adimantas.

— Tuose dalykuose, kurie laikomi smulkmenomis, jie įžvelgs elgesio taisykles, tuo tarpu tie, apie kuriuos, iš pradžių kalbėjome, šį sugebėjimą yra visiškai praradę.

— Kokias taisykles?

— Štai kokias: vyresniųjų akivaizdoje jauniems dera tylėti, užleisti jiems vietą, atsistoti, jiems įėjus gerbti tėvus; taip pat tokias, kurios liečia rūpinimąsi išorės tvarkingumu — kirptis plaukus, tvarkingai rengtis, apsiauti kojas ir taip toliau.

— Sutinku.

— Būtų naivu dėl tokių dalykų leisti įstatymus; šitaip niekur nedaroma. Be to, tokių nutarimų vis tiek niekas nesilaikytų, net jeigu jie būtų raštu išdėstyti.

— Kodėl gi?

— Kas kokia linkme buvo išauklėtas, Adimantai, tokia eis ir toliau. Ar nežinai, kad panašus paprastai traukia prie savęs panašų?

— Be abejo.

— Aš manau, galėtume sakyti, kad nuo auklėjimą galų gale priklauso, ar žmogus bus geras, ar blogas.

— Aišku, kad taip.

— Todėl aš kol kas ir nesiėmiau dėl tokių dalykų leisti įstatymų.

— Suprantama.

— O pasakyk, vardan dievų, — tariau, — ar mes imsimės leisti kokius nors įstatymus dėl turgaus — tai yra dėl įvairių turguje sudarinėjamų sandėrių, o jei nori, tai ir dėl amatininkų tarpusavio santykių, barnių, muštynių, bylų iškėlimo, teisėjų parinkimo? Be to, prireiks nustatyti turgaus mokestį, uosto mokestį, apskritai rūpintis turgaus, miesto, uosto ir panašiais reikalais.

— Neverta davinėti nurodymų nepriekaištingai išauklėtiems žmonėms. Daugeliu atvejų jie ir patys lengvai supras, kokie įstatymai“ čia reikalingi.

— Taip, mano mielas, — tariau, — jei tik dievas jiems duos išsaugoti tuos įstatymus, kuriuos anksčiau išdėstėme.

— O jei ne, jie visą gyvenimą leis ir taisys įstatymus, manydami, kad šitaip pasieks tobulumą.

— Pagal tave išeina, kad jie gyvens kaip tie ligoniai, kurie dėl nesusivaldymo nenori atsisakyti netikusio gyvenimo būdo.

— Kaip tik taip.

— Iš tikrųjų jie gyvens juokingai: gydydamiesi pasieks tik tiek, kad paįvairins ir sustiprins savo negalias, bet vis tikėsis pas veiksią, jei kas patars kokį naują vaistą.

— Taip, tokių ligonių būklė iš tikro tokia.

— Ar ne juokinga ir tai, — tariau, — kad jie didžiausiu savo priešu laiko tą, kuris atvirai sako tiesą: jeigu jie nesiliaus girtuokliavę, persivalgę, paleistuvavę ir tinginiavę, tai niekas jiems nepadės — nei vaistai, nei prideginimai, nei pjūviai, nei užkerėjimai, nei amuletai, nei kiti panašūs dalykai.

— Nelabai juokinga, — pasakė Adimantas. — Koks čia juokas, kai pykstama už gerą patarimą.

— Atrodo, kad tu nelinkęs liaupsinti tokių žmonių.

— Prisiekiu Dzeusu, ne, — atsakė Adimantas.

V.— Vadinasi, tu nesiimsi girti ir valstybės, kuri visa ištisai, kaip mes ką tik kalbėjome, užsiima panašiais dalykais. Ar tau neatrodo, kad tas pat vyksta blogai tvarkomose valstybėse, kur piliečiams uždrausta keisti visą valstybės santvarką ir tie, kurie bando tai padaryti, baudžiami mirtimi? O tas, kuris pataikauja taip valdomiems piliečiams, visaip stengiasi jiems įtikti, iš anksto įspėja jų norus ir stropiai stengiasi juos patenkinti, yra laikomas geru piliečiu, išmintingu valstybės vyru, jam reiškiama visokeriopa pagarba. Ar taip išeina?

— Man atrodo, tokia valstybė elgiasi kaip ir tie ligoniai. Aš negaliu tam pritarti.

— Ir tavęs nežavi drąsa ir paslaugumas tų žmonių, kurie uoliai tarnauja tokioms valstybėms?

— Aš gėriuosi jais, bet išskyrus tuos, kurie apsigauna tokių valstybių atžvilgiu ir tariasi iš tikrųjų esą dideli valstybės vyrai dėl to, kad minia juos giria.