Платон - Valstybė

— Taigi, kaip matyti, sprendžiant valstybės tobulumo klausimą, kiekvieno piliečio sugebėjimas dirbti savo darbą varžosi su nuosaikumu, narsumu ir išmintimi.

— Atrodo.

— Ar tau neatrodo, kad ir teisingumas kovoja su jais dėl valstybės tobulumo?

— Be abejo.

— Pagalvok dar štai apie ką— nežinau, ar sutiksi su manimi: juk valstybės valdovams tu patikėsi ir teisėjavimą?

— Žinoma.

— Spręsdami bylas, jie turbūt labiausiai žiūrės, kad niekas negrobtų svetimo turto ir neprarastų savojo.

— Kaip tik šito žiūrės.

— Nes tai teisinga?

— Teisinga.

— Taigi ir šitas pavyzdys rodo, jog yra teisinga, kad kiekvienas valdytu ir dirbtų savo darbą.

— Iš tikrųjų taip.

— Na, o ar sutiksi su manim štai dėl ko: jei dailidė pradės dirbti batsiuvio darbą, o batsiuvys — dailidės, susikeitę darbo įrankiais ir verslais, arba jeigu tas pats žmogus ims dirbti abu darbus ir amatininkai susikeis vietomis, ar tu manai, kad valstybei dėl to bus didelis nuostolis?

— Nelabai, — atsakė Glaukonas.

— Bet jeigu koks amatininkas arba kas nors kitas, iš prigimties verslininkas, iškils savo turtų, įvairių ryšių jėgos ar kitų panašių dalykų dėka ir užsimanys pereiti į karių luomą arba jeigu kuris nors iš karių bandys patekti į luomą tų, kurie svarsto valstybės reikalus ar budi jos sargyboje, būdamas to nevertas, arba jeigu šie susikeis įrankiais ir užsiėmimais arba jeigu tas pats žmogus mėgins vienas dirbti visus šiuos darbus, tai, manau, ir tu sutiksi, kad šitoks susikeitimas ir kišimasis ne į savo reikalus bus pražūtingas valstybei.

— Be abejo.

— Taigi tų trijų luomų kišimasis į svetimus reikalus ir perėjimas iš vieno luomo į kitą labai žalingas valstybei — šitai galėtume pavadinti didžiausiu nusikaltimu.

— Teisybė.

— O didžiausio nusikaltimo savo valstybei ar nepavadinsi neteisingumu?

Kaipgi nepavadinsi?

XI.— Tai štai kas yra neteisingumas. Ir dar kartą pakartokime: priešingai negu pastarasis, teisingumas yra visų trijų luomų — verslininkų, padėjėjų ir sargybinių — atsidavimas savo darbui, kad kiekvienas atlieka tai, kas jam būdinga. Šitai ir valstybę padaro teisingą.

— Man atrodo, kad kitaip ir negali būti, — pasakė Glaukonas.

— Kol kas dar šito griežtai netvirtinkime, — tariau, — bet jeigu ši idėja tiks ir kiekvienam paskiram žmogui ir pasitvirtins, kad ir jame pasireiškia teisingumas, tada jau sutiksime, nes ko gi dar abejoti? O jei ne, tada turėsime aiškintis kitaip. Bet dabar užbaikime šį svarstymą taip, kaip esame numatę: kadangi jau išsiaiškinome, kuo pasireiškia teisingumas, stebėdami didelį objektą, mums bus lengviau pastebėti jį paskirame žmoguje. Mes nutarėme, kad tas didelis objektas bus valstybė, ir sukūrėme ją kuo tobuliausią, gerai žinodami, kad tokiai valstybei tikrai bus būdingas teisingumas. Tai, ką ten suradome, perkelkime į paskirą žmogų. Jeigu sutaps — puiku, o jeigu paskirame žmoguje surasime kažką kita, mes patikrinsime tai, vėl grįžę prie valstybės. Galbūt, šitaip sugretindami, tarsi trindami vienas į kitą du medžio gabalus, priversime įsižiebti teisingumą ir, kai jis nušvis, sustiprinsime jį mumyse pačiuose.

— Teisingas tavo kelias, — tarė Glaukonas. — Reikia taip ir daryti.

— Jei apie du daiktus — vieną didesnį, kitą mažesnį— sakome, kad tai yra tas pats daiktas, tai ar jie nėra panašūs tuo, dėl ko mes juos vadiname tuo pačiu daiktu? O gal jie nepanašūs?

— Panašūs.

— Taigi ir teisingas žmogus pačios teisingumo idėjos atžvilgiu nė kiek nesiskirs nuo teisingos valstybės, bet, priešingai, bus į ją panašus.

— Panašus, — sutiko Glaukonas.

— Mes pripažinome teisinga tokią valstybę, kurioje trys skirtingos prigimties luomai kiekvienas dirba savo darbą, o nuosaikia, narsia ir išmintinga valstybę vadinome dėl šių luomų atstovų savybių ir polinkių.

— Teisybė.

— Taigi, mano mielas, lygiai taip pat vertinsime ir paskirą žmogų: jo sieloje surasime tas pačias rūšis, kaip ir valstybėje, ir dėl tokios pačios jų būsenos bus teisinga žymėti jas tais pačiais pavadinimais.

— Suprantama.

— Štai, mano mielas, — pasakiau, — mums iškilo visai nesunkus klausimas: ar siela turi tas pačias tris savybių rūšis, ar ne.

— Man neatrodo, kad tai būtų lengvas klausimas. Matyt, Sokratai, priežodis teisingai sako: „Gražūs dalykai yra sunkūs“.

— Tikriausiai. Ir žinok, Glaukonai, kad aš manau, jog tomis priemonėmis, kuriomis iki šiol naudojomės svarstydami, mes pakankamai tiksliai neaprėpsime šio dalyko— kelias į jį daug ilgesnis ir sudėtingesnis. Vis dėlto jis yra vertas mūsų ligšiolinių svarstymų ir tyrinėjimų.

— Argi to neužtenka? Aš tuo pasitenkinčiau.

— Aš tuo labiau, — pasakiau.

— Tad nenusimink ir imk aiškinti toliau.

— Argi mums nebūtina sutikti, — tariau, — kad kiekvienam iš mūsų būdingos tos pačios dorovinių savybių rūšys ir tie patys įpročiai, kaip ir valstybei? Juk jie į valstybę yra patekę iš mūsų. Būtų juokinga manyti, jog aršumas kai kurioms valstybėms būdingas ne todėl, kad tokie ten yra paskiri žmonės: tuo pasižymi Trakijos127, Skitijos128 ir beveik visų šiaurinių žemių gyventojai; proto smalsumas labiau būdingas mūsų kraštams, o godumas — finikiečiams ir egiptiečiams.

— Teisybė, — sutiko Glaukonas.

— Ir visai nesunku įsitikinti, kad iš tikrųjų taip yra.

— Nesunku.

XII.— Sunku išsiaiškinti štai ką: ar mūsų veiksmus sukelia tai patį savybė, ar, kadangi jų yra trys, kiekviena? — iš jų sukelią, tik tam tikrą veiksmą — pažįstame vienos iš mūsų savybių dėka, aršumą sąlygoja kita, trečia verčia mus siekti malonumų, kuriuos teikia valgymas, giminės pratęsimas ir kiti panašūs dalykai. O gal visais šiais atvejais mūsų veiksmus sukelia visa siela? Štai ką sunku deramai išsiaiškinti.

— Ir man taip atrodo.

— Pamėginsime nustatyti, ar šios savybės tapačios“ ar skirtingos.

— Kokiu būdu?

— Aišku, jog tai, kas tapatu, nesiekia tuo pačiu metu daryti arba patirti tai, kas priešinga jo tapatybei ir yra nukreipta prieš ją. Todėl, jeigu pastebėsime tokį reiškinį, tai žinosime, kad čia yra ne tas pats dalykas, o daug dalykų.

— Tegul bus taip.

— Dabar klausyk, ką aš pasakysiu.

— Sakyk.

— Ar gali tas pats daiktas tuo pačiu metu ir tuo pačiu atžvilgiu judėti ir stovėti?

— Jokiu būdu.

— Sutarkime dar tiksliau, kad vėliau neiškiltų nesusipratimų. Jei apie žmogų, kuris stovi, bet judina rankas ir galvą, kas nors sakytų, kad jis ir stovi, ir kartu juda, mes, aš manau, nesutiktume — šiuo atveju reikėtų sakyti, kad viena jo dalis juda, o kita nejuda. Ar ne taip?

— Taip.

— O jeigu tas, kuris taip sako, būtų dar sąmojingesnis ir imtų tvirtinti, kad vilkelis kartu ir sukasi, ir stovi, nes jo smaigalys remiasi į tą pačią vietą, ir kad yra daugiau daiktų, kurie sukasi, likdami toje pačioje vietoje, mes atmestume jo tvirtinimą, nes šiais atvejais daiktai juda ir stovi ne tuo pačiu atžvilgiu, ir sakytume, kad jie turi tiesumą ir apskritumą: tiesiosios krypties atžvilgiu jie stovi, niekur nenukrypdami, o ratu sukasi. Bet jeigu, daiktui sukantis, tiesioji kryptis pasislinks į kairę ar į dešinę, į priekį ar atgal, tada jau jokiu būdu nepasakysi, kad jis stovi.

— Teisingai.

— Todėl tokios kalbos mūsų nesutrikdys ir neįtikins, kad koks nors daiktas, likdamas pačiu savimi, staiga ims daryti ar patirs ką nors, kas būtų priešinga jo tapatybei ar nukreipta prieš ją.