Платон - Valstybė

— Tikriausiai bus.

— Vadinasi, kas ką sugeba saugoti, tą sugeba ir pavogti?

— Atrodo, kad taip.

— Taigi, jei teisingasis sugeba pinigus saugoti, tai sugebės juos ir pavogti.

— Pagal tavo samprotavimą taip išeina.

— Taigi paaiškėjo, kad teisingas žmogus yra tarsi koks vagis. Tu tai tikriausiai sužinojai iš Homero21. Mat Homeras labai vertina Odisėjo motinos senelį Autoliką ir sako, kad jis visus žmones pranokęs suktumu ir priesaikos laužymu22. Taigi atrodo, kad, pagal tave, pagal Homerą ir Simonidą, teisingumas yra tarsi koks vogimo menas, tik draugų labui, o priešų nenaudai. Ar ne šitai norėjai pasakyti?

— Prisiekiu Dzeusu, ne, — tarė jis. — Aš jau nebežinau, ką kalbėjau. Bet man vis tiek atrodo, kad teisingumas — tai daryti gera draugams, o priešams — bloga.

— O ką tu vadini draugais? Ar tuos, kurie atrodo esą geri žmonės, ar tuos, kurie iš tikrųjų yra tokie, net jeigu ir neatrodo esą geri? Panašiai ir su priešais.

— Suprantama, — tarė jis, — kad, kas ką laiko geru, tą ir myli, o ką laiko blogu, to neapkenčia.

— Argi šiuo atžvilgiu žmonės kartais nesuklysta? Daug ką laiko gerais, nors jie nėra geri, ir priešingai.

— Suklysta.

— Taigi tokiems žmonėms gerieji yra priešai, o blogieji — draugai.

— Tikrai.

— Tačiau jie mano, jog teisinga blogiems daryti gera, o geriems kenkti.

— Taip išeina.

— Bet gerieji yra teisingi ir negali neteisingai elgtis.

— Teisybė.

— Taigi pagal tavo žodžius išeitų, kad yra teisinga daryti bloga tiems, kurie nieko bloga nedaro.

— Jokiu būdu, Sokratai, — atsakė jis. — Tokia išvada, žinoma, netikusi.

— Taigi, — tariau, — yra teisinga blogiesiems kenkti, o teisingiesiems — padėti.

Šita išvada geresnė už aną.

— Taigi, Polemarchai, tokiems žmonėms, kurie suklysta, vertindami kitus žmones, dažnai atsitinka, kad jie teisingu dalyku laiko draugams kenkti, nes, jų akimis, jie yra blogi, o priešams — daryti gera, nes jie jiems atrodys esą geri. Tad mūsų išvada bus visai priešinga minėtiems Simonido žodžiams.

— Iš tikrųjų, — tarė jis, — taip atsitinka. Bet patikslinkime apibrėžimą. Atrodo, mes neteisingai apibrėžėme draugą ir priešą.

— O kaip mes juos apibrėžėme, Polemarchai?

— Kas atrodąs geras, tas ir esąs draugas.

— O kaip mes, — paklausiau, — patikslinsime apibrėžimą?

— Draugas yra tas, — atsakė jis, — kuris ir atrodo o eras, ir iš tikrųjų yra geras; o kas tik atrodo esąs geras, bet toks nėra, tas atrodo esąs draugas, o iš tikrųjų jų nėra draugas. Tas pats apibrėžimas tinka ir priešui.

— Atrodo, pagal šį apibrėžimą geras žmogus bus draugas, o blogas žmogus — priešas.

— Taip.

— Matyt, tu nori, kad mes teisingumo apibrėžimą, teigiantį, jog teisinga yra draugui daryti gera, o priešui – bloga, papildytume šitaip: yra teisinga daryti draugui gera, jei jis yra geras, ir kenkti priešui, jei jis yra blogas.

— Tikrai. Man atrodo, kad šitaip labai gerai pasakyta.

IX.— Argi teisingam žmogui būdinga kenkti kai kuriems žmonėms? — paklausiau.

— Tikriausiai, — atsakė jis, — blogiems žmonėms ir priešams reikia kenkti.

— O jei kenki arkliams, ar jie darosi geresni, ar blogesni?

— Blogesni.

— Ar šunų, ar arklių ypatybių atžvilgiu?

— Arklių.

— O jei kenksi šunims, jie pasidarys blogesni šunų, o ne arklių ypatybių atžvilgiu?

— Aišku, šunų.

— O dėl žmonių, mano mielas, argi nesakysime, kad, jeigu jiems kenksime, jie taps blogesni žmogiškųjų ypatybių atžvilgiu?

— Tikriausiai.

— O teisingumas argi ne žmogaus ypatybė?

— Be abejo.

— Taigi, mano mielas, ir tie žmonės, kuriems kenkiame, būtinai turi pasidaryti neteisingesni.

— Būtinai.

— Argi muzikantai muzika gali padaryti žmones nemuzikalius?

— Tai neįmanoma.

— O prityrę jojikai jojimu atpratinti žmones nuo jojimo?

— Negali.

— O teisingieji teisingumu padaryti žmones neteisingus? O geri žmonės savo geromis ypatybėmis padaryti žmones blogus?

— Tai neįmanoma.

— Juk šaldyti, manau, yra ne šilumos, o to, kas jai priešinga, ypatybė.

— Taip.

— Ir ne sausumo ypatybė yra drėkinti, o to, kas jam priešinga.

— Aišku.

— O kenkti — ne gero žmogaus ypatybė, bet jam priešingo.

— Suprantama.

— Teisingasis — tai juk geras žmogus.

— Aišku, geras.

— Vadinasi, Polemarchai, ne teisingo žmogaus darbas kenkti — ar draugui, ar kam kitam; tai darbas to, kas jam priešingas, tai yra neteisingo žmogaus.

— Man atrodo, kad tu, Sokratai, kalbi visai teisingai.

— Taigi, jei kas tvirtina, kad teisingai elgtis — tai kiekvienam atiduoti tai, kas pridera, ir jeigu jis tą atidavimą supranta taip, kad teisingas žmogus privalo daryti žalą priešams, o draugams — tai, kas išeina jiems į naudą, tai žmogus, kuris šitaip sako, nėra išminčius, nes jis kalbėjo netiesą — juk mums paaiškėjo, kad teisiama ji niekada niekam nedaryti žalos.

— Sutinku su tuo, — atsakė Polemarchas.

— Taigi, — pasakiau, — aš ir tu — abu bendrai kovosime prieš kiekvieną, kuris tvirtins, kad šitaip yra pasakęs Simonidas ar Biantas, ar Pitakas23, ar koks kilus išmintingas ir garsus vyras.

— Aš esu pasirengęs dalyvauti toje kovoje.

— Ar žinai, kieno man atrodo būsiąs tas posakis, kuris teigia, jog esą teisinga draugams daryti gera, o priešams kenkti?

— O kieno? — paklausė Polemarchas.

— Manau, kad jis bus Periandro24 ar Perdiko25 , ar Kserkso26, ar tėbiečio Ismenijo27, ar kieno nors kito, dėl savo turtų įsivaizduojančio save galingu vyru.

— Labai teisingai kalbi.

— Gerai, — pasakiau. — Bet kadangi paaiškėjo, kad ne tai yra teisingumo ir to, kas teisinga, esmė, tai kas gi kita teisingumas dar galėtų būti?

X. Mums kalbant, Trasimachas jau ne kartą mėgino įsikišti į pokalbį, bet greta sėdėjusieji, norėdami iki galo išklausyti kalbų, jį vis sulaikydavo. Kai tik baigėme kalbėti ir aš pasakiau paskutinius žodžius, jis nebeištvėrė ir, visas įsitempęs lyg žvėris, puolė mus, tarsi norėdamas sudraskyti. Mes su Polemarchu nejuokais išsigandome ir susigūžėme, o jisai, kreipdamasis į visus, suriko:

— Ką jūs čia, Sokratai, tiek laiko malate niekus! Ko vaidinate naivuolius ir pakaitomis vienas kitam nusileidžiate? Jeigu iš tikrųjų nori sužinoti, kas yra teisingumas, tai neklausinėk ir nesipuikuok, kad gali sukirsti kitų atsakymus. Juk žinai, kad klausinėti yra lengviau negu atsakinėti; tu ir pats atsakinėk ir pasakyk, ką vadini teisingumu. Žiūrėk, kad man nesakytum, jog tai yra pareiga arba jog tai naudingumas, arba tikslingumas, arba pelningumas, arba tikimas! Kad ir ką sakysi, sakyk aiškiai ir tiksliai. Aš nepakęsiu, kad man tokius niekus pasakotum!

Tie žodžiai pribloškė mane; išsigandęs pažvelgiau į jį. Ir jeigu aš nebūčiau pažiūrėjęs į jį pirmiau negu jis į mane, būčiau turbūt netekęs žado28! Laimei, kai jis įniršo dėl mūsų pokalbio, aš į jį pažiūrėjau pirmas ir todėl dabar įstengiau jam atsakyti. Truputį drebėdamas tariau:

— Trasimachai, nepyk ant mūsų! Jeigu mudu — aš ir jis — ir suklydome, nagrinėdami šį klausimą, tai suklydome ne iš blogos valios. Negi tu manai, kad, ieškodami aukso, mes savo noru vienas kitam nusileistume ir šitai mums sukliudytų jį surasti? O juk mes ieškome teisingumo, kuris yra daug kartų brangesnis už auksą. Nejaugi mes, užuot dėję visas pastangas jį surasti, tarsi kokie kvailiai vienas kitam nuolaidžiaujame? Tik pagalvok, mano mielas! Deja, mes neįstengėme jo surasti. Tad jūs, kurie įstengiate tai padaryti, užuot ant mūsų pykę, turėtumėte mūsų pagailėti.