Маркус Зузак - Knygų vagilė

Jai pasisekė, kad ten buvau.

Bet ką gi aš mėginu apmauti? Bent kartą esu apsilankiusi daugelyje vietų, o 1943-iaisiais manęs buvo visur pilna.

EPILOGAS

 Paskutinė spalva

apie

mirtį ir Lizelę — keletą medinių ašarų — Maksą ir kurjerę

Mirtis ir lizelė

Nuo to laiko prabėgo daugybė metų, tačiau darbo nė kiek nesumažėjo. Prisiekiu jums, pasaulis yra tikra gamykla. Saulė ją maišo, žmonės — valdo. O aš amžina. Galiausiai nusinešu visus.

Kas dar liko nepapasakota? Nesistengsiu nieko pagražinti, nes esu pavargusi, labai pavargusi, todėl papasakosiu viską būtent taip, kaip buvo.

*** Paskutinis faktas ***

Turiu jums pranešti, kad knygų vagilė mirė tik vakar.

Lizelė Meminger nugyveno ilgą gyvenimą toli nuo Molchingo ir sunaikintosios Himelio gatvės.

Pasaulį ji paliko Sidnėjaus priemiestyje. Ji gyveno keturiasdešimt penktajame name — kaip ir slėptuvę turėję Fidleriai — o dangaus mėlis tą popietę buvo tobulas. Kaip ir tėčio, jos siela sėdėjo.

Paskutinėmis gyvenimo akimirkomis ji regėjo tris savo vaikus, anūkus, vyrą ir daugybę žmonių, prisilietusių prie jos gyvenimo. Tarp jų, švytėdami tarsi žibintai, buvo Hansas ir Roza Hubermanai, jos brolis ir berniukas, kurio plaukai amžinai liko citrinų spalvos.

Tačiau tarp šių vizijų buvo ir kelios kitos.

Eime su manimi, ir aš papasakosiu jums istoriją. Kai ką jums parodysiu.

Medis popietę

Kai Himelio gatvė buvo išvalyta, Lizelė Meminger nebeturėjo kur eiti. Ją vadino mergaite su akordeonu. Ji buvo nuvežta į policijos skyrių, kur turėjo būti nuspręsta, ką su ja daryti toliau.

Ji sėdėjo ant neapsakomai kietos kėdės. Akordeonas žvelgė į ją pro skylę dėkle.

Pasirodyti policijos nuovadoje merui ir moteriai puriais plaukais prireikė trijų valandų.

— Visi kalba, kad čia yra mergaitė, išgyvenusi antskrydį Himelio gatvėje, — prakalbo moteris.

Pareigūnas bedė pirštu.

Ilza Herman pasisiūlė panėšėti akordeoną, tačiau Lizelė laikė jį tvirtai suspaudusi rankose, abiem leidžiantis policijos nuovados laipteliais. Už kelių kvartalų, Miuncheno gatvėje, buvo aiškiai matyti riba tarp subombarduotųjų ir laimingųjų.

Meras vairavo.

Ilza su mergaite sėdėjo už jo.

Lizelė leido jai palaikyti savo ranką ant akordeono dėklo, kuris gulėjo tarp jų.

Būtų buvę kur kas paprasčiau netarti nė žodžio, tačiau į tragediją Lizelė reagavo priešingai. Sėdėdama prašmatniame svečių kambaryje mero namuose, ji nesiliovė kalbėjusi su savimi iki išnaktų. Ji valgė nedaug. Vienintelis dalykas, ko ji apskritai nedarė, buvo prausimasis.

Keturias dienas ji nešiojo Himelio gatvės likučius ant Didžiosios gatvės 8-ojo namo kilimų ir grindų. Nors mergaitė miegojo ilgai, tačiau nesapnavo ir dažniausiai gailėdavosi nubudusi. Miegant viskas aplink išnykdavo.

Laidotuvių dieną ji vis dar nebuvo nė karto nusipraususi, todėl Ilza Herman mandagiai pasiteiravo, ar ji nenorėtų to padaryti. Anksčiau ji tik parodė Lizelei vonios kambarį ir davė rankšluostį.

Hanso ir Rozos Hubermanų šermenyse dalyvavę žmonės dar ilgai kalbėjo apie mergaitę, vilkėjusią dailią suknelę ir padengtą Himelio gatvės purvo sluoksniu. Taip pat sklandė gandai, kad vėliau tą dieną ji su visais drabužiais įbrido į Amperio upę ir pasakė kai ką be galo keista.

Kažką apie bučinį.

Kažką apie Saumensch.

Kiek kartų ji turėjo ištarti „sudie“?

Nuo tos dienos prabėgo ne viena savaitė, mėnuo ir daug karo. Didžiausio sielvarto akimirkomis ji prisimindavo savo knygas, ypač sukurtas specialiai jai ir tą, kuri išgelbėjo jos gyvybę. Vieną rytą, užplūdus naujai sukrėtimo bangai, ji netgi grįžo į Himelio gatvę jų ieškoti, tačiau ten nieko nebebuvo likę. Nuo ją ištikusios nelaimės vaistų nebuvo. Tam prireiks dešimtmečių. Ilgo gyvenimo.

Štainerių šeimai buvo surengtos dvi atsisveikinimo ceremonijos. Viena įvyko jų laidotuvių dieną. Kita — Aleksui Štaineriui grįžus namo, kai tik jam buvo duotas leidimas išvykti po bombardavimo.

Aleksą pasiekusios naujienos netruko jo išsekinti.

— Nukryžiuotasai Kristau, — sakė jis, — jei tik būčiau išleidęs Rudį į tą mokyklą.

Išgelbėji žmogų.

Pražudai jį.

Kaipgi jis galėjo žinoti?

Jis neabejojo tik dėl vieno: Aleksas Štaineris būtų atidavęs bet ką, kad tik tą naktį būtų turėjęs galimybę grįžti į Himelio gatvę ir paaukoti savo gyvybę už Rudžio gyvybę.

Būtent tai jis pasakė Lizelei ant Didžiosios gatvės 8-ojo namo laiptelių, kai nuskubėjo ten vos sužinojęs, kad ji išgyveno.

Tądien ant laiptelių Aleksas Štaineris buvo perpjautas it medis.

Lizelė papasakojo jam apie bučinį į Rudžio lūpas. Nors ji ir gėdijosi, vis dėlto mergaitė pamanė, kad jis būtų norėjęs tai žinoti. Vyriškio skruostais ritosi medinės ašaros, o veidą papuošė ąžuolinė šypsena. Žvelgdama Lizelės akimis, regėjau žvilgantį pilką dangų. Sidabrinė popietė.

Maksas

Karui pasibaigus, o Hitleriui radus prieglobstį mano rankose, Aleksas Štaineris tęsė darbą savo krautuvėje. Verslas pelno nenešė, tačiau jis triūsdavo ten keletą valandų per dieną, o Lizelė dažnai užeidavo palaikyti jam draugijos. Kartu jie praleido daug dienų, dažnai eidami iki Dachau, kai jo stovykla buvo išlaisvinta, tačiau amerikiečiai nė karto jų neįleido.

Galiausiai 1945-ųjų spalį vyras su pelkę primenančiomis akimis, išsidraikiusiais plaukais ir švariai nuskustu veidu užėjo į krautuvę. Priėjęs prie prekystalio, jis pasiteiravo:

— Ar čia yra mergina, vardu Lizelė Meminger?

— Taip, ji sandėlyje, — tarė Aleksas. Jo širdyje degė viltis, tačiau jis norėjo įsitikinti. — Ar galiu pasiteirauti, kas jos ieško?

Iš sandėlio pasirodė Lizelė.

Apsikabinę ir verkdami, jie krito ant grindų.

Kurjerė

Taip, šiame pasaulyje man teko matyti neapsakomą daugybę dalykų. Dalyvauju didžiausiose katastrofose ir tarnauju žiauriausiems nusikaltėliams.

Tačiau ateina ir kitokių akimirkų.

Galybei istorijų (jau esu minėjusi, kad jų išties daug), kaip ir spalvoms, neretai leidžiu atitraukti mane nuo darbo. Surenku jas nelaimingiausiose, netikėčiausiose vietose ir pasistengiu gerai įsiminti. Viena iš tokių istorijų buvo „Knygų vagilė“.

Nukeliavusi į Sidnėjų ir paėmusi Lizelę, pagaliau gavau galimybę padaryti tai, ko taip ilgai laukiau. Pastačiau ją ant žemės, ir drauge mes žingsniavome Anzako alėja, netoli futbolo stadiono, kur iš kišenės išsitraukiau dulkėtą juodą knygelę.

Senutė buvo priblokšta. Paėmusi ją į rankas, ji tarė:

— Ar čia tikrai ji?

Linktelėjau.

Be galo susijaudinusi ji atvertė „Knygų vagilę“ ir ėmė vartyti jos puslapius. „Negaliu patikėti...“ Nors tekstas buvo išblukęs, ji sugebėjo perskaityti savo žodžius. Sielos pirštai lytėjo taip seniai Himelio gatvės rūsyje parašytą istoriją.

Prisidėjau prie senutės, prisėdusios ant šaligatvio krašto.

— Ar skaitei ją? — paklausė ji, nė nepažvelgusi į mane. Lizelė negalėjo atplėšti akių nuo savo žodžių.

— Daug kartų, — linktelėjau galva.

— Ar supratai ją?

Jos žodžius sekė ilga pauzė.

Į vieną ir į kitą pusę važiavo keletas automobilių. Juos vairavo Hitleriai ir Hubermanai, ir Maksai, žudikai, ponios Diler ir Štaineriai...

Norėjau papasakoti knygų vagilei daugybę dalykų apie grožį ir žiaurumą. Tačiau ko apie juos ji dar nežinojo? Troškau paaiškinti jai, kad nuolatos pervertinu arba nepakankamai įvertinu žmonių padermę, kad tik retais atvejais paprasčiausiai ją įvertinu. Degiau noru paklausti jos, kaip tas pats dalykas gali būti bjaurus ir tuo pat metu šlovingas, o jo žodžiai tokie pražūtingi ir nuostabūs.