Маркус Зузак - Knygų vagilė

Jis iš tiesų pasižymėjo geležine valia.

Karo veiksmų jis nė minutei nesulaikė, o bausmės ir maro naikinimas, atrodė, įgavo naują pagreitį. Nors dauguma koncentracijos stovyklų buvo išsibarsčiusios po visą Europą, keletas iš jų vis dar veikė pačioje Vokietijoje.

Tose stovyklose gausybė žmonių buvo priversti dirbti ir žygiuoti. Maksas Vandenburgas buvo vienas iš tokių.

Žodžių kelias

Tai nutiko mažame miestelyje, Hitlerio gimtinės širdyje.

Į orą kilo vis daugiau kančios, o nedidelė jos dalis dabar pasirodė ir čia.

Kai Miuncheno pakraščiais buvo varomi žydai, viena paauglė padarė kai ką nesuvokiama: ji prasibrovė pro minią ir prisigretino prie belaisvių. Kareiviams ją nutempus ir sviedus žemėn, ji vėl atsistojo. Ji nenusileido.

Rytas buvo šiltas. Dar viena graži diena paradui.

Kareiviai ir žydai keliavo pro keletą miestelių ir dabar pasiekė Molchingą. Galbūt stovykloje reikėjo atlikti daugiau darbo, o gal keletas belaisvių buvo mirę. Kad ir kokia būtų buvusi priežastis, nauja šviežių išsekusių žydų siunta pėsčiomis žygiavo į Dachau.

Kaip visada, Lizelė bėgo Miuncheno gatve įprastos žiūrovų minios link.

Heil Hitler!

Pirmąjį kareivį ji išgirdo iš tolo, todėl ėmė brautis pro minią jo link, norėdama sutikti procesiją. Balsas ją apstulbino. Beribį dangų virš kareivio galvos jis pavertė žemomis lubomis, o žodžiai, atsimušę nuo jų, nusileisdavo kažkur ant žydiškų pėdų minamos žemės.

Jų akys.

Jos stebėjo judančią gatvę. Radusi gerą poziciją, Lizelė sustojo ir ėmė tyrinėti jų veidus. Jos akys paskubomis bėgiojo nuo vieno veido bruožų prie kito, tikėdamosi aptikti žydą, parašiusį „Prižiūrėtoją“ ir „Žodžių barstytoją“.

„Išsidraikę plaukai“, — kalbėjo ji sau.

„Ne, jie labiau priminė vyteles. Būtent taip jie atrodo ilgą laiką neplauti. Ieškok vyteles primenančių plaukų, pelkėtų akių ir barzdos it prakurai.“

Dieve, jų buvo tiek daug.

Tiek daug mirštančių akių ir velkamų kojų.

Lizelė nesiliovė ieškoti tarp jų, tačiau Maksą Vandenburgą išdavė ne jo veido bruožai. Ji atpažino jį pagal tai, kaip jo veidas elgėsi — jis taip pat ieškojo minioje. Visiškai sutelkęs dėmesį. Lizelė tarsi sustingo, aptikusi vienintelį vokiečių žiūrovų minią tyrinėjantį veidą. Jis juos apžiūrinėjo su tokiu atidumu, kad iš abiejų pusių knygų vagilę supantys žmonės ėmė badyti pirštais.

— Į ką jis taip spokso? — greta pasigirdo vyriškas balsas.

Knygų vagilė žengė į gatvę.

Dar niekada judėjimas nebuvo tokia našta. Jos paaugliškoje krūtinėje širdis dar niekada neatrodė tokia didelė ir apsisprendusi.

— Jis ieško manęs, — vos girdimai tarė ji ir žengė pirmyn.

Jos balsas nusitęsė ir įkrito atgal į jos gerklę. Ji turėjo iš naujo jį surasti: pasiekti jį giliai savo viduje, išmokti iš naujo kalbėti ir sušukti jo vardą.

„Maksai.“

— Aš čia, Maksai!

Dar garsiau.

— Maksai, aš čia!

Jis ją išgirdo.

*** Maksas Vandenburgas, 1943-iųjų rugpjūtis ***

Jo plaukai iš tiesų priminė vyteles, kaip Lizelė ir manė, o į pelkę panašios akys žengė pirmyn, nuo vieno peties prie kito, virš kitų žydų galvų.

Pasiekusios mergaitę, jos ėmė maldauti. Jo barzda ištįso, o lūpos ėmė virpėti jam ištarus tą žodį, tą vardą, tą mergaitę. „Lizele.“

Lizelė visiškai nusigręžė nuo minios ir nėrė į žydų pulką. Lenkdama vieną po kito, ji galiausiai sugriebė Makso ranką.

Jo veidas krito tiesiai jai į glėbį.

Mergaitei suklupus, žydas — tasai menkysta žydas — pasilenkė ir padėjo jai atsistoti. Tai pareikalavo paskutinių jo jėgų.

— Aš čia, Maksai, — dar kartą pakartojo ji. — Aš čia.

— Negaliu patikėti... — žodžiai varvėjo iš Makso Vandenburgo lūpų. — Tik pažiūrėk, kaip tu užaugai, — jo akyse kaupėsi vis didesnis liūdesys. — Lizele... Jie sučiupo mane prieš keletą mėnesių pakeliui į Štutgartą, — suluošintas jo balsas vilko save Lizelės link.

Iš vidaus žydų srautas buvo tikra niūri rankų ir kojų maišalynė. Apiplyšusios uniformos. Nė vienas iš kareivių jos nepastebėjo, todėl Maksas ją perspėjo. „Turi mane paleisti, Lizele.“ Jis net mėgino stumtelti ją į šalį, tačiau mergaitė buvo įsikibusi tvirtai. Badaujančios Makso rankos negalėjo jos nusipurtyti, todėl ji ėjo toliau. Tarp purvo, alkio ir sumaišties.

Po ilgos žingsnių grandinės vienas iš kareivių ją pastebėjo.

— Ei! — sušuko jis, pamodamas rimbu jos link. — Ei, mergaite, ką manaisi daranti? Dink iš ten.

Lizelei neatkreipus į jį nė menkiausio dėmesio, kareivis ranka praskyrė tirštą žydų minią. Nustūmęs juos į šalis, prasibrovė artyn. Vyrui grėsmingai artėjant, Lizelė ėjo toliau, tačiau pastebėjo perkreiptą Makso Vandenburgo veidą. Ji buvo mačiusi jį išsigandusį, tačiau šitokio — niekada.

Kareivis ją sugriebė.

Jis ėmė tampyti ją už drabužių.

Ji juto jo pirštų kaulus ir kiekvieną kumščių krumplį. Jie draskė jos odą. „Sakiau tau nešdintis!“ — įsakė jis ir, ištempęs iš žydų būrio, sviedė į sceną stebinčių vokiečių sieną. Oras vis labiau kaito. Saulė degino jos veidą. Mergaitė ant žemės nusileido skausmingai, tačiau tuoj pat vėl pakilo ant kojų. Atsitokėjusi ji laukė. Netrukus vėl nėrė tarp žydų.

Šįkart Lizelė prasibrovė iš užnugario.

Iš akių nepaleisdama priekyje besidraikančių plaukų vytelių, ji skynėsi kelią jų link.

Šį kartą neištiesė rankos — ji sustojo. Kažkur jos širdies gelmėje tūnojo žodžių sielos. Jos išsikapstė į paviršių ir dabar stovėjo greta jos.

— Maksai, — tarė ji. Jis atsigręžė ir trumpam užmerkė akis, klausydamasis jos žodžių. — Kartę gyveno keistas mažas žmogutis, — tęsė ji. Jos rankos buvo atpalaiduotos, tačiau delnai sugniaužti į kumščius. — Tačiau buvo ir žodžių barstytoja.

Tą akimirką pakeliui į Dachau vienas iš žydų sustojo.

Jis stovėjo nė nekrusteldamas, kitiems niūriai jį lenkiant ir paliekant visiškai vieną. Jo akyse spindėjo nuostaba, ir viskas buvo taip paprasta. Mergaitė perdavė žodžius žydui. Jie užsilipo jam ant pečių.

Kitą kartą mergaitei pravėrus lūpas, iš jų pažiro klausimai. Jos akyse dėl vietos kovojo karštos ašaros, tačiau ji neleido joms riedėti. Verčiau stovėti tvirtai ir išdidžiai. Tegu visą darbą atlieka žodžiai.

— Ar čia tikrai tu? — paklausė jaunuolis, — toliau kalbėjo ji. — Ar nuo tavo skruosto aš pakėliau tą sėklą?

Maksas Vandenburgas stovėjo toliau.

Jis nepuolė ant kelių.

Žmonės, žydai, debesys — visi sustojo. Visi stebėjo.

Stovėdamas Maksas iš pradžių pažvelgė į mergaitę, o paskui — tiesiai į platų, mėlyną, nuostabų dangų. Ant kelio šen bei ten nepaprastai gražiai krito sunkūs spinduliai — saulės juostos. Ėmę judėti toliau, debesys išrietė nugaras, norėdami pažvelgti atgal. „Kokia nuostabi diena“, — tarė jis į daugybę šipulėlių sudužusiu balsu. Puiki diena numirti. Nuostabi diena mirti šitaip.

Lizelė žengė jo link. Jai užteko drąsos ištiesti ranką ir paliesti barzdotą jo veidą.

— Maksai, ar čia tikrai tu?

Kokia pasakiška vokiška diena ir dėmesinga minia.

Jis leido savo lūpoms pabučiuoti jos delną.

— Taip, Lizele, čia aš, — jis prispaudė Lizelės ranką prie savo veido ir pravirko jai tarp pirštų. Ašaros riedėjo kareiviams artinantis, o nedideliam būreliui įžūlių žydų stovint ir stebint.