Маркус Зузак - Knygų vagilė

— Danke schon, frau Herman. Galiu pavaišinti jus kava, jei norite. Gal užeisite? Aš namie viena. Mano mama lanko kaimynę, ponią Holtzapfel.

— Pasinaudosime durimis ar langu?

Lizelė įtarė, kad per visus šiuos metus Ilza Herman neleido sau nusišypsoti plačiau nei tuomet.

— Manau, pasinaudokime durimis. Taip paprasčiau.

Jos susėdo virtuvėje.

Du puodeliai kavos ir duona su uogiene. Pokalbis mezgėsi sunkiai, ir Lizelė girdėjo Ilzą Herman ryjant, tačiau kažkodėl nė viena iš jų nesijautė nepatogiai. Buvo netgi malonu stebėti moterį, pučiančią į kavos paviršių ir mėginančią ją atvėsinti.

— Jeigu kada nors ką nors parašysiu ir pabaigsiu, — tarė Lizelė, — būtinai jums parodysiu.

— Būtų labai malonu.

Mero žmonai išėjus, Lizelė stebėjo ją žingsniuojančią Himelio gatve. Ji žvelgė į geltoną jos suknelę, juodus batelius ir porcelianines kojas. Prie pašto dėžutės Rudis pasiteiravo:

— Ar tai buvo ta moteris, apie kurią aš galvoju?

— Taip.

— Tu juokauji.

— Ji atnešė man dovaną.

Kaip paaiškėjo vėliau, tądien Ilza Herman įteikė Lizelei ne tik knygelę. Ji taip pat suteikė jai priežastį leisti laiką rūsyje — mėgstamiausioje mergaitės vietoje iš pradžių su tėčiu, vėliau — su Maksu. Ji suteikė jai priežastį užrašyti savo pačios žodžius, kurie primintų, kad būtent jie prikėlė ją gyvenimui.

— Nebausk savęs, — jos ausyse skambėjo mero žmonos žodžiai, tačiau Lizelės dar laukė ir bausmė, ir skausmas, ir šiek tiek laimės. Tai buvo rašymas.

Naktį, kai motina ir tėtis miegojo, Lizelė nusėlino į rūsį ir įžiebė žibalinę lempą. Iš pradžių ji visą valandą spoksojo į pieštuką ir popierių. Privertė save prisiminti ir, kaip jai buvo įprasta, nenusigręžė. „Schreibe — paliepė ji sau. — Rašyk.“

Praėjus daugiau nei dviem valandoms, Lizelė Meminger pradėjo rašyti neįsivaizduodama, kaip jai šitai pavyks. Kaip ji galėjo žinoti, kad vieną dieną kas nors paims jos pasakojimą ir visur nešiosis su savimi?

Niekas tokių dalykų nesitiki.

Jų nesuplanuosi.

Atsisėdusi ant mažos dažų skardinės, o didesnę naudodama kaip stalą, pieštuku Lizelė palietė pirmąjį knygelės puslapį. Jo viduryje mergaitė užrašė štai ką.

*** Knygų vagilė ***

Trumpas Lizelės Meminger pasakojimas.

Lėktuvų pilvai

Ties trečiuoju puslapiu jos ranka pradėjo sopėti.

„Žodžiai tokie sunkūs“, — pamanė ji, tačiau nakties valandoms senkant, įstengė baigti vienuolika puslapių.

*** 1-asis puslapis ***

Stengiuosi nekreipti į tai dėmesio, tačiau puikiai žinau, kad viskas prasidėjo nuo traukinio, sniego ir mano kosinčio broliuko. Tą dieną nušvilpiau pirmąją savo knygą. Tai buvo duobkasio vadovas, pavogiau jį pakeliui į Himelio gatvę...

Ji užsnūdo ant aplotų nuo dulkių patalo, o greta jos, ant didesnės dažų skardinės, raitėsi knygelės puslapių kraštai. Ryte ją ten radusi motina žvelgė klausiamu chloro išbalintu žvilgsniu.

— Lizele, — pradėjo ji, — ką, po galais, čia veiki?

— Aš rašau, mama.

— Jėzau, Marija ir Juozapai šventas, — pasuko laiptais į viršų Roza. — Kad būtum virtuvėje po penkių minučių, kitaip sulauksi kibiro vaistų. Verstehst?

— Supratau.

Kiekvieną naktį Lizelė sėlindavo į rūsį. Knygelę ji visur nešiojosi su savimi. Rašė ištisas valandas, stengdamasi kas naktį išdėstyti dešimt savo gyvenimo puslapių. Reikėjo apie tiek daug pamąstyti, tiek daug dalykų galėjo būti netyčia pamiršta. „Būk kantri“, — kartojo ji sau, ir su didėjančiu puslapių skaičiumi pieštuką laikantis jos kumštis vis stiprėjo. Ji netgi cituodavo „Žodžių barstytoją“ ir „Prižiūrėtoją“, apvedžiodama paveikslėlius, kopijuodama žodžius ir net retkarčiais pabrėždama, kad Mein Kampf žodžiai kai kur vis dar buvo matomi. Pirmieji jos regėti eskizai iš Makso knygos taip pat neliko pamiršti — jie padėjo jai papasakoti istoriją taip, kaip ji ją prisiminė.

Kartais ji rašydavo apie tai, kas tą akimirką vyko rūsyje. Ji buvo ką tik baigusi pasakoti apie tai, kaip tėtis sudavė jai ant bažnyčios laiptelių ir kaip drauge jie sušuko Heil Hitler. Pažvelgusi į kitą kambario galą, išvydo akordeoną į dėklą dedantį Hansą Hubermaną. Lizelei rašant, jis visą pusvalandį grojo.

*** 42-asis puslapis ***

Šį vakarą tėtukas sėdėjo su manimi. Į rūsį jis atsinešė akordeoną ir įsitaisė visai greta tos vietos, kur mėgdavo sėdėti Maksas. Jam grojant, dažnai stebiu jo pirštus ir veidą. Akordeonas tarsi atgyja. Tėtuko skruostus išvagoja raukšlės. Jos atrodo tarsi nupieštos, ir kažkodėl jas matant man norisi verkti. Ne dėl liūdesio ar pasitenkinimo. Tiesiog patinka stebėti, kaip jos juda ir keičiasi. Kartais man atrodo, kad tėtukas pats yra akordeonas. Kai jis pažvelgia į mane, nusišypso ir įkvepia, aš išgirstu melodiją.

Prabėgus dešimčiai rašymo naktų, Miunchenas buvo užpultas dar kartą. Lizelė buvo baigusi 102-ąjį puslapį ir miegojo rūsyje. Neišgirdusi nei kukavimo, nei sirenų, ji laikė apkabinusi knygelę, kai tėtis atėjo jos išsivesti. „Lizele, eime.“ Su savimi ji pasiėmė „Knygų vagilę“ ir visas kitas savo knygas, o pakeliui į slėptuvę jie sutiko ir ponią Holtzapfel.

*** 175-asis puslapis ***

Amperio upėje plūduriavo knyga. Berniukas šoko vandenin, pasivijo ją ir, sugriebęs dešine ranka, išsišiepė. Jis stovėjo iki juosmens įbridęs į ledinį gruodžio vandenį. „Kaip dėl to bučinio, Saumensch?“ — paklausė.

Iki kito antskrydžio spalio antrąją Lizelės knyga buvo baigta. Tušti liko vos keletas tuzinų puslapių, ir knygų vagilė jau buvo pradėjusi skaityti tai, ką parašė. Knygą ji padalijo į dešimt dalių, kurių kiekvienai davė skaitytų knygų arba istorijų pavadinimus bei aprašė, kokios įtakos kiekviena jų turėjo jos gyvenimui.

Dažnai susimąstau, kelintą puslapį ji skaitė, man žingsniuojant lietuje Himelio gatve prabėgus dar penkioms naktims. Svarstau, ką ji skaitė, pirmajai bombai nukritus iš lėktuvo pilvo.

Man asmeniškai labiausiai patinka įsivaizduoti ją trumpai pažvelgiančią į rūsio sieną ir ant jos Makso Vandenburgo nutapytą virvės formos debesį, varvančią saulę ir jos link žingsniuojančias figūras. Tuomet ji nukreipia žvilgsnį į savo agonijos kupinus mėginimus dažais ant sienos teisingai užrašyti žodžius. Regiu rūsio laiptais žemyn besileidžiantį fiurerį su palei kaklą mataruojančiomis bokso pirštinėmis. O knygų vagilė ištisas valandas vėl ir vėl skaito paskutinį užrašytą sakinį.

*** Knygų vagilė — paskutinė eilutė ***

Nekenčiau žodžių ir juos mylėjau.

Tikiuosi, kad užrašiau juos tinkamai.

Už lango pasaulis švilpė. Lietus buvo dėmėtas.

Pasaulio pabaiga

(antra dalis)

Dabar žodžiai jau beveik visiškai išbluko. Juodoji knygelė nyksta dėl nesibaigiančių mano kelionių. Todėl ir pasakoju jums šią istoriją. Apie ką kalbėjome anksčiau? Pakartok ką nors pakankamai daug kartų ir daugiau niekada to nepamirši. Galiu jums papasakoti ir apie tai, kas nutiko knygų vagilei baigus rašyti ir kaip apskritai sužinojau apie jos pasakojimą. Viskas buvo taip.

Įsivaizduokite save, tamsoje einančius Himelio gatve. Jūsų plaukai drėksta, o oro slėgis, regis, tuoj tuoj drastiškai pasikeis. Pirmoji bomba pataiko į daugiabutį, kuriame gyvena Tomis Miuleris. Jo veidui nekaltai trūkčiojant sapnuose, priklaupiu prie jo lovos. Kita — jo sesuo. Kristinos pėdos kyšo iš po antklodės. Jos tobulai atitinka gatvėje paliktus pėdsakus, kur mergaitė žaidė „klases“. Mažyčiai jos piršteliai. Jų motina miega vos už keleto metrų. Jos peleninėje guli keturios sugurintos cigaretės, o lubos be stogo — įkaitusios iki raudonumo. Himelio gatvė dega...